Lietuvoje gyvena gerai žinomas paukštis – gegutė. Vieniems jis patinka, kitiems nelabai. Šis paukštis įdomus tuo, kad deda kiaušinius į svetimus lizdus. Paūgėję gegužiukai išstumia lizdo šeimininko vaikus. Ir lizdo šeimininkai maitina gegužiukus neįtardami, kad augina svetimą agresyvų vaiką. Šią patirtį perima Lietuvos politinės partijos, kurios pirmiausia stengėsi išmesti savo partijos įkūrėjus.
Šios tradicijos pradininkė – Lietuvos demokratų partija. Jau pirmosiomis savo egzistavimo dienomis iš partijos pašalino jos įkūrėjus Petrą Vaitiekūną ir Artūrą Skučą. Tradiciją pratęsė Lietuvos liberalų sąjunga. Ar matome jos gretose Arvydą Juozaitį, Vytautą Radžvilą. Tiesa, jie patys pasitraukė. Po to LLS vegetavo kaip smulki sekcijėlė. Jie išjojo ant centristų sprando.
Kęstutis Glaveckas išsivadavo nuo Egidijaus Bičkausko ir Romualdo Ozolo, šios partijos kūrėjų. Skubėjo susijungti su liberalais. Susijungimas pastariesiems davė apčiuopiamos naudos. Išlindo Artūras Zuokas, jis pasiekė, kad iš partijos būtų pašalintas K.Glaveckas. Procedūra, būdinga kone visoms Lietuvos partijoms. Palyginkime praeitį ir dabartį.
Grįžkime į 1989 metus. Okupantai valdė Lietuvą savo padalinio LKP vardu, bet ir joje subrendo išsivadavimo iš okupantų priespaudos idėja. LKP atskyrimo iniciatoriai puikiai prisimena, kaip iki paskutinės minutės blaškėsi Algirdas Brazauskas, apie kurį dabartiniai jo kompanionai mėgina visuomenei įpiršti mintį, esą ponas Algirdas yra tikrasis atsiskyrimo iniciatorius. Į naująją LKP įsiliejo sąjūdininkų, anksčiau nepriklausiusių jokiai partijai. LKP transformavosi į LDDP, kurios vadovybėje tuo metu buvo nemažai tvirtus įsitikinimus turinčių nepriklausomybės šalininkų.
Naujasis pirmininkas Adolfas Šleževičius, kuriam talkino Justinas Karosas ir į jį panašūs, atsikratė aktyvių sąjūdininkų. Iš partijos buvo pašalintas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, LDDP tarybos pirmininko pavaduotojas Kęstutis Jaskelevičius. Seimo narys, LDDP tarybos narys Kęstutis Gaška buvo išmestas iš partijos už nepritarimą A.Šleževičiaus vykdomai „prichvatizacijos” politikai, prasidėjo visų LDDP gretose buvusių sąjūdininkų ujimas. 1996 metais LDDP tragiškai pralaimėjo rinkimus (iš 76 išrinktų 1992 metais narių po naujų rinkimų liko vos 18). Prasidėjo koketavimas su LSDP. 2000 metais žengiant su LSDP vėl nusišypsojo sėkmė.
Istorija vėl kartojasi. Kai LDDP susijungė su LSDP, atsikratė senojo pavadinimo ir tapo Socialistinio Internacionalo nare, LDDP senbuviai pradėjo apsivalymo nuo socialdemokratizmo akciją. Ar ne apie tai byloja siekis diskredituoti Vytenį Andriukaitį, karšto susijungimo su LDDP šalininką, buvusį LSDP pirmininką. Vadinasi, partijai buvo reikalingas naujas veidas, bet ne idėjos.
Dabar tiesiog įsisiautėjo isterija prieš kitaminčius. Komunistų partijoje drausmę palaikyti buvo paprasta: pašalintasis iš partijos automatiškai netekdavo darbo ir atsidurdavo įtartinų piliečių sąraše. Kodėl nepasvajojus apie tokią partiją?
M.Suslovas, gubernatoriaudamas pirmaisiais okupacijos metais, išreiškė viltį: „Lietuva bus, bet be lietuvių.” Iš A.Brazausko sklinda mintis: „Lietuvos socialdemokratų partija bus, bet be socialdemokratų…”
Panaši ir Valstiečių liaudininkų partijos istorija. Egzistavo neįtakinga Naujosios demokratijos partijėlė. Po susijungimo su valstiečiais įgijo tam tikro politinio svorio, tačiau buvę valstiečių lyderiai tapo nebereikalingi, nes jie turi skirtingą nei vadovės nuomonę. Jau anksčiau iš žiniasklaidos akiračio dingo Albino Vaižmužio, Valstiečių partijos kūrėjo, pavardė, dabar atėjo eilė ir Ramūnui Karbauskiui.
Nesunkiai įžvelgiamas vienas Lietuvos partijoms būdingas bruožas: joms nerūpi idėjos, kurios įrašytos rinkimų programose. Partijų lyderiai mėgina apsaugoti savo narius nuo teisėtvarkos, bet nepakenčia kitokios negu jų nuomonės buvimo.
Lietuvio pasąmonėje dar įsitvirtinusi gero vado nuostata, tad jo visur ir ieškoma. Toks atsiradęs savo veiklą pradeda nuo potencialių konkurentų šalinimo. Po to byra partijos, atsiranda dirva įvairiausio tipo mesijams, ardomi valstybės pamatai.