„Kai dainuoju, esu laisvas“

Greitai TV3 startuos unikalus muzikinis projektas „Švieski man vėl“, ir į didžiąją sceną sugrįš šlagerių karaliai ir karalienės. Kiekvieną savaitę mėgausimės įvairiausių laikotarpių ir muzikos žanrų šlageriais – nuoXX a. vidurio iki šių laikų, nuo popmuzikos iki operos, o laidos vedėjai Kristinai Kazlauskaitei talkins mūsų estrados grandas Stasys Povilaitis.

Stasy, kokios mintys ir jausmai užplūdo, kai jus pakvietė dalyvauti projekte?

Sutikau todėl, kad iš tikrųjų norėjosi tautai priminti, kad nemaža gerų dainininkų nepelnytai primiršti. Jie žinojo, kad yra gyvo garso koncertas; kitokių ir nebuvo tais laikais. Didelis džiaugsmas, kai tau už nugaros stovi grojantys muzikantai, o nemaža dalis jaunųjų atlikėjų to jausmo nepažįsta. Reikia tikėtis, kad susivoks, nes poreikis gyvai muzikai didelis.

Jūs pristatomas kaip simbolinis „Švieski man vėl“ projekto vėliavnešys…

Ta daina išlaikė laiko bandymus ir aš taip pat, man regis. Tai buvo mūsų flagmano Sauliaus Urbonavičiaus-Samo idėja – pasirinkti mane. Aš būsiu laidos vedėjos aktorės Kristinos Kazlauskaitės pagalbininkas, raginsiu publiką balsuoti, balsus suskaičiuosiu. Projektas dar tik kuriamas, mūsų prašo siūlyti idėjas. Tikimės, kad bus romantiška.

Skaičiau, kad scenos veteranai bandys vėl užkariauti žiūrovų širdis, susigrąžint buvusią šlovę. Juk jos praradę ir nebuvo, gal tik dainavo mažesnėse scenose.

Teisingai, kažkam išsprūdo toks sakinys, o žodis – ne žvirblis, jis žeidžia. Manau, kad dainininkai primins apie save, nes televizijos visada daugiau reklamuoja tuos, į kuriuos „įdeda“, ir daugelis mūsų likdavome nuošalyje. Nors publika mūsų ilgisi.

Kaip vertinate tai, kad grandų pasirodymus vertins šiuolaikinės żvaigždės, esančios populiarumo viršūnėje ir garsėjančios aštriu liežuviu?

Tegu pakalba iš savo pozicijų, tegu argumentuoja, įdomu sužinoti, kaip jie mąsto. Jeigu kritikuos, turės pagrįsti, o jei nemokės, tai parodys tam tikrą lygį. Bet čia mano asmeninė nuomonė.

O kuo skiriasi jūsų dainių kartos ir dabartinės kelias į žvaigždes? Ar tiesa, kad kažkuris kompozitorius Stasį Povilaitį „atrado“, plyšaujantį ant jūros kranto?

Mes neturėjome tokio galingo palaikymo, žvaigždžių fabriko, mus rengė ansamblio ar orkestro vadovai, padėdavo formuoti repertuarą ir atlikimo manierą, ir kiekvienas ansamblis turėjo savo veidą. Bet diktato nebuvo: būdavo diskutuojama, svarstoma, o dabartinės žvaigždžių virtuvės aš net nepažįstu, kaip ten jas kepa, bet atrodo, kad jie daugiausia vykdo savo prodiuserių nurodymus.

Mikas Vaitkevičius iš tiesų atvažiavo į Palangą, kai aš jau dainavau vietos ansamblyje, o jis atvyko pagelbėti su savo dainomis, aranžuotėmis. Manęs paklausė, ką ketinu veikti, ir, jei man pavyks studijuoti Vilniuje, pakvietė ateiti pas jį.

Kokia ta priklausomybė nuo scenos; sakoma, jeigu artistas nedainuoja, suserga, nesijaučia gyvas?

Na, aš galbūt pasakyčiau kitaip. Jeigu esi scenoje, turi nuolat joje būti, nes jei tik priebėgom būni, prarandi įgūdžius. Kaip chirurgui reikia nuolat operuoti, pilotui – skraidyti. O šlovė – sudega kaip šiaudų kūlys, ji net nebuvo reklamuojama, net gesinama. Todėl, kad individualybė sovietmečiu buvo nelabai toleruojama – tik kolektyvinis darbas.

Kokį laisvumą sau leisdavot scenoje, juk nebuvo leidžiama pernelyg šakotis?

Buvo apribojimų, dėl ilgų plaukų, judėjimo, aprangos amžiais tekdavo išklausyti priekaištų, buvo prisakyta nemėgdžioti Vakarų. Repertuare galėjo būti tik penki procentai užsienietiškų dainų, tiek pat – socialistinių šalių, o visos kitos – tarybinės. Mano išvaizda gal kiek šokiravo, vis dėlto artistai buvo šiek tiek laisvesni žmonės, nei masė.

Šiandieniai žvaigždūnai dainuoja mažiems vaikams, jūsų auditorija buvo brandesnė, ir adoracijos formos – kitos…

Publika labai įvairi rinkdavosi, nes estrada tuomet iš tikrųjų buvo šviežio oro gurkšnis. Puikiai žinom, ką tuo metu galėjai pamatyt arba girdėt per porą televizijos kanalų. Užtat turėjom didelį pasisekimą, publika atsipalaiduodavo nuo rutinos.

Na, būdavo, kad gėlių kupetos nepakeldavau, fiziškai nevaliojau namo parsinešti, o ten kibirai stovėdavo primerktų. Būdavo ir šampano, ir net aukso žiedelį iš gerbėjos gavau, – juokiasi.

Kai mačiau jus scenoje, stebėjausi, koks jūs energijos vulkanas. Rodos, nė kiek nepasikeitėte.

Na, nebesu toks gaivalas ir eržilas scenoje. Nepakoketuosi su jaunyste. Energija vienas dalykas, ji turi būti, o juk jos ir žiūrovai suteikia, kai susirenka, tavęs laukia, abipusis ryšys. Koks jausmas dainuojant? Absoliutaus užsimiršimo nebūna, yra tam tikros nuostatos, turi save girdėti, orkestrą, ir sceną kiekvienas savaip jaučia.

Ką veikiate Palangoje, kai sugrįžtate į žiemą snaudžiančią?

O, ten buvau nuvykęs po Naujų metų, kad įkvėpčiau gryno oro, nes gruodis toks aktyvus, pašėlęs mėnuo buvo. Man patinka tas miestelio snaudimas, kai gali pabūt gamtoj, pasiilgstu tokio neskubaus gyvenimo, kai visur gali nueiti pėsčias. Nėra grūsčių nei piko valandų, tai labai geras dalykas.

Savoj parapijoj visi kalbina, tapšnoja per petį? Ką veikiate?

Tas tapšnojimas nėra smagus dalykas, bet tai nėra masinis reiškinys. O kad sveikinasi, puiku. Absoliutaus poilsio artistai neturi, jeigu jie nedainuoja, tai galvoja apie tai, visada būna planų, kuriuos reikia apsvarstyti, skambučių dėl interviu, tarimosi dėl koncertų. Štilio nebūna. Tik pajūrio aplinka ramiau nuteikia.

Ką pasakytumėt jaunuoliui, kuris nori būti dainininkas?

Tokių jaunuolių dabar yra labai daug. O kas yra svarbiausia? Visų pirma – individualybė. Jeigu yra duota Dievo dovana – balso tembras, spalva, tai jau gerai. Ir muzikos žinias reikia gilinti. Dabar skubotai kylama į dausas. Anksčiau mes paruošdavom programą, kokius metus laiko su ja važinėdavom, paskui tik eidavom į studiją įrašyti, kai jau daina „gulėdavo“, kaip mes sakydavom. Dabar tik „įkalė“, ir į sceną eina, daina tokia sintetinė ir bedvasė. Atlikėjas net nespėja kitąkart suvokti, ką dainuoja ir kodėl. Ir įrašai eina pirma programos. Šiuolaikis „šou biznis“ reikalauja iškept albumą ir po to keliaut reklamuot, atidirbt.

Ar teisingai nugirdau, kad netrukus jūsų gimtadienis? Jei gyvenimas prabėgtų prieš akis, ką laikytumėt didžiausia vertybe?

Bus man šešiasdešimt vieneri. Didžiausia vertybė – pats gyvenimas. O laisvės valanda dainuojant nuolat esti. Netgi jei režimas totalitarinis, tai scena suteikia laisvę. Nesvarbu, net jei repertuaras tarnauja tam režimui – yra atlikimo laisvė. To neuždarysi į jokį narvą. Ne, aš nesvarstau, kad būčiau, jei nedainuočiau – gal žurnalistas.

Ar sunki artisto dalia?

Nesakyčiau. Jaunuoliai, kurie skundžiasi, kad jiems sunku, koketuoja. Esą, dėmesys vargina, bet atimkim tą dėmesį, dar sunkiau bus. Turi savų minusų, kaip kiekviena profesija, gal populiarumo, ypač buityje, ne visi trokšta. Kai tave atranda, kur nenorėtum, kad atrastų, kokiam alubary ar nepalankioj situacijoj. Žiniasklaida visur tave atkasa… Ir artimiesiems nelengva mane buvo iškęsti.

Kai kurios scenos veteranės numetė „pusę savo kūno“, ką jūs paaukojote scenai?

Antsvoris kenkia sveikatai… Na, patyrė nuostolių mano šeima, kai vaikai buvo maži, neskyriau jiems tiek laiko, kiek norėjosi. Bet tų mažų aukų neskaičiuoju, savotiška auka – visas gyvenimas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Žiniasklaida su žyma , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

1 komentaras į "„Kai dainuoju, esu laisvas“"

  1. Kiselis

    Atštampuojama – Povilaitis – estrados grandas, CIcinas – estrados princas. O kas riteris ar karalius?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.