Jie susitiko ir suprato, kad yra skirti vienas kitam. Šiandien garsūs žmonės prisimena, kaip juos persmelkė meilės nuojauta.
Vyras ir moteris persimeta iškalbingais žvilgsniais. Jis prasisega švarką ir įtempia raumenis. Ji kresteldama galva atmeta plaukus ir perbraukia juos ranka. Vaikinas palinksta prie jam patinkančios merginos. Šios balso tembras pasikeičia į gundančiai gomurinį. Vyriškis garsiai kalba ir išraiškingai gestikuliuoja, siekdamas atkreipti žavios damos dėmesį. Net tie, kurie nieko nežino apie užsimezgančios simpatijos ir meilės ženklus, nesąmoningai juos atpažįsta ir reaguoja.
Kitą savaitę švenčiant Valentino dieną mylintieji rodys išskirtinį dėmesį savo išrinktiesiems. Ilgai kartu esančios poros turės progą prisiminti, kada ir kaip trenkė jausmų žaibas. Kas nors tą dieną galbūt pajus pirmojo susižavėjimo virpulį. Meilės pradžia visada įsimintina. Todėl nuo tokių prisiminimų būtina nušveisti kasdienybės nuosėdas.
Mūsų pašnekovai – žinomos poros. Susėdę šalia vienas kito mylintys žmonės prisimena, kaip papuolė į jausmų miglą, suprato rodomus simpatijos ženklus, atvirai pripažino, kad nuo meilės apsvaigo galva.
Apie visa tai pasakoja aktorė Rasa Rapalytė ir jos vyras, dailininkas Vytautas Poška, dainininkas Alanas Chošnau ir jo draugė Aida Žiliūtė, pramogų verslo pora Asta Stašaitytė ir Giedrius Masalskis, dainininkė Julija Ritčik ir jos vyras, grupės „4Fun” muzikantas Laimonas Staniulionis.
Jausmams išreikšti žodžių nereikia
Aktorė R.Rapalytė ir dailininkas V.Poška susipažino viename restorane. Ne prie stalelių sėdėjo ir vienas kitą pastebėjo. Abu ten dirbo: Rasa dainavo, o Vytautas tapė freską. Nuo pat pažinties pradžios jiedu domėjosi vienas kito kūryba. Buvo smalsu. „Pamenu, kaip jam arbatos nunešiau, – sako Rasa. – Man buvo labai įdomu, nes tada apie dailę, apie freską nieko neišmaniau.” Ji prisimena, kaip Vytautas, pirmą kartą paklausęs jos dainuojančios, palingavo galva. Tada Rasa suprato, kad tarp jų yra „kažkas tokio”. „Faina pana, aktorė, gerai dainuoja”, – toks buvo pirmas Vytauto įspūdis.
Jųdviejų pirmieji meilės ženklai buvo kūrybiniai. Vytautas nutapė Rasos, vilkinčios spektaklio „Sapnas”, drabužiais, portretą. Ji apie tai nieko nežinojo, kol neapsilankė jo dirbtuvėje. Prieš 12 metų sukurtas portretas dabar kabo ant sienos naujame sutuoktinių bute. Dar dailininkas ne rašydavo, o piešdavo meilės laiškus. Nuvažiuodavo iki aktorės namų ir įmesdavo į pašto dėžutę. „Labai gražūs laiškai”, – sako moteris. Rasos balsas, kai ji žinodavo, kad salėje yra Vytautas, skambėdavo kitaip. Ji dainuodavo ir automobilyje, kurį vairuodavo Vytautas. Jiedu tikina, kad niekada vienam kitam žodžiais apie meilę nėra kalbėję. „Yra kitokia komunikacija – piešiniai, dainos, kūno kalba, – tikina menininkas. – Žodžių neprireikia.”
Rasa sako, kad net nebuvo ištarta: „Gyvenkime kartu. Po tam tikro laiko ir taip pasidaro aišku, ir žodžių nereikia.” Apie metus laiko draugavusi pora galiausiai apsigyveno vienuose namuose. Dar po poros metų susituokė. Dabar augina sūnų Simoną. „Kai drauge su Rasa kūrėme pirmąjį spektaklį „Dienos ir dainos”, buvo labai geras metas, kūrybinis ir meilės pakilimas, – sako Vytautas. – Kai statėte antrąjį – „Apkabink mane” – buvo taip pat.”
Grindų apvadai
Per Naujuosius metus jiedu šventė devintąsias tuoktuvių metines. Neseniai į naują butą įsikėlusi pora juokauja, kad šiuo metu ne meilės ženklus vienas kitam rodo, o ginčijasi, reikia ar nereikia grindų apvadų. „Šie rūpesčiai užgožia artėjančios Valentino dienos džiaugsmą”, – šypsosi Vytautas. Vis dėlto kadaise viename kambarėlyje su mažyliu gyvenusi šeima ir šiandien mano, kad patogumai nieko nelemia. Anot menininko, gali būti gera ir palapinėje. Svarbu, kad meilės ryšys būtų stiprus. „Kartais paburbame vienas ant kito, bet kai išvažiuoji, supranti, kad norisi būti kartu”, – tvirtina Rasa.
„Ir pamačiau Aidutę”
Dainininkas A.Chošnau ir jo mergina bei vadybininkė A.Žiliūtė susipažino prieš septynerius metus. Alanas su grupe „Naktinės personos” ruošėsi „Eurovizijos” konkurso atrankai, ieškojo gerų vokalisčių, kurios galėtų dainuoti pritariamuoju balsu. Alanas gavo patarimą nueiti pas Artūrą Noviką, kuris ruošė nemažai akapela dainuojančių merginų grupių. „Užėjau į repeticiją ir pamačiau Aidutę. Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad turėsime bendrą ateitį”, – pasakoja A.Chošnau.
Žurnalistei suraukus antakius ir suabejojus, ar taip būna, Alanas susierzina, bet kantriai pasakoja toliau: „Čia nepaaiškinamas dalykas. Reikia pajausti. Iš tavo veido supratau, kad nesi to patyrusi, todėl tau keista. Iš tikrųjų tokių dalykų būna. Daug ir dažnai. Mano tėvui taip atsitiko. Jis iš pirmo žvilgsnio, pamatęs mano mamą, paskui su ja nebesiskyrė.” Mielas sutapimas – ir Aidą patraukė Alano akys, jo žvilgsnis. „Vos jį pamačiusi, pajutau energiją. Nebeprisimenu, ką tuomet dainavome, – juokiasi Aida.
Po truputį
Alano ir Aidos draugystė įsibėgėjo pamažu: jie kasdien repetavo kartu, rengėsi konkursui, susitikinėjo darbo reikalais, kalbėjosi apie pasirodymo viziją, o kasdieniai rūpesčiai baigdavosi arbatos gėrimais, plepėjimais, laisvalaikiu drauge. „Per pasiruošimo „Eurovizijai” laikotarpį pamačiau, kad Aida labai rūpestinga, neabejinga tam, kas vyksta. Net ir manimi pradėjo rūpintis, nors gerai nepažinojo. Man tai labai patiko”, – prisimena atlikėjas. Jo mylimoji čia pat paaiškina: „Man kiekvienas rūpi. To, apie ką Alanas kalba, nepastebėjau. Nežinau. Mielam žmogui malonu ir padėti. Viskas natūralu.” Tuo metu ir Aida neturėjo ypatingo žmogaus šalia, todėl nebuvo kliūčių laiką leisti su Alanu, geriau su juo susipažinti.
Minčių, kiek truks jųdviejų draugystė, nebuvo. „Mačiau, kiek daug dėmesio ji man rodė. Supratau, kad tai žmogus, kuriuo galiu pasitikėti. Turime daug bendro”, – pasakoja atlikėjas. Aida prisimena, kad kuo daugiau laiko praleisdavo kartu, tuo laimingesnė jautėsi.
Kai baigėsi pasirengimas „Eurovizijai”, abiem net buvo gaila. Tuomet pora pradėjo matytis savaitgaliais, vėliau susitikdavo ir šiokiomis dienomis po darbų. „Vis daugiau laiko praleisdavo kartu, kol natūraliai po pusmečio pradėjome kartu gyventi”, – tada Alanas pakvietė Aidą į savo namus.
Praėjus septyneriems pažinties metams, pora „subrendo”, mėgaujasi paprastu gyvenimu kartu. „Po rožinio, saldaus įsimylėjimo ateina dar gražesnis laikas. Bet romantikos, gražių žodžių nepamirštame, – pasakoja A.Žiliūtė. – Mūsų kol kas nesaisto vaikai, buitis. Apie tai pasikalbame. Vaikai ateis tada, kai jiems reikės ateiti. O apie vedybas viešai nekalbame. Planų yra.” Kol kas gyvenimo draugai atsidavę darbui.
Pažinimą, ar žmogus skirtas tau, mergina lygina su nėštumu: „Sako, kad moteris vidumi pajaučia, kad yra nėščia, o signalai yra tik patvirtinantys dalykai. Su įsimylėjimu yra tas pats. Paprasčiausiai pajutau, kad tai yra mano žmogus.”
Apie santuoką – per radiją
Renginių vedėjai Asta Stašaitytė-Masalskienė ir Giedrius Masalskis prisimena savo susipažinimo ir meilės istoriją.
– Kada ir kur pirmą kartą susitikote? Ką iš pradžių pagalvojote apie vienas kitą?
Asta: – Giedrių pažinojau iš radijo, man patiko jo darbas, gerbiau už profesionalumą. Vėliau kažkuriame „Nidos” festivalyje persimetėme keliomis frazėmis, pamaniau: „Puikiausias paslaptingo gražuolio, arogantiško vilniečio pavyzdys.” Dar vėliau teko drauge dirbti „Palangos” festivalyje. Tada jis man pasirodė azartiškas, kūrybiškas, draugiškas, bet ir vėl per gražus (šypsosi).
Giedrius: – Astą epizodiškai akies krašteliu pradėjau matyti tada, kai ji vedė laidą „Viskas”. Lietuviška muzika man tada nerūpėjo, tad dėmesį į ją atkreipiau vėliau, radijo stotyje M-1. Ten „susikukavome” ir net tiesioginiame eteryje pareiškėme apie santuoką.
– Dėl kokių savybių, poelgių, bruožų vienas kitam patikote?
Asta: – Humoras ir pareigos jausmas bei ryžtingumas ir jautrumas – du žavingiausi deriniai. Giedrius turi juos abu.
Pamenu, po kokių penkių dienų nuo pirmo palydėjimo mano namuose atsirado šaldytuvas. Man jo visai netrūko, nes namie reikėjo tik apelsinų rytinėms sultims išsispausti. O dar sakoma, kad merginos su bateliais ir lūpdažiais viengungių butus okupuoja. Vyrai tai daro dar geriau – į elegantiškus, moteriškus namus pritempia šaldytuvų, grotuvų.
Giedrius: – Mane sužavėjo Astos juokas, gyvybė, kurios ji prispinduliuoja pasirodžiusi bet kurioje vietoje, nuoširdumas ir mielas man gerai suprantamų dalykų nesupratimas (technika, mašinos ir panašiai).
– Kuris iš jūsų ėmėsi iniciatyvos, kad suartėtumėte?
Asta: – Giedrius. Jis su šlepetėmis iš draugų namų išbėgo, kad mane į taksi įsodintų, apsimetė išgėrusiu, vėliau pamačiau, kad tai buvo blaivutėlės galvos planas. Pagal analogišką scenarijų viskas vyko ir toliau – net nepajutau, kaip išsiskyriau su buvusiu draugu, kaip atsiradau Giedriaus tėvelių sode, kaip pradėjau rinkti jam kelnes parduotuvėje, kaip įsigijau namus senamiestyje… Viską lyg ir pati dariau, bet iki šiol manau, kad padarė Giedrius. Kai taip jam sakau, visada juokiasi: „Viskas einasi tiksliai pagal mano planą.” Labai saldus jausmas, kai jauti, kad esi geidžiama visa širdimi.
– Kaip supratote, kad tai yra tas žmogus, su kuriuo norite būti kartu, kurti šeimą?
Asta: – Tai yra pirmas ir vienintelis vyras, su kuriuo užsinorėjau turėti vaikų. Man tai buvo visiškai naujas jausmas, negalėjau suprasti, iš kur į mano galvą atėjo tokia mintis. „Draugas ir mylimasis viename” – tai man leido jaustis taip ypatingai ir harmoningai. Bet apie tai plepėti galiu tik dabar, tada viskas vyko natūraliai, intuityviai.
Giedrius: – Tai nebuvo mėnesio ataskaitoje ar kur nors kitur parašyta juodu ant balto – tiesiog savaime nutiko. Neįmanoma pasakyti, kad štai tą ir tą dieną tapo aišku, kad su ja noriu turėti vaikų. Kad ji bus puiki ir rūpestinga mama supratau gana greitai.
„Paskambink man”
Grupės „4Fun” dainininkė J.Ritčik su vyru būgnininku L.Staniulioniu susipažino prieš 12 metų. Tada Laimonas parvažiavo iš Airijos ir tuoj buvo pakviestas grįžti į grupę „The Road Band” mušti būgnais. Julija tuomet buvo grupės vokalistė.
„Su Aleksandru Belkinu, grupės „The Road Band” lyderiu, užėjome į klubą „Langas”, vieną pirmųjų gyvos muzikos klubų Vilniuje. Kaip tik aptarinėjome, kas galėtų mušti būgnais. Laimis ten irgi buvo. Aleksandras mus supažindino”, – puikiai prisimena Julija. Pirmas jos įspūdis apie Laimoną – aukštas, kalba mažai, vykusiai juokauja. O jis iš pirmo susitikimo prisimena šviesius Julijos džinsus ir ilgus plaukus.
Kai tik susipažino ir tapo kolegomis, nei vienas, nei kitas negalvojo apie rimtus santykius. Julija tik pajuto, kad Laimonas jai simpatiškas, kad su juo įdomu. „Flirtas, tik tiek”, – iš pradžių manė.
Laikui bėgant kolegiška draugystė peraugo į artimus santykius. Iniciatyvos ėmėsi Julija. Nors anksčiau ji visada laukdavo dėmesio iš patinkančio vaikino. „Pamaniau: jei žmogus man patinka, kodėl turėčiau laukti, – prisimena Julija. – Po vieno mūsų koncerto perdaviau Laimiui žinutę, kad paskambintų. Paskambino. Eime pasivaikščiot? Eime.” Tais laikais mobilieji dar buvo prabanga, Laimis turėjo pranešimų gaviklį, o ji – laidinį telefoną. Norėdama nusiųsti žinutę, skambino operatorei, kad ji surinktų pranešimą ir išsiųstų.
Julija buvo neseniai išsiskyrusi su pirmuoju vyru, augino sūnų. „Mane „užkabino” tai, kad Laimonas, neturėjęs šeimyninio gyvenimo patirties, priėmė mane ir sūnų Ivaną be jokių kompleksų, pajuto atsakomybę už mus abu. Kai pradėjome gyventi kartu, jis atėjo į mano butą. Iš Laimio nusiteikimo nepajutau, kad atėjo į svetimą teritoriją. Jis natūraliai „įsipaišė”, pradėjo prisidėti savo indėliu”, – iki tol Julijai vyrai dažniausiai pasirodydavo paviršutiniški, nenorintys rimtų santykių.
Jis klauso, ji kalba
Moteris turi gerą atmintį detalėms. Vyras – atvirkščiai, labiau įsimena visumą. Dėl to per visą interviu kalba vien Julija. „Laimis kartais pamiršta pažįstamų, giminių gimtadienius, o aš juos prisimenu. Bet kūryboje jis turi viziją, kaip aranžuoti dainą ar interpretuoti scenoje. Esame skirtingi žmonės, vienas kitą papildome”, – paaiškina atlikėja.
Pradžioje Julija klausdavo, ar jam nenusibodo, kad ji visą laiką šneka. „Ne, man įdomu”, – atsakydavo vyras. Jis negalėtų pakęsti moters, kuri tauškia niekus. „Aišku, kai jau 10 metų kartu gyvename, kartais paklausia: ar tu man duosi pasakyti?” – neslepia Julija.
Sutuoktiniams atrodo, kad svarbiausia – vienoda vertybinė skalė, kad sakydami „aš tave myliu”, turėtų galvoje maždaug panašius dalykus. „Vienas, sakydamas, kad myli, turi mintyje „man su tavimi gera, noriu matyti tave kiekvieną dieną, noriu jausti tave”. Kitas – „noriu turėti tave, išnaudoti, kaip savo nuosavybę”, – apie skirtingus meilės supratimus kalba J.Ritčik. – Nė vienas nejaučiame nuosavybės jausmo. Jei jis mane myli, tai nereiškia, kad aš įpareigota ką nors daryti. Yra laisvė apsispręsti. Neturiu noro keisti jo iš esmės.”
19 metų Julija ištekėjo pirmą kartą. Tuometis vyras nebuvo pirmoji meilė, greičiau žingsnis po perdegusios meilės. Kai santykiai iširo atrodė, kad užtenka ištekėti už gero draugo, žmogaus, kuris tau įdomus, geras – ir to pakanka šeimyniniam gyvenimui. „Santuokoje išgyvenome šešerius metus, iš jų trejus ėjome link skyrybų. Dabar esame geri draugai”, – prisipažįsta Julija.
Kai atsirado Laimonas, ji buvo sau pasakiusi, kad jei nori pradėti naujus santykius, turi atsikratyti senųjų pėdsakų. „Gerai paklausiau savęs, ar esu tikrai pasiryžusi pamiršti tai, kas buvo praeityje, nebesidairyti atgal, – pasakoja atlikėja. – Abu su Laimiu ieškojome žmogaus, su kuriuo sutaps požiūris į šeimą, santykius. Kalbėdavome apie viską, niekada nebuvo tabu temų, nieko neslėpiau apie ankstesnį gyvenimą. Laimis, nors mažiau šneka, bet irgi yra atviras. Vienas kitam nemeluojame. Nėra nieko, ką norėtume nuslėpti.”
Tyli meilė
Ne žodžiais Laimonas parodo Julijai meilę. „Jei jaučiamės gerai, užtikrintai, nebūtina apie tai kalbėti. Kai paima už rankos, jaučiu, kad mūsų santykiai – ne iliuzija, o tvirtas ryšys”, – sako Julija. Laimonas nemėgsta jausmų rodyti tradiciniais būdais. Bet kartais, kai ateina nešinas gėlėmis, Julijai tai patinka.
Tiems, kas bando suprasti, kaip atpažinti tą vienintelį ar vienintelę, Julija ir Laimonas turi patarimą: „Gerai savęs paklausk, nes gerai pagalvojęs atsakymą žinai. Kartais tai nėra vienos dienos sprendimas, reikia laiko. Ne dienos ir ne mėnesio. Svarbu branginti santykius ir vos pajutus problemėlę, geriau apie ją pasikalbėti.”