Aną dieną nudžiugau, išvydęs naujienų agentūros pranešimą „Rusų šnipas premjero pašonėje”. Pagaliau Albinas priėjo liepto galą. Bet, pasirodo, tai būta ne Lietuvos, o Japonijos premjero. Albiną pagavo. Bet ne tą.
Lietuvos premjerą užgulę rimtesni rūpesčiai nei rusų šnipų gaudynės. Pavyzdžiui, naujojo aplinkos ministro paieška. Nors vargu ar tai rūpestis.
Arūnas Kundrotas tvirtina, kad atsistatydino pirmiausia dėl interesų grupių spaudimo. Tik užmiršo pridurti, jog galingiausia interesų grupė veikė ne kur kitur, o Vyriausybėje ir Socialdemokratų partijoje. Įteikdamas atsistatydinimo pareiškimą, aplinkos ministras tiesiog atspėjo slaptą premjero norą.
Premjerą galima suprasti: išmetęs į politikos turgų viso labo vieną ministro portfelį, jis subūrė naująją Seimo daugumą, kuri pasirengusi pulti ant kelių prieš jo garbinamą stabą – „Leo LT”.
Papildomas privalumas: nusuktas sprandas įkyrėjusiam iki gyvo kaulo albinų medžiotojui, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Algimantui Matulevičiui.
Tačiau sunku suprasti Artūrą Paulauską ir visą Naująją sąjungą, išskyrus Antaną Valionį, kuris jau nebeturi ko prarasti. Sykį jau išduoti, socialliberalai entuziastingai prisijungė prie liūto narvą kuopiančio aptarnaujančio personalo.
Jau vien ši zoologinė asociacija turėtų A.Paulauskui priminti, kad jis buvo klastingai nuverstas iš Seimo pirmininko posto dėl nusmurgusio šunėko.
Ar nėra politinė savižudybė dėtis su Vyriausybe, kuri nesulaikomai grimzta į dugną ir kuriai jau niekas nebegali padėti, o Naujoji sąjunga, atvirkščiai, kyla į reitingų viršūnes? Juokingiausia, kad socialliberalai pradėjo žarstyti pažadus, nors ničniekas jų neprašė. O gal jie pasiklydo laike ir pamanė, kad rinkimai jau prasidėjo: kova su infliacija, mokytojų algų didinimas ir parama šeimoms – tokie solidūs įsipareigojimai papuoštų kiekvienos partijos rinkimų programą. Tačiau viskas paleidžiama vėjais dėl kelių valdžios postų, kurie, likus geram pusmečiui iki rinkimų, prilygsta padėvėtiems drabužiams. Keista, kad socialliberalai sutiko už juos mokėti kaip už naujus.
Bet ar pats Gediminas Kirkilas, įbrukęs valdžios išdėvas A.Paulauskui, neapsipirko politikos parduotuvėje „Iš antrų rankų” per brangiai – paaukodamas savo politinę ateitį?
Atrodo, G.Kirkilas žengia tuo pačiu keliu, kaip ir Gediminas Vagnorius, kurio biografija baigiasi titulu „Nijolės Vagnorienės vyras”. Net patarėjai tie patys, plušantys iš peties, kad premjeras jau po Seimo rinkimų taptų „Liudmilos Kirkilienės vyru”.
Mat jau bruzda ne tik lietuviškos socialdemokratijos apačios, nepatenkintos G.Kirkilo politika, nė per žingsnį nesitraukiančia nuo stambaus kapitalo interesų sargybos (maištingasis partijos Vilniaus skyrius su išsišokėliu Algirdu Paleckiu, naujoji Teisingumo frakcija). Jau ir ištikimiausi partijos bendražygiai pradėjo dairytis į šalis, užuot klusniai žygiavę įsitvėrusio liūto uodegos vedlio įkandin į politinę pragarmę.
Antai praėjusią savaitę už Atominės elektrinės įstatymo pataisas Seime kur kas vieningiau ir drausmingiau nei socialdemokratai balsavo Darbo partija (matyt, byla partijai ir Viktorui Uspaskichui bei jo siekis kuo greičiau kompensuoti finansinius nuostolius gerokai atpigino šios frakcijos balsus).
Simboliška, kad balsavime dėl Atominės elektrinės įstatymo pataisų nedalyvavo ministrai Algirdas Butkevičius, Vilija Blinkevičiūtė, Juozas Olekas, socialdemokratų šulai Justinas Karosas, Algimantas Salamakinas, o Julius Sabatauskas net išdrįso susilaikyti. Jie vis dėlto galvoja apie savo politinį rytojų. Galbūt ir atsakomybę, kurią prisiminę socialdemokratai išgudrėjo lyg konservatorius Emanuelis Zingeris, kuris taip pat apdairiai dėl viso pikto praleido balsavimą.
Bet ir G.Kirkilas anaiptol ne kvailesnis. Metęs į mūšį Seime už „Leo LT” savo ištikimus partijos kareivius ir sąjungininkus, pats premjeras balsavime nedalyvavo. Tai buvo staigmena tik tiems, kurie užmiršo, kad G.Kirkilas įgudęs lemiamu metu sprukti į Alpes slidinėti.
Apie moralę šioje plėšrūnų ir grobuoniškų instinktų zooistorijoje būtų stačiai ciniška kalbėti.