„Nemanau, kad šiuolaikinės visuomenės negebėjimas ilgam sukaupti dėmesį turi įtakos tikriesiems skaitytojams, ir neturiu pagrindo manyti, jog mano skaitytojų mažėja”, – sakė Vilniaus knygų mugės svečias amerikiečių rašytojas Johnas Irvingas.
Bestselerių autoriaus žodžius patvirtino autografų dalybos LITEXPO parodų rūmuose. Per visą salę nusidriekė gyva eilė dar gerokai prieš pasirodant pačiam rašytojui. Jis beveik valandą dalijo autografus, bet tik pusei susirinkusių gerbėjų spėjo pasirašyti.
Nuo paskutinio sakinio.
Leidyklos „Alma littera” generalinis direktorius Arvydas Andrijauskas patikino, kad bestselerių autorių J.Irvingą nebuvo labai sunku pasikviesti į Vilniaus knygų mugę. Vienintelė jo iškelta sąlyga – išleisti lietuviškai naujausią romaną „Kol tave rasiu”. Nelengva užduotis, nes beveik tūkstančio puslapių knyga – arti spaustuvės galimybių ribų.
Ypač populiarių knygų autorius, per susitikimą be paliovos kramtydamas gumą, kalbėjo, kad dabar rašo jau dvyliktą romaną. Kaip ir kitus, pradėjo nuo paskutinio sakinio. Jis šovė į galvą 2005 metais važiuojant pas gydytoją ir klausantis Bobo Dylano dainos „Tangled Up in Blue”. Vairuodamas automobilį neturėjo kaip to sakinio užsirašyti, tad gydytojo priimamajame pamatė receptų blankų ir ant vieno jų pradėjo rašyti, o tą akimirką įėjęs gydytojas pamanė, jog J.Irvingas pats išsirašo receptą.
Paskutinis kuriamo romano sakinys lietuviškai skambėtų maždaug taip: „Jis jautė, kad didysis nuotykis jau prasideda – taip tikriausiai jautė ir jo tėvas Tvist Riveryje.” Nors knyga „Paskutinė naktis Tvist Riveryje” dar nebaigta, rašytojas įsitikinęs, kad jos paskutinis sakinys nesikeis. Taip buvo rašant ir ankstesnius 11 romanų. Per septynis mėnesius nuo tos dienos, kai sugalvojo paskutinį sakinį, parašė pirmąjį romano skyrių. Paprastai trukdavo metus, bet dabar dirbti sekasi greičiau, tad gali būti, jog romaną baigs iki 2008-ųjų pabaigos.
„Parašyti romaną per mažiau nei ketverius metus man tai – labai greitai, nes paprastai užtrunku penkerius metus, o naujausią „Kol tave rasiu” rašiau net septynerius metus. Kam kitam jis atrodytų labai ilgas, bet man – ne, – kalbėjo J.Irvingas. – Nejaučiu ypatingų jausmų kuriai nors vienai knygai. Kaip knygų architektas pasakysiu, kad pastarieji šeši romanai yra geriau sukonstruoti nei pirmieji penki, įskaitant „Pasaulį pagal Garpą”. Anksčiau galėjau rašyti tik po dvi valandas per dieną, nes turėjau dirbti kitą darbą, o pastaraisiais metais rašau po aštuonias valandas kasdien.”
Iš paženklintųjų gyvenimo
Bestselerių autorius pripažino, jog būtų sunku pasakyti, kad yra viena tema ir apie ją sukasi visi romanai. Tačiau daugelyje knygų kalbama apie netektis, kurias patiria žmonės ir po kurių jie negali atsigauti.
Autobiografinio romano „Kol tave rasiu” pagrindiniais motyvais tapo du J.Irvingo gyvenimo faktai: seksualinė patirtis vaikystėje ir tai, kad jis nepažinojo tėvo. Knygoje visi veikėjai tarsi paženklinti visam gyvenimui. Vienas akivaizdžiai – Džeko tėvas Viljamas Bernsas, nes įjunkęs į dažus, yra tatuiruočių kolekcininkas. Pagrindinis herojus Džekas irgi paženklintas to, ką patyrė vaikystėje su vyresne moterimi. Jo motina Alisa negali pamiršti skriaudos, kurią padarė ją atstūmęs vyras.
Rašytojui įdomu, ką žmonės patiria, kas juos pakeičia visam gyvenimui, kokie tie įvykiai, po kurių jie nebegali atsigauti. Todėl neatsitiktinai keliuose romanuose veikėjai netenka tėvų, vaikų, savo kūno dalių. „Nužudau veikėjų tiek, kiek reikia”, – šmaikštavo J.Irvingas ir jau rimtai prisipažino, kad jei romaną „Kol tave rasiu” būtų rašęs jaunesnis, dvidešimtmetis, gal būtų pavadinęs šį darbą psichoterapija, tačiau pradėjo rašyti beveik 60-metis, kai jau buvo susidorojęs su tuo, kas nutiko vaikystėje ir paauglystėje. Ir turbūt atleido motinai dėl to, kad ši nepasakė jam visko iki 40 metų, kai jau pats seniai turėjo vaikų.
J.Irvingas teigė mėgstantis išlaikyti atstumą tarp to, kas nutiko, iki to momento, kai pradeda rašyti. Daugelis jo kartos kūrėjų apie Vietnamo karą rašė iš karto, o jis romaną „Sidro namų taisyklės” – praėjus 20 metų.
„Romanistas visada gali išgalvoti geresnę istoriją, nei buvo tikrovėje, jei užtektinai palaukia, – įsitikinęs J.Irvingas. – Romano „Kol tave rasiu” veikėja Alisa būtų buvusi, ko gero, tokia pat kaip mano mama. Dabar pavyko sukurti kur kas baisesnę motiną ir žmogų. Ir moteris, kuri mylėjosi su dešimtmečiu Džeku, buvo keturiasdešimtmetė, o mano atveju – 24 metų mergina, ir ji man labai patiko. Sunku rašyti apie tikrą istoriją, kai ji dar taip arti. Reikia laiko, kad matytum, kaip patobulinti smulkmenas, ir ką galėtum pavaizduoti geriau ar blogiau, negu buvo. Tai būtina geram romanui. Niekada nemačiau tėvo. Jis buvo miręs prieš penkerius metus, kai apie jį sužinojau. Dar nebuvau baigęs romano „Kol tave rasiu”, bet 39 skyriuje Džekas turėjo rasti tėvą, kai man paskambino žmogus ir pasakė, kad yra mano brolis. Sukrečianti akimirka, tačiau romane nepakeičiau nė žodžio. Esu profesionalus pasakotojas ir man daug svarbiau romanas, o ne tai, kas man atsitiko per 63 gyvenimo metus.”
Imtynininko ir rašytojo talentas
J.Irvingas sakė esąs politiškai aktyvus, bet nemano, kad rašytojai gali pakeisti pasaulį. Iš jo 11 romanų tik du būtų galima pavadinti politiniais, tačiau net juose politiniai dalykai įpinti į pasakojimą. Pavyzdžiui, ir „Sidro namų taisyklėse” J.Irvingas ketino rašyti ne apie Vietnamą, o apie nusivylimą draugyste.
„Politiniai romanai dažnai nėra geri romanai. Esu amatininkas – ne intelektualas, – kalbėjo bestselerių autorius. – Pasisekė, kad turėjau ir kitą – ne rašytojo – gyvenimą. Daugelį metų labiau sekėsi kaip imtynininkui. Keturiolikmetis pradėjau ir iki 34-erių buvau imtynininkas. Vėliau iki 47 metų dirbau treneriu. Jau trisdešimtmetis supratau, kad talentas nėra toks svarbus, kaip man atrodė. Talentingi sportininkai nebuvo geriausi. Jei kas patinka, turi mėgti ir kartojimą, treniruotes. Daryti vis tą patį. Pirmas romano variantas parodo, koks talentingas esi, kokių minčių turi, ir tik nuo to, kiek kartų gali jį skaityti ir perrašyti, priklauso, ar romanas bus geras.”
Rašytojas pabrėžė, kad jį susikaupti išmokė kitas pasaulis – ne literatūra. Žinoma, talento reikia. Jei neišlaikai pusiausvyros, nebūsi geras sportininkas. Jei nerūpi kalba, nebūsi joks rašytojas. Ir kai bestselerių autorius džiaugiasi savo darbu, jis nemano esąs labai talentingas, tik supranta, kad nebuvo tinginys.