Ne be reikalo padejuojame, kad tautos istorinė atmintis nėra stipri. Pašiurpina „Klausimėlio” atsakymai, sovietmečio nostalgijos recidyvai. Bet pamirštama ir kur kas naujesnė praeitis, vos kelerių metų senumo įvykiai.
Štai prieš keletą dienų Žinių radijo žurnalistas vienoje diskusijoje lyg tarp kitko du kartus mestelėjo pastabą, esą šiandien jau niekas negalėtų pasakyti, už ką iš Rolando Pakso buvo per apkaltą atimtas prezidento postas. Labai dažnai tokį teiginį kartoja jo dar tebekrutantys šalininkai: esą buvęs įvykdytas valstybės perversmas, su R.Paksu susidorota ir pan. Dar šiandien „Lietuvos žiniose” Albertas Sereika, iš R.Pakso kariaunos jau senokai perbėgęs pas socialdemokratus, šia tema keistokai samprotauja. Bet apie tai truputį vėliau. Grįžkime dabar prie apkaltos.
Ji vyko taip.
VSD vadovas Mečys Laurinkus perdavė anuometinei Generalinei prokuratūrai operatyvinę medžiagą, rodančią, kad valstybės saugumui ir nepriklausomybei galbūt yra iškilusi rimta grėsmė. Ta supažindino su šia medžiaga Seimo pirmininką Artūrą Paulauską, jis priėjo prie išvados, kad neturi teisės tylėti ir privalo informuoti Seimą. Seimas sureagavo žaibiškai: sudarė laikinąją komisiją iškilusiai grėsmei tirti.
Stabtelėkime šioje vietoje. Dabar paksininkai ir jiems prijaučiantieji teigia, kad valdžia taiko dvigubus standartus: anuomet operatyvinė medžiaga buvo paviešinta, ir Seimas, ja pasirėmęs, ėmėsi apkaltos, o dabartinis VSD ir jo viršininkas tokią medžiagą duoti Seimo komisijai atsisakė, remdamasis esą jį susaistančiu įstatymo draudimu. Bet prisiminkime. Anuomet šią medžiagą savo iniciatyva davė VSD vadovas Generalinei prokuratūrai, o toji – Seimo pirmininkui, šis ėmėsi atsakomybės už valstybės saugumą ir paskelbė medžiagą Seimui – viskas vyko įstatymų nustatyta tvarka. O dabar Seimo komitetas medžiagos reikalavo, apeidamas kitas instancijas, negalėdamas garantuoti jos konfidencialumo, keldamas savo parinktiems asmenims neaišku ar pagrįstus kaltinimus.
Anuokart Seime buvo sudaryta Laikinoji komisija valstybei keliamoms grėsmėms tirti. Ji dirbo viešai, visa Lietuva jos darbą stebėjo per televiziją su didžiuliu dėmesiu. Tai buvo objektyvaus, sąžiningo, labai kvalifikuoto tyrimo pavyzdys. Nepasakosiu tyrimo eigos, bet leisiu sau pacituoti komisijos išvadas, kad priminčiau tiems, kurie jų neišlaikė atmintyje, ir painformuočiau tuos, kurie jų nežino
(nors jas susirasti įmanoma internete):
„1. Rusijoje registruota kompanija „Almax”, įtariama, su Rusijos specialiosiomis tarnybomis darė ir tebedaro įtaką Prezidentūrai, siekdama daryti įtaką ir valdyti Lietuvos politinius procesus, formuodama Prezidentūros struktūrą ir kadrus, savo ir J.Borisov interesais siekdama sustiprinti įtaką Prezidentui.
2. Prezidento santykiai su J.Borisov yra išskirtiniai. Siekdamas politinių, ekonominių ir savo asmeninių tikslų, palaikomas Rusijos kompanijos „Almax”, J.Borisov įtakojo Prezidentūros veiklą, darė poveikį paties Prezidento sprendimams. Taip J.Borisov užsitvirtino palankesnes sąlygas savo verslui, kuris apima ir prekybą karinių sraigtasparnių detalėmis su terorizmą remiančiomis šalimis. Prezidentas nė karto viešai neatsiribojo nuo J.Borisov ir savo veiksmais jį netiesiogiai užstojo. J.Borisov įtakos Prezidentui dydį atskleidžia tai, kad net žinodamas apie Borisov grasinimus jo atžvilgiu Prezidentas skubos tvarka jam suteikė pilietybę.
3. Abejotinos reputacijos asmenys, susiję su nusikalstamo pasaulio ir šešėlinio verslo struktūromis, įtakojo Prezidentūrą ir siekė teisėsaugos institucijų vadovų pakeitimo.
4. Prezidentas ir kai kurie jo patarėjai darė neleistiną įtaką įmonių privatizavimui ir atskiriems privataus verslo subjektams.
5. Prezidentui toleruojant, jo patarėjai viršijo savo kompetenciją, kišosi į kitų valstybės institucijų veiklą, piktnaudžiavo savo statusu, taip įnešdami sumaištį į valstybės valdymą.
6. Per Prezidentą ir jo patarėjus įslaptinta informacija pasiekdavo tuos asmenis, kurie jos žinoti neturėjo teisės, tarp jų ir tuos, kurių atžvilgiu atliekamas operatyvinis tyrimas.
Baigiamoji išvada
Komisija konstatuoja, kad Prezidentas yra ir buvo pažeidžiamas. Įvertinant ypatingą Prezidento statusą ir atsakomybę, jo vaidmenį vidaus ir tarptautinėje politikoje, tai sudaro grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Pasirašė: Komisijos pirmininkas A.Sakalas
A.S.Kružinauskas, G.Steponavičius, A.Kašėta, A.Kubilius, V.Stankevič, Z.Mačernius (susilaikė), D.Barakauskas (prieš), A.Sadeckas
2003.12.02.”
Šios komisijos išvados davė pagrindą pradėti apkaltą (jai vykdyti buvo sudaryta atskira komisija), kuri, kaip žinoma, ir baigėsi prezidento nušalinimu.
Beje, dabar paksininkai skelbia abejonę, ar visi kaltinimai yra pagrįsti: juk Aukščiausiasis Teismas lyg ir nepripažinęs Pakso kaltu dėl slaptos informacijos paviešinimo – nusprendė, kad šis poelgis nesąs kriminalinis nusikaltimas, todėl už jį neturi būti baudžiama. Paksininkai apsimeta nesuprantą (nors sunku patikėti, kad iš tikrųjų nesupranta) skirtumo tarp konstitucinės ir kriminalinės atsakomybės.
A.Sereika, anuomet buvęs VSD Alytaus apygardos viršininkas, minėtame interviu „Lietuvos žinioms” postringauja, kad apkaltos procesas valstybei nedavęs jokios naudos, nes nepadėjęs susiformuoti jokiai naujai politinės kultūros tradicijai, neatsiradę „jokios naujos politinės idėjos ar minties”.
Tai jau leiskite nesutikti.
Teisybė, kad po apkaltos neįvyko politinio gyvenimo apsivalymo, kurio visi tikėjosi ir kuriam buvo sukurtos prielaidos, bet kuriam nebuvo pasiryžę Lietuvos politikai. Tačiau įvyko kitų svarbių dalykų. Daug gilesnė ir turiningesnė tapo konstitucingumo samprata, Konstitucijos vertės ir reikšmingumo supratimas. Įsisąmoninta ir teisinėje sąmonėje įtvirtinta politinės atsakomybės koncepcija, takoskyra tarp politinės ir kriminalinės atsakomybės. Lietuva gavo rimtą demokratijos ir konstitucingumo pamoką. Su pagarba į ją žvelgė demokratinės Vakarų valstybės.
Žinoma, ne visi šią pamoką pajėgė priimti ir išmokti. Artimiausias pavyzdys – tas pats A.Sereika. Minėtame interviu jis aiškina, kodėl pakluso, nepaisydamas statuto ir įstatymų, neteisėtam R.Pakso reikalavimui pristatyti jam operatyvinę bylą apie bendrovės „Alita” privatizavimo eigą: „Buvau auklėjamas taip, kad nepraeičiau pro mušamą žmogų, kuris reikalingas pagalbos. Nesvarbu, kas jis – eilinis kaimo girtuoklis ar valstybės prezidentas.” Nieko sau. Tokį požiūrį galima būtų pateisinti, jeigu jį išsakytų bemokslė kaimo moterėlė, bet teisėsaugos institucijos karininkas? Jam užtenka fakto, kad prezidentas „mušamas”, bet jam nesvarbu, jog „mušamas” už tai, kad sulaužė priesaiką, pamynė Konstituciją ir sukėlė grėsmę valstybei.
A.Sereika sako, kad jam svarbiausia, jog „Alitos” bylą atgabenti pareikalavo prezidentas, bet jam nesvarbu, kad reikalavimas kirtosi su statutu ir įstatymais, kuriems paklusti yra pirmoji VSD karininko pareiga.
Prezidento apkalta ir nušalinimas, kad ir labai liūdnas Nepriklausomybės laikų istorijos faktas, turi būti visados gyvas tautos atmintyje. Nes jis yra ne tik liūdnas, bet ir pamokomas bei įkvepiantis, parodo parlamentinės demokratinės santvarkos pajėgumą įveikti iškylančius pavojus. Tai toks istorijos momentas, iš kurio tauta visados galės mokytis, kaip privalu reikalauti ištikimybės Konstitucijai ir įstatymams. O žiniasklaidos pareiga yra šią atmintį palaikyti, o ne drumsti prasimanymais ir neteisybėmis.