Latvijos operai šiemet sukanka 100 metų. Ta proga pirmą kartą ji skambėjo ne šios šalies scenoje ir ne latvių kolektyvų atliekama. Zigmaro Liepinio opera „Paryžiaus katedra” penktadienį suskambo Klaipėdos muzikinio teatro scenoje.
Festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” projektas į sceną sukvietė režisierių Ramūną Kaubrį, dirigentą Ilmarą Lapinį, chormeisterį Vladimirą Konstantinovą, choreografą Aurelijų Liškauską ir kt.
Operos premjerą stebėjo ir pats autorius. Kompozitorius Z. Liepinis už šią operą buvo apdovanotas Didžiuoju Latvijos muzikos prizu bei už kūrybą įvertintas Latvijos trijų žvaigždžių ordinu. „Paryžiaus katedra” Rygos operos teatre su didžiuliu pasisekimu buvo atlikta beveik šimtą kartų.
Z. Lapinis yra užsiminęs, kad klaipėdiečių interpretacija jam labiau patinkanti nei rygiečių statytojų.
Klaipėdoje atgimusi žymioji po Paryžiaus katedros skliautais vykusi ir rašytojo Viktoro Hugo aprašytoji istorija nebandė perkelti žiūrovų į viduramžius. Bažnyčios skliautus atkartojanti Artūro Šimonio scenografija, dizainerės Jolantos Rimkutės sukurti šių laikų dvasia dvelkiantys kostiumai, režisūrinis sprendimas – tai šiuolaikiškas požiūris į prieš kelis šimtmečius vykusią dramą.
Operos statytojai tarsi sako, kad tokie mes esame ir šiandien – uždarę polėkį ir vidinę laisvę savyje lyg Kvazimodas (Edmundas Kučinskas), dėl aistros ir pavydo išduodantys savo dievus lyg arkivyskupas Frolas (Artūras Kozlovskis), siekiantys naudos tik sau ir abejingi kitų svajonėms ar sielvartui tarsi Febas (Mindaugas Gylys)…
Tiesa, opera penktadienį įsibėgėjo tik nuo antro veiksmo, neišvengė premjerai būdingų nesklandumų, tačiau po pastatymo besiskirstantys žiūrovai aikčiojo: „Neeilinė opera…”
Tiek masinės scenos, tiek atskirų solistų scenos po gabaliuką sudėliojamos tarsi į didelę mozaiką, kurioje kiekviena dalis – ypatinga ir svarbi. Net estrados dainininkas E. Kučinskas operos scenoje neatrodo svetimas – jo sukurtas Kvazimodo vaidmuo keri nuoširdumu ir vidine jėga. Tiesa, būtent to – energijos ir jėgos – trūksta Esmeraldai (Ritai Petrauskaitei)…
Nuo bažnyčių kuorų į scena nusileidusios chimeros – Muzikinio teatro baleto artistai – įdomiomis šokio kompozicijomis papildo scenos veiksmą. Pavyzdžiui, per Febo ir Esmeraldos susitikimą juodos figūros lyg svajonę ridena per sceną baltą rutulį… Kūdikio pagrobimo scena operos pradžioje ar pabaiga, kai baltos ir juodos figūros – šviesos ir tamsos atstovai – susipina į vienumą, sceną pripildo baimės ir įtampos…
Iš „Paryžiaus katedros” mozaikos išsiskiria kelios scenos. Neįtikėtinu originalumu pasižymi ubagų scena – neapykantos, ištvirkimo, žiaurumo pritvinkę suluošinti puolę angelai kviečia į savo miestą – tikrą požemių karalystę…
Tikru siaubu dvelkia kartuvių scena – rodos, tuoj kilpa užverš Esmeraldos kaklą, tačiau iš minios išniręs Kvazimodas paslepia savo mylimąją už katedros durų – čia net didžiausių nusikaltėlių suimti nevalia.
Siaubo, įtampos, gašlumo, satyros pilnoms scenoms tikras kontrastas – tyra ir nuoširdi Kvazimodo arija. Tarp šventųjų, į kuriuos kreipiasi Kvazimodas, – ir Esmeraldos vardas, kupriaus širdyje skambantis katedros varpais.
O finalinė operos scena, kai kryžius tampa nebe Dievo ženklu, o nuodėmės įrankiu, kai pamišusio Dievo tarno rankomis nužudoma meilė, tiesiog užgniaužia kvapą. Mylimosios netekusio Kvazimodo daina, muzika, kraujo spalva nusidažiusi scenografija neleis šiam operos pastatymui išnykti be pėdsako.
Kas įrodo, kad spektaklis pasisekė? Tikriausiai bemaž dešimties minučių aplodismentai atsistojus, plojimais iš susižavėjimo vidury arijos pratrūkę žiūrovai ir damos, traukiančios nosinaites iš savo rankinių…
Rima Čeliauskaitė
„Vakarų ekspresas”