Nomenklatūra nori grąžinti spygliuotas tvoras

Lietuvai tapus Šengeno erdvės nare prie vidinių valstybės sienų su Europos Sąjungos narėmis nebeliko nei pasienio užkardų, nei kontrolės postų, tačiau Lietuvos pasieniečiai okupacijos laikais nusavintų žemės valdų nenori užleisti. Ar Lietuvos ir Lenkijos pasienyje vėl išdygs spygliuotos tvoros kaip okupacijos laikais?

Artimiausiu metu Vyriausybė žada svarstyti prieš septynerius metus priimto nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos valstybės sienos apsaugai skirtų žemės plotų ir jų ribų patvirtinimo” pakeitimo projektą.

Jei projektas bus patvirtintas, 149 ha žemės Lazdijų ir 25 ha Vilkaviškio rajonuose bei 45 ha Kalvarijos savivaldybėje liks Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) žinioje, esą toks plotas reikalingas sienos su Lenkija apsaugai.

Tai reiškia, kad iš Lietuvos pusės žemė, esanti Lenkijos pasienyje, nebus grąžinta buvusiems savininkams, nes lietuviams pasieniečiams, skirtingai nei kaimynams lenkams, nors ir gyvenantiems toje pačioje Europos Sąjungoje (ES) ir Šengeno erdvėje, reikia išsaugoti nemažą žemės plotą, skirtą pasienio juostai.

Nomenklatūros draustinis

Pasienio zona Lazdijų rajone ties vaizdingu Galadusio ežeru nuo okupacijos laikų paprastiems piliečiams buvo tabu. Šios apylinkės miškuose, atokiau nuo pašalinių akių, mėgdavo medžioti ir žvejoti sovietinė nomenklatūra. Galadusio ežere paskutinę savo gyvenime žūklę buvo surengęs ir pirmasis partijos sekretorius Antanas Sniečkus.

Atkūrus nepriklausomybę, pasikeitė valstybės vadovai, tačiau Galadusio nomenklatūros draustinis ir liko prieinamas tik Vilniaus ir Dzūkijos įtakingiems valdžios vyrams. Vietos gyventojai su malonumu pasakoja ir rodo vadinamąją Renatos Smailytės, moters, „nuėmusios” generolą, vilą – pastatą ir prieplauką, kurioje buvo saugoma valtis, skirta pasieniečiams kontroliuoti valstybės sieną, einančią Galadusio ežeru.

Šiandien, kai atsivėrė Šengeno erdvė, Lietuvos ir Lenkijos sieną galima kirsti bet kurioje vietoje, pasienis ties Galadusio ežeru prarado ankstesnę valstybės saugumo reikšmę. Tačiau vietovės grožis išliko. Išliko ir senosios bei naujosios nomenklatūros trauka jam.

Vadovaujasi nutarimu

Kai daugelis buvusių žemės savininkų ir jų įpėdinių po nepriklausomybės atkūrimo pradėjo atgauti okupacinės valdžios pagrobtas žemes, pasienio kaimų gyventojai galėjo tik pasvajoti apie tokią laimę. Jiems kitados priklausiusios žemės nebuvo galima nei grąžinti, nei privatizuoti. Ją valstybė iš buvusių savininkų turėjo išpirkti, atlygindama įstatymu numatytais būdais.

Tačiau kantresniems savininkams ir jų įpėdiniams viltis atgauti žemę įsižiebė, kai Lietuva tapo ES nare.

Bet kol kas viltis atgauti žemę taip ir liko tik viltimi. Keliolika buvusių žemės savininkų ir jų palikuonių, turėjusių žemę Beviršių, Ūdininkų, ir Galinių kaimuose prie Galadusio ežero, veltui mina įvairių lygių instancijų slenksčius. Atsakymo sulaukia tik tokio – remiantis 2001 metų Vyriausybės nutarimu, kuriuo yra patvirtinti žemės plotai ir ribos, reikalingi valstybės sienos apsaugai, šių žemės plotų negalima grąžinti buvusiems savininkams.

Nors jau sienos apsaugos nebeliko, valdininkai vadovaujasi minėtu nutarimu, buvusieji žemių savininkai kitu – 1992 metų Nr. 343, patvirtinančiu Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygas. Šiuo nutarimu numatyta, kad pasienio juostos zonos plotis turi būti suformuotas 5 metrų atstumu nuo sienos.

Nepavaldi laikui zona

Atsižvelgus į ES reikalavimus, buvo peržiūrėti ir patikslinti valstybės sienos apsaugai skirti žemės plotai prie vidaus ir išorės ES sienų. Nebeliko spygliuotos vielos užtvarų, inžinerinių įrenginių, rokadinio kelio, kur pasieniečiai kasdien patruliuodavo šalia akėjamos pėdsakų juostos.

2005 metais Alytaus apskrities viršininko pavaduotojas Artūras Juškauskas pasirašė įsakymą, kuriuo buvo patikslintas valstybės sienos su Lenkijos Respublika apsaugai reikalingas žemės sklypas – 149 hektarai, t. y. ankstesnė teritorija sumažinta 65 hektarais.

Vadovaujantis šiuo patikslinimu, parengtas dabartinis Dumblio kadastro vietovės (į kurią įeina kaimai prie Galadusio ežero) žemės reformos žemėtvarkos projektas, nors Vyriausybės naujų pasienio ribų klausimą dar tik žada svarstyti.

Pasienio juostai prie Galadusio ežero projekte skiriamas 36-60 metrų kvadratinių plotas.

„Mums aiškinama, kad tokia juosta skirta atsižvelgiant į reljefo ypatumus ir patrulių taką, kurio nėra”, – nesupranta valdininkų viena iš pretendenčių į žemės nuosavybės atkūrimą Birutė Berkmonienė.

Anot moters, nė vienas iš buvusių žemės savininkų ar kitų paveldėtojų neprieštarautų, jei pasienio juostai būtų palikta, kaip numatyta įstatymu, 5 metrai. „Gyvename ES, įeiname į Šengeno erdvę, tai kam pasieniečiams reikalingi tokie dideli laiko pokyčių ir poreikių neatitinkantys žemės plotai”, – svarstė lazdijiškė.

Informacija slepiama

Anot lazdijiškės B.Berkmonienės, informacija dėl žemės grąžinimo nuo buvusių savininkų ir paveldėtųjų slepiama. Žmonėms susidarė toks įspūdis, kai vietinėje spaudoje perskaitę informaciją, kad 2007 metų lapkričio 5-19 dienomis bus galima susipažinti su Dumblio kadastro vietovės projekto papildymo planu Lazdijų žemėtvarkos skyriuje, viešai iškabinto plano nerado. Nepavyko jo rasti nei Alytaus apskrities Žemės tvarkymo departamento interneto puslapyje.

„Apsilankę tėvams priklausiusioje žemėje supratome, kad kai kam žemė grąžinama ir prie Galadusio ežero. Iki pat vandens, nepaisant pasienio juostos neliečiamumo, kai kur jau sukalti sklypus žymintys kuoliukai, nutiestas lieptas į ežerą. Tik kol kas dar neaišku, kas tie išrinktieji. Rajono savivaldybė 12 hektarų plotą kempingui taip pat atsiėmė iki vandens”, – tvirtino B.Berkmonienė.

Lazdijų žemėtvarkininkai žemės grąžinimo faktus prie Galadusio ežero neigia, tačiau tvarkoma pakrantė, poilsiui skirti statiniai ir sukalti kuoliukai kelia kitokių minčių. Negalintys atgauti žemės žmonės įsitikinę, kad nors dar iki galo ir nesutvarkyti tų laimingųjų nuosavybės atkūrimo dokumentai, artimiausiu metu tai bus padaryta, ir jiems nesutrukdys jokie nepalankūs įstatymai.

Dvi Europos

Buvusius žemės savininkus stebina, kad kitapus Galadusio esančios Lenkijos gyventojai gyvena tarsi kitoje Europoje: jie turi teisę į žemės nuosavybę iki pat vandens, jų šalies pasieniečiai reikalui esant pereina per jų valdas ir dėl to nekyla nei valstybės saugumo problemų, nei nepatogumų ūkininkams.

Dar labiau žmonės nesupranta, kodėl buvę jų likimo draugai atgavo žemės nuosavybę prie Balandžio ežero, esančio netoli Galadusio, nors jis taip pat ribojasi su Lenkija. Žemė jiems buvo grąžinta iki pat vandens, nepalikti nė tie 5 metrai pasienio juostai. „Gal pavojus valstybei gali grėsti tik iš šios vieno gražiausių rajono ežerų pusės”, – nelinksmai juokauja lazdijiškiai.

Nelabai pasienio žemės grąžinimo vingrybės suprantamos ir patiems

žemėtvarkininkams. „Nesuprantu, kodėl kilo problemų dėl Galadusio ežero. Mano žiniomis, Marijampolės apskrityje žemė savininkams grąžinta ir pasienyje, tačiau tokias ribas nustatė VSAT, ir jų negalime savavališkai keisti”, – teigė Alytaus apskrities Žemės tvarkymo departamento direktorė Regina Samuolienė.

Lazdijų rajono mero Artūro Margelio nuomone, buvę pasienio žemės savininkai turėtų atgauti savo nuosavybę.

„Savivaldybei atsiimant žemės plotą kempingo statybai jokia išimtis nebuvo padaryta, mes savo žinion perėmėme ir visus buvusios Galinių užkardos statinius”, – aiškino A.Margelis.

„Jei Vyriausybė priims nutarimą, įteisinantį VSAT 2005 metais patikslintus sienos apsaugai reikalingus žemės plotus, jausimės kaip po antros nacionalizacijos. Tik ši ko gero bus skaudesnė, nes saviškių. Liks tik vienintelis kelias – į Strasbūrą”, – nepraranda vilties atgauti iš tėvų paveldėtą žemę B. Berkmonienė.

Okupacijos sienos išliks?

Viena iš šio skandalingo Vyriausybės nutarimo projekto autorių, VSAT Valstybės sienos ženklinimo skyriaus viršininkė Vidija Stasiūnaitė LŽ tvirtino, kad atsižvelgiant į ES norminius aktus Lietuvos ir Lenkijos sienos apsaugai skirti žemės plotai sumažės nuo 438 iki 200 hektarų. Šitie du šimtai hektarų reikalingi tik „siaurai juostai po valstybės sienos ženklais ir kai kuriais įrenginiais”. Žodžiu, minimaliems poreikiams, kuriuos sudaro ir patruliuoti skirtas pasieniečių takas ar kelias, kuris bus bendro naudojimo.

Kalbėdama apie žemės savininkų reikalavimus V.Stasiūnaitė teigė, kad „triukšmą” esą kelianti tik viena moterėlė. Su kitais savininkais atsiskaitoma be jokių problemų. Gerokai platesnė sienos apsaugos juosta, daug kur sutampanti net su sovietų buvusia spygliuotos vielos tvora, prie Galadusio ežero esą atsirado dėl to, kad prie vandens yra daug užpelkėjusių vietų, kai kur statūs šlaitai. Ten sienos simbolių (stulpų) nepastatysi. Pasak V.Stasiūnaitės, savininkams, kurių žemės ribos buvo prie ežero kranto, siūlyti kiti laisvi, šalia ežero esantys plotai, tačiau jie esą aiškino, kad „jiems nusispjauti ant to sienos ženklo”. Apskritai problemos kaip ir nėra, nes savininkams grąžinta 20 ha, o valstybės sienos reikmėms paimti ir negrąžinti tik keli arai žemės.

V.Stasiūnaitė teigė, kad pasieniečių parengtas ir su įvairiomis institucijomis bei savininkais suderintas Vyriausybės nutarimo projektas Vyriausybės posėdžiui turėjo būti pateiktas jau prieš porą savaičių. Ji teigė nežinanti, kodėl tas nutarimas užstrigo?

Ar ne dėl to, kad išsigąsta kylančio skandalo: prie Galadusio ežero faktiškai vėl grąžinama spygliuota tvora, tik dabar ją tveria ne okupantai, o sava – Lietuvos – nomenklatūra.

„Šiandien visur skelbiama, kad Lietuvos ir Lenkijos sieną, nesvarbu, kur ji eina – sausuma ar vandeniu, galima kirsti be jokių apribojimų. Paprastam mirtingajam atrodo savaime suprantama, kad šiuo metu pasienio apsaugos juostai žemė Lietuvos ir Lenkijos pasienyje prie Galadusio ežero yra nebereikalinga. Bet mums mėginama įpiršti kitokią nuomonę”, – rašoma kelių piliečių, neatgaunančių nuosavybės prie šio ežero, rašte Seimo nariui Justinui Karosui.

Pasipiktinę savininkai stebisi VSAT atstovės V.Stasiūnaitės logika, kuri mėgina įrodinėti, kad Galadusio ežero pakrantėje žemė valstybei reikalinga pasienio juostai (patrulio takui). Didžiausią nuostabą kelia, kad pasieniečių parengtame nutarimo projekte pasienio juosta nustatyta taip, kad 50 ar 60 metrų negrąžinamos žemės ruožas pasirinktas ten, kur yra geras priėjimas prie ežero.

„Tas gražus ežeras yra vienintelis, kurio pakrantė taip reikalinga VSAT. Taikomi standartai yra nevienodi. Kito Lietuvos ir Lenkijos pasienyje esančio Balandžio ežero pakrantėje žemė savininkams grąžinta iki vandens linijos. Kodėl ta žemė nereikalinga VSAT, jei siena taip pat eina šio ežero vandenimis? Analogiška situacija yra Kybartuose, kur žemė taip pat grąžinta savininkams. Kaip dėl Galadusio ežero susidariusią padėtį suderinti su Šengeno sienų kodeksu? Juk tai vidinė, o ne išorinė ES siena! – nesuvokia „paprasti Dzūkijos mirtingieji”. Jiems nesuprantama, kodėl šioje situacijoje nesivadovaujama Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis, kuriomis nustatyta, kad „pasienio juostos veikimo zonos plotis – 5 metrai”? Kodėl paežerėje palikta 50 ar 60 metrų žemės juosta? Dar keisčiau – žemėtvarkos projekte prie Galadusio ežero vienuose žemės sklypuose pasienio juosta palikta, kituose – ne?!

„Juk ir vaikui aišku, kad ta paežerė neilgai priklausys VSAT, o greitai bus išskirstyta ir išdalyta, nes jau dabar, dar neatsiskaičius su savininkais, yra projektuojami laisvi plotai”, – prognozuoja O.Lenkauskienė, A.Jarmala ir kiti savininkai.

„Esama aferos”

Taip apie padėtį prie Galadusio ežero trumpai ir aiškiai pareiškė J.Karosas, šioje apygardoje rinktas Seimo narys, šiuo metu vadovaujantis Užsienio reikalų komitetui.

„Visų pirma nelogiška yra tai, kad norima prastumti Vyriausybės nutarimą, kuris rengtas gerokai anksčiau nei patekome į Šengeno erdvę, antra, suprantama, kad pasieniečiams reikia tako, tačiau ne 50 ar 100 metrų pločio”, – tvirtino J.Karosas, pokalbio pradžioje tikinęs, kad visus nesutarimus turėtų išspręsti tarpžinybinė komisija, dėl kurios sudarymo jis kreipėsi į premjerą metų pradžioje. Tačiau pokalbio metu nutaręs pasitikslinti, ar jau sudaryta tokia komisija ir tuo reikalu paskambinęs Vyriausybės kancleriui Valdemarui Sarapinui, J.Karosas sužinojo, kad Vidaus reikalų ministerija nutarė, kad nėra pagrindo tokiai komisijai sudaryti.

„Man sunku pasakyti, kodėl Lietuvos sienos pusėje užvirė tokia košė. Šį reikalą reikia aiškintis labai rimtai, nes ten tikrai ne vienos moterėlės, kaip aiškina pasieniečiai, reikalas, – stebėjosi J.Karosas. – Neatmestina, kad kas nors tikrai turi interesų į tuos nuostabius gamtos kampelius, kurie iš esmės buvo nejudinami 50 metų.” Jis tvirtino negirdėjęs sklindančių kalbų, kad tose vietovėse norima atkurti medžioklės plotus, kuriuose mėgęs medžioti vienas didžiausių sovietinių galvažudžių – Antanas Sniečkus.