Maždaug tokio turinio skelbimas šiomis dienomis galėtų atsirasti neegzistuojančioje interneto svetainėje „www.kirkilas.lt”. Aplinkos ministro atsistatydinimas valdančiuosius verčia dėlioti savo pasjansą, o gal ir vienu šūviu nušauti du zuikius. Pirmasis „zuikis” – aišku, partijos „Kirkilas & co” reitingai ir įvaizdis, antrasis – daug riebesnis, bet apie pastarąjį vėliau.
Septynerius metus ministru išdirbusio Arūno Kundroto atsistatydinimas – ne juokas būtų bet kuriai partijai, juolab kad ir LSDP nariu A.Kundrotas tapo prieš pat 2004 metų Seimo rinkimus, idant išliktų ministro poste. Šis sandoris geras buvo ir pačiam A.Kundrotui, ir jį priglobusiam tąsyk LSDP lyderiui A.Brazauskui. Žinoma, partijai, kaip ir rimtam UAB, reikalingas patyręs ir lojalus kareivis, galintis mūru stoti už partijos boso aplinkos interesus. Interesai buvo labai aiškūs, nes aplinkos apsauga ir visa, kas su tuo susiję, jau seniai kvepėjo didelėmis paramos lėšomis iš Europos. Spėju, kad ir po A.Kundroto atsistatydinimo koks užsispyręs žurnalistas būtinai ką nors atkapstys apie viešų ir privačių interesų painiojimus, tokios versijos apie ministrą skleidžiamos jau dabar. Pagaliau užtektų prisiminti visuomenės nepasitenkinimą sukėlusį Kazokiškių sąvartyną arba nelegalias statybas pajūryje, apie kurias atsistatydindamas kalbėjo ir pats ministras. Tik pasakos, kad atsistatydinimo priežastis – verslo grupuočių spaudimas – skirtos nebent meksikietiškų serialų žiūrėtojoms. Per paskutinę interpeliaciją Seime A.Kundrotui aplinkos ministro postas buvo išsaugotas tik vienu balsu, ministro atsistatydinimas G.Kirkilui visų pirma pasitarnavo partijos įvaizdžiui gerinti: štai koks principingas ir doras partietis buvęs ministras, ir dar apie visokius spaudimus viešai prašneko. Klasikinis dėmesį nukreipiantis manevras, dėmesį – nuo aktualių klausimų. Štai šioje vietoje Kirkilo šachmatų partijoje daromas naujas (bet labai logiškas) ėjimas – ministro portfelis pasiūlomas kadencijos pradžioje buvusiems koalicijos partneriams – socialliberalams – siūlant vėl prisijungti prie valdančiosios koalicijos. Toks ėjimas padarytas kaip tik tada, kai žaibiško karo (blitzkrieg) principu Seime iš pirmo karto nepavyko „prasukti” LEO projekto. Dabar jau išryškėjo ir antrojo, riebiojo, zuikio kontūrai. LEO projektas, dėl kurio galima paaukoti ir ministro portfelį, yra tikrasis šio valdančiųjų pasjanso motyvas. Todėl nė kiek neatrodo perdėtas socialliberalų aiškinimas, kad ne tiek jie nori dalyvauti valdančiojoje koalicijoje, kiek koalicija nori prisitraukti socialliberalus. Gediminui Kirkilui ir LEO projektui reikalingi Artūro Paulausko balsai, kuriuos pasitelkus bus palaiminta amžiaus afera.
Savaime suprantama, vien tik vieno ministro portfelio perstumdymo LEO projektui prastumti neužteks. Rokiruotės laukiama ir kai kuriuose Seimo komitetuose, visų pirma Nacionalinio saugumo komitete. Galima nesunkiai nuspėti, kad dabartinis komiteto vadovas Algimantas Matulevičius, nuo pat pradžių negailėjęs kritikos LEO projektui, bus pakeistas A.Paulausko partiečiu ekskomisaru Alvydu Sadecku. Tai projektui garantuotų papildomą žalią šviesą. Todėl visos socialliberalų kalbos apie programinių nuostatų derinimus su valdančiąja koalicija (aišku, rūpinantis mokytojų padėtimi!), dabar naujųjų Seimo rinkimų išvakarėse yra tik viešųjų ryšių akcija, nes iš karto kyla klausimas, o kur ponai buvote kadencijos pradžioje? Nemanau, kad socialliberalų lyderiai būtų tokie naivūs ir nesuprastų viso šio pasjanso. Tik ar supras socialliberalus jų rinkėjai, kai jų pinigines melš trigalvis liūtas. Viena bėda, kad kai tai įvyks ir kai rinkėjai supras, bus vėlu, nes bus „parduotas” ne ministro portfelis, o visa valstybė su visais rinkėjais, nominaliomis demokratinėmis institucijomis ir, aišku, elektros energijos vartotojais. Parduota – „Gazpromui”, elektros energijos tiekimo tarpininkams iš tos pačios Rusijos ir kas žino, kam dar. Aukcionas jau prasidėjo, dalyvius rasite naujos valdančiosios daugumos sąraše.