„Kad būtum nepriklausoma, turi šį tą nuveikti”

„Man šis žanras tinka. Aš nesakau, kad netiktų kitas, tiesiog reikėtų pabandyti. O ši laida man yra kaip pirma meilė, ir be galo mielas dalykas”, – sakė viena iš LNK laidos „SuperLt” vedėjų Violeta Blėdienė.

Sakykit, kuo jūsiškė laida pranašesnė už tuo pačiu laiku rodomus „Paparacus”, jei net veikėjai ir skandalai tie patys?

– Manau, išsirinkti laidą – tai žiūrovo subtilumo reikalas. Mes, laidos rengėjai, stengiamės daryti kas mūsų nuomone geriausia. Aišku laidos skirtingos, bet nemanau, kad esu kompetentinga lyginti. Manau, jog užuot aptarinėjus, ką daro kiti, verčiau į savo lėkštę žiūrėt, aš taip ir darau.

Kaip jums pavyksta nenusibosti net žiūrovėms moterims?

– Tų moterų to ir reikėtų paklaust, – juokiasi. – Vieniems vienaip atrodo, kitiems kitaip, bet tikriausiai žmogus nenusibos, kol jis bus įdomus sau. Tad tiesiog reikia progresuoti, eiti į priekį, kitaip degraduosi.

Ar jūs tarsi kuriate vaidmenį, ar pats tekstas „veža” ir keičia jūsų nuotaikas?

– Viskas kartu. Tiesiog pas mus labai daug publicistikos, juodos statistikos, kodėl „SuperLt” turinys sukurtas, kad tą valandą su mumis visiems būtų linksmiau, prasiskleistų šypsenos. Mes nenorime ką įžeist, bet juk pasijuokiame vieni iš kitų, ir kiekvienas žmogus turėtų su šypsena žiūrėti į bet kokią situaciją, – tada lengviau ją išgyvent, ir problema išsisprendžia. Be abejo, tai, ko iš savęs tikiesi, turi sutapti su komandos tikslais, o pas mus darni komanda: puikus prodiuseris ir režisierė, „fainas” partneris; mes per pusmetį susistygavome ir jaučiame vieni kitus.

Ar su partneriu Jogaila Morkūnu nesistengiate vienas kitą nustelbti?

– Tokių tikslų tikrai neturiu. Pagaliau, kai laidą veda moteris ir vyras, protingas vyras, to negalima vadinti konkurencija. Tiesiog esame draugai, kolegos, ir tai, kas nauja man, jam jau gerai žinoma, nes jis seniai plaukiuoja tuose vandenyse. Ir Jogaila man visada stengiasi padėti, kai sutrinku ar ko „nepagaunu”, jis yra išties puikus patarėjas. Man su juo lengva palaikyti kontaktą, galiu pasakyti, jaučiame vienas kitą kaip šokio partneriai. Mano bičiulis Paulius Skučas yra sakęs: „Nuostabu, kad jūs viens kitam simpatizuojat žmogiškai, ir draugaujat gyvenime”. Iš tikrųjų tada gali gimti labai dideli dalykai. Liūdna, kai vedantieji tik stengiasi dirbti savo darbą, o po to negali viens į kitą pasižiūrėti. Na, tuomet gelbsti profesionalumas, kai kartais negali rinktis, ir tik nuo tavo kultūros lygmens priklauso, ar neišsiverš nepasitenkinimas į eterį. Man neteko to patirti.

Kaip žiūrite į tai, kad į televiziją patenka autsaiderių, žmonių iš gatvės, kuriems stinga elementarios erudicijos?

– Iš tikrųjų, prieš ateinant į laidą, man teko filmuotis lietuviškame seriale „Julija”, daugybę metų dirbau modelio darbą; ir kameros nekelia panikos, ir kolektyvinis darbas įprastas. Bet visa daugiausia priklauso nuo žmogaus gebėjimų. Man ir dabar kyla minčių stoti į Muzikos ir teatro akademiją, studijuoti aktorystę, bet realiai suvoki, kad nebe tas laikas, ir tikroviškai vertinu savo galimybes. Galbūt aš labai norėčiau vaidint teatre, bet tai puikiai daro profesionalai, kuriems gyvenimiška diagnozė – aktorystė, ir viskas tuo pasakyta, tu turi teatru sirgti. Tai aš ginkdie nenoriu būti diletantė, todėl esu ten, kur tiesiog geriausiai jaučiuosi.

Ar jūsų gyvenimas toks pat žaižaruojantis, ar kartais tenka pasijusti Pelene?

– Pelene niekada nesijaučiu, duokdie nepasijusiu. Kaip sakiau, viskas priklauso nuo paties žmogaus. Gyvenimas niekada nebūna pilkas, visada – spalvotas, nes savo gyvenimo knygoje norisi turėti dinamišką prasmingą turinį ir paletę spalvų, o ne jos puslapius nudažyti juodai. Aišku, daug lemia, ar laimingą vaikystę turėjai, ar esi mylima, tai aš turiu savo rankose laimės paukštę. Bet jei tik sėdėsi ir sakysi: „Ak, kaip man pasisekė: turiu nuostabius tėvus, puikų išsilavinimą, dirbu mėgiamą darbą, turiu mylimą šeimą. Viskas yra gerai, dabar galiu atsipūsti ir maudytis laimės spinduliuose”. Bet jeigu ką pasiekei ir sustojai, tau nieko nebereikia – tuo laimė ir baigiasi, progreso nebėra. Aš manau, kol esi gyvas, tol sieki, o tikslų ir troškimų visada yra. Pagaliau gimęs vaikelis atveria dar kitą išgyvenimų spektrą, ir gyvenimas yra nuostabus, labai gražus, vienintėlis, tad norisi tikėti, kad visa, ką jame turi, kaip nori jį nugyventi, priklauso tik nuo tavęs.

Ką pasakytumėt gražiai ir protingai moteriai, kurios planus sujaukia valdingas ir tironiškas vyras, ir ji jaučiasi visiškai sužlugdyta?

– Visada gali rinktis: ar tu laikysi vairą savo rankose. Kodėl moteris turi leisti kitam vadovauti, paaukot savo jaunystę, kažkam tarnauti? Palaukit, juk XXI amžius; niekas neturi teisės žlugdyti kitą žmogų, smurtauti. Ir jei pasirenkant savo gyvenimo žmogų apsirinkama, pamatai, kad jis ne toks, kokiu dėjosi – bėk nuo jo kuo toliau. Bet kad nuo nieko nepriklausytum, reikia ir kažką nuveikti gyvenime. Manau, visa susiję ir paprasta: bet kada gali nukirsti tą Gordijaus mazgą.

Girdėjome, puikiai sutariate su savo vyru. Ar tikras vyras turi būti jausmingas, dosnus, sumedžioti šeimai mamutą?

– Be abejo, nebūsi gyvas vien valgiu, materialiniais dalykais. Turi liepsnoti ugnis, nekalbu jau apie pagarbą, atitikimą, meilę. Turi būti kažkokie nematomi fluidai, kurie juda, skraido, kuria atmosferą, tuomet nelieka dviejų žmonių santykių rutinos. Santykiai privalo nesiriboti šia diena, bet augti, progresuoti, pereit į aukštesnį lygmenį, nes kai šeimoje štilis – irgi keista. Visko turi būti tarp dviejų žmonių, jeigu jie skirti viens kitam ir sugeba išlaikyti vienas kitą visą gyvenimą.

Jūs pati turbūt laikytumėt „blogu tonu” būti tokia kaip jūsų vedamos laidos herojės?

Žmonių požiūriai į gyvenimą yra skirtingi, kiekvienas žmogus – kita istorija. Aš laikausi taisyklės: nesmerk kitų, ir smerkiamas nebūsi. Kartais įvairūs tabu paminami, bet aš, taip – kai kurių tabu neperženčiau.

Ką galėtumėte sau prikišti, nes atrodote veik tobula?

– Ačiū. Aš irgi turiu ką pasakyt apie tobulumą. Mane erzina frazės: „Tobulų žmonių nebūna, ak koks netobulas pasaulis…” Stenkimės, kad visa būtų labai gražu, ir kodėl nesusikūrus aplink save kažkokio tobulo pasaulio? Kalbu ne apie žiūrėjimą pro rožinius akinius. Pagaliau savo namus tu gali susikurt, kokius nori. Yra dalykų, kas nuo mūsų nepriklauso, bet keisk, ką gali.

O sau prikišti jeigu ir turėčiau ką, tai nepasakyčiau, kaip ir santykių su mylimu žmogum nesiaiškinčiau viešai.

Ar daug laiko skiriate grožio puoselėjimui?

– Aš neturiu tiek laiko, pagaliau auginu vaikutį, ir noriu tą daryti pati, o jei neužtenka laiko sau pačiai, vadinasi, nemokėjai sudėliot darbų. Plaukiojimas baseine į priekį ir atgal, man nėra malonumas, tad plaukioju tik jūroje. Mano sportas dabar yra vaikščioti su vaikeliu gryname ore. O kasdienių higienos ritualų net nepavadinčiau grožio procedūromis: dušas, veido pilingas, kaukės, ir tai darau, kai vaikas miega. Žinia, pasidarau manikiūrą, pedikiūrą, ir kartą per mėnesį veido odos priežiūrą patikiu specialistei.

Dažnai vaikštote į vakarėlius?

– Pasirinkimas didžiulis, tad stengiuosi derinti tai, kas malonu su naudingu. Būtų gražu neapvilti žmonių, kurie tave kviečia, bet gyvenimas nėra ištisinis vakarėlis. Į vieną išleidžiu vyrą, į kitą jis išleidžia mane. Gali save apgaudinėt: ak, kokią turime nuostabią auklę, kaip mano vaikui patinka būti su seneliais, bet jam geriausia būti su mama, kol dar nuo manęs priklauso jo laimė, jis pats dar negali jos kurti. Matui – tik pusantrų metų, ir nesu pasirengusi kas vakarą kur nors išeiti.

Turbūt sulaukėte ir kitų pasiūlymų, nes turite didelį energijos potencialą?

– Planų visada turiu, apie juos galvoju, bet neetiška būtų pasakoti, kas ką siūlė. Niekada negali žinoti, sudėtinga kalbėti, kaip laidoje jausiesi po metų. Pagaliau yra asmeninių šeimos planų: kada nors Matas turės broliukų ir sesučių. Bet visa tai pasilieku sau, nes kartais fantastiškiausias sumanymas nepavyksta, o kartais pasiseka daugiau, negu tikėjaisi.

Koks jums galėtų prisisapnuoti didžiausias košmaras: kad filmuojatės be grimo, užsikertate, susimaunate?

– Nereikia save koduoti: juk ko labiausiai bijai, tai ir įvyksta. Verčiau galvoti apie pozityvius dalykus, apie šią akimirką, o apie nepasisekimą aš niekada negalvoju ir neturiu jokių baimių.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Žiniasklaida su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.