Jei Lietuvą užkluptų stichinė nelaimė ar grėstų didžiulė ekonomikos krizė, padariniams likviduoti skirtas valstybės rezervas būtinomis gėrybėmis galėtų aprūpinti tik vieno rajono centrą.
Patarlė byloja – atsarga gėdos nedaro. LŽ domėjosi, ar valstybė galėtų padėti krašto gyventojams, jei šie atsidurtų stichinės nelaimės, ekonomikos kracho ar karo pavojaus akivaizdoje. Ar iš tiesų galime būti ramūs, kad įvairūs rezervai ir fondai yra pilni materialinių bei finansinių atsargų?
Duomenys – raudonajame segtuve
Paklausti, kas sudaro valstybės rezervą – juodai dienai kaupiamą materialinių išteklių aruodą – ir kiek jame yra atsargų, valdininkai kalba labai aptakiai. Mat šie duomenys yra valstybės paslaptis. „Valstybės rezervas – raudonajame segtuve”, – pabrėžė Ūkio ministerijos atstovai. Jie aiškina, kad atsargų sąrašas, vadinamoji nomenklatūra, yra riboto naudojimo informacija.
Stichinės nelaimės ar kitokios negandos ištiktam regionui skirtą mėsos ir grūdų, medikamentų, gelbėjimo tarnybų materialinių išteklių rezervą tvirtina Vyriausybė. Atsargas kaupia ir saugo kelios žinybos – rezervo tvarkytojos, o Ūkio ministerijai tenka jų koordinatorės vaidmuo.
Valstybės rezervas stebėtinai mažas. LŽ kalbintas Ūkio ministerijos Valstybės rezervo skyriaus vedėjas Eugenijus Petrikas teigė, kad atsargų užtektų toli gražu ne visiems gyventojams. „Jei būtų priešingai, susidarytų įspūdingos sumos. Įšaldyti lėšų kiekvienais metais – per brangu”, – sakė jis.
Pakaktų trims dienoms
Kilus, pavyzdžiui, stichinei nelaimei, sukauptų atsargų užtektų tik dideliam rajono centrui ir jo apylinkių gyventojams. Tarkime, galima įsivaizduoti, kad paramą negandos atveju gautų tik Kupiškis. Ūkio ministerijos specialisto teigimu, didelio rezervo mūsų šaliai nereikia. „Tokia ekstremali situacija, kuri apimtų visą Lietuvos teritoriją, mažai tikėtina”, – pabrėžė E.Petrikas. Jis pateikė Vokietijos pavyzdį: ši šalis sukaupusi kur kas mažiau atsargų, nei reikėtų gyventojams. Atsargų vokiečiams užtektų 2-3 dienoms, kol būtų organizuojamas būtinų prekių tiekimas. „Jie net turi „nedidelio miestelio” terminą, apibrėžiantį reikiamą rezervo dydį. Vokiečiai neišlaidauja, nes didžiulės nelaimės atsitinka palyginti retai”, – pasakojo E.Petrikas. Jo teigimu, tik Rusija sukaupusi tokį rezervą, kurio atsargų pakaktų visiems šalies gyventojams net trejiems metams.
Lietuvoje valstybės rezervo atsargos jau buvo panaudotos kelis kartus – malšinant gaisrus Smiltynėje 2006-ųjų gegužę ir netoli Vilniaus esančiuose durpynuose 2002 metais. Paklaustas, kuriam laikui užtektų dabar sukauptų atsargų, E.Petrikas tikino, kad šiek tiek daugiau nei trims dienoms.
Atskleidė paslaptį
Kol mūsų šalies valdininkai informaciją apie rezervą saugo kaip didžiausią brangakmenį, lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza” skaitytojai neseniai sužinojo, ką slėpė valstybės paslapties šydas. Leidinys paskelbė, kad Lenkija neturi jokių atsargų juodai dienai – jau 4 metus ji tik tuština rezervą, sukauptą nelaimės atvejui. Rezervą administruojanti Materialinių rezervų agentūra, kuri gausiai parėmė 1997 ir 2001 metais kilusių potvynių nustekentus Lenkijos ūkininkus, jau kelerius metus iš eilės sistemingai parduoda maisto atsargas, kad galėtų išsilaikyti bei išsaugoti bent sukauptus medikamentus ir kurą. Nors rezervo dydis ir jo saugojimo vietos, kaip ir Lietuvoje, laikomi valstybės paslaptimi, laikraščiui pavyko išsiaiškinti, kad mėsos atsargų visiškai neliko, o grūdų užtektų vos vienai dienai.
Kaupiami ir energetikos ištekliai
Be atsargų, skirtų nelaimės padariniams likviduoti, valstybė kaupia ir energetikos išteklius – įvairių rūšių energiją, naftą bei jos produktus.
LŽ kalbintas Ūkio ministerijos Energetikos išteklių departamento direktorius Vladas Gagilas teigė, kad visi šilumos ir elektros energijos gamintojai, turintys 5 megavatų galingumo gamybos įrenginių, privalo sukaupti vieno mėnesio dydžio rezervines atsargas. Jų rūšį tokios įmonės pasirenka savo valia, o kiekį nustato pagal per paskutinių trejų metų šaltąjį laikotarpį suvartotą energiją. Tokių įmonių sąraše, kartu su katilinėmis, yra ir Ignalinos atominė elektrinė, Elektrėnų šiluminė elektrinė, Vilniaus ir Kauno TEC bei dar kelios dešimtys objektų. Pasak V.Gagilo, naftos produktų saugojimo vietos neskelbiamos. Jų atsargas, pasidalijusios perpus su valstybe, kaupia privačios naftos perdirbimo ir importo įmonės. „Jei žaliavos tiekimas staiga nutrūktų, naftos perdirbėjai ir tiekėjai turi būti sukaupę tiek naftos, kiek Lietuva sunaudoja per 76 dienas,” – teigė ministerijos specialistas. O dujų atsargos perduotos į privačias rankas – bendrovei „Lietuvos dujos”. Valstybė savo dujų rezervo neturi. Mūsų šalies dujų atsargos saugomos specialiuose rezervuaruose Latvijoje.
Šiuo metu Vyriausybė svarsto galimybę statyti suskystintų gamtinių dujų terminalą. Lietuva turi išplėtotą dujotiekių tinklą: šalyje eksploatuojama daugiau nei 8 tūkst. kilometrų magistralinių ir skirstomųjų dujotiekių, iš jų beveik 1700 km sudaro magistraliniai dujotiekiai ir apie 6600 km – skirstomieji dujotiekiai, dvi pasienio dujų apskaitos stotys (Šakių ir Kiemėnų), viena kompresorinė dujų stotis ir 60 dujų skirstymo stočių.
Ir dar šis tas
Esant ekstremalioms situacijoms Lietuvos gyventojams gali pagelbėti ir dar vienas šaltinis – rezervinis (stabilizavimo) fondas. Kasmet jam skiriama ne mažiau kaip du trečdaliai iš privatizavimo gautų lėšų. Fondo sąmatą tvirtina Seimas, pinigų naudojimą prižiūri Vyriausybė. Jo lėšos gali būti skiriamos pensijų sistemos reformai, valstybės turtiniams įsipareigojimams, susijusiems su valstybės skola, vykdyti. 2008 pradžioje rezervinio (stabilizavimo) fondo pinigų likutis sudarė 754 mln. litų. 2008 metais numatyta gauti 353 mln. litų pajamų.
Lietuvos žmonės nuolat domisi, koks likimas laukia vadinamojo Blokados fondo, kurio „turtus” jie patys ir sukrovė. Finansų ministerija skelbia, kad šiemet Blokados fondo turtas sudarė beveik 6 mln. litų. Grynųjų pinigų likutis specialioje Blokados fondo sąskaitoje siekė 73,3 tūkst. litų, o juvelyrinių dirbinių, monetų, paveikslų vertė – 5,7 mln. litų.
Šiuo metu Finansų ministerija, atsižvelgdama į Lietuvos prabavimo rūmų išvadas, rengia įstatymo pataisas, pagal kurias 1990 metų Blokados fondo materialiosios vertybės būtų perduotos Lietuvos nacionaliniam muziejui, o lėšos – pervestos į valstybės biudžetą.
Gera investicija
Lietuva turi atsargų ne tik vietos fonduose, bet ir užsienio bankuose. Nedidelę jų dalį sudaro aukso grynuoliai, visas kitas Lietuvos banko turtas – vertybiniai popieriai. „Aukso atsargos užtikrina nacionalinės valiutos stabilumą”, – LŽ teigė Lietuvos banko Rinkos operacijų departamento direktorius Arvydas Kregždė.
Lietuvos auksas šiuo metu laikomas Londone, Anglijos centriniame banke. Tauriojo metalo 5,8 tonos vertė siekia apie 300 mln. litų. „Pastaruoju metu ji didėja. Tai gera investicija, nes auksas brangsta”, – teigė A. Kregždė. Pagal aukso atsargas Lietuva užima 71-ąją vietą tarp 110 pasaulio valstybių.
Tarpukariu Lietuvos auksas laikytas Anglijos, Švedijos, Šveicarijos, Prancūzijos, JAV bankuose. Okupacijos metais aukso atsargos buvo įšaldytos, niekas negalėjo jomis naudotis. Atkūrus nepriklausomybę minėtos šalys Lietuvai auksą grąžino. Švedijos vyriausybė už 1274,4 kg aukso pateikė kompensaciją – 21 mln. tuometinių Vokietijos markių.
Pasak Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vedėjo Česlovo Laurinavičiaus, Švedija, atidavusi Lietuvos banko auksą okupaciniam režimui, de facto pripažino Lietuvos valstybės aneksiją. Profesoriaus nuomone, ne geresni buvo ir britai su amerikiečiais. „Jie priešinosi ne dėl to, kad mus okupavo Sovietų Sąjunga. Nuo pirmųjų aneksijos dienų sovietai ėmė šaldyti aktyvus Lietuvos bankuose. Per Baltijos šalių okupaciją vakariečiai prarado savo investicijas. Tik vėliau amerikiečiai paskelbė, kad nepripažįsta aneksijos. Toks buvo kelias”, – pasakojo Č.Laurinavičius.