„Šopingas”: moteriai – džiaugsmas, vyrui – stresas

Psichologai pastebi, jog moterys, kamuojamos įvairių dvasinių problemų, atsigauna apsipirkinėdamos. Ir tai pasakytina ne tik apie nuobodžiaujančias turtingų vyrų žmonas.

Šį kartą į šį reiškinį iš kito taško – vyrų akimis. Juk kiekvienam iš mūsų teko ne kartą matyti, kaip kantriai (arba ne) jie mindžikuoja prekybos salėse laukdami savo draugių…

Prie isterijos ribos

Kasmet Didžiojoje Britanijoje atliekami žmonių apsipirkimo įpročių tyrimai parodė, kad dauguma vyrų, einančių apsipirkti, patiria stiprų stresą, ypač didžiuosiuose prekybos centruose, kur minia žmonių ir gausu prekių. Stipriajai lyčiai padidėja kraujospūdis, svaigsta galva, pykina, ima skaudėti nugarą. Kai kurie netgi jaučia paniką arba balansuoja prie isterijos ribos.

Stresą vyrams sukelia klaidžiojimas po jiems nesuprantamas teritorijas neturint aiškaus tikslo.

Didžiuosiuose prekybos centruose kartu su žmonomis vaikštantys vyrai „Vakarų ekspresui” vieningai teigė, jog įprotis leisti laisvalaikį parduotuvėse yra blogas. Blogiausia, anot jų, – kad tai tampa kone vienintele bendra šeimos „pramoga”.

Ant suolelio

„Akropolyje” pakalbinome keletą vyrų, ir visi jie kalbėjo panašiai: „Sunku, bet ką padarysi…”

„Atvykome iš miestelio nusipirkti įvairesnio maisto. Bet aš jau žinau, kad po to žmona mane dar privers vaikščioti su ja po drabužių, batų parduotuves. Mieliau pasėdėčiau mašinoje ar bare išgerčiau alaus”, – teigė vidutinio amžiaus vyriškis.

„Dar taip nebuvo, kad nesusibartume, – sakė kitas stipriosios lyties atstovas. – Žmonai įdomus kiekvienas „šniūrelis”… Na, žinote, tiek sveikatos aš neturiu. Šonai paskausta. Aš rimtai. Todėl sutarėm taip: kol ji naršys, aš pasėdėsiu ant suolelio. Ji tokiu sprendimu nepatenkinta! – juokėsi. – Nori, kad vaikščiočiau kartu.”

Geriau vienam

Prabangių drabužių pardavėjos Jūratė ir Asta pastebėjo, jog vyrai turi gerą nuojautą dėl stiliaus ir kokybės, tačiau laisviau jaučiasi vieni, be žmonų. „Kartą teko stebėti, kaip viena valdinga moteris kritikavo savo vyro skonį tol, kol šis neteko kantrybės ir pareiškė atsivedęs ją paskutinįsyk. Abu išėjo su maišais prekių, bet susipykę ir nelaimingi.”

Vytautas Dūda, verslininkas:

„Žmona man sudaro sąrašėlį, o aš vienas ramiai apsiperku. Tempti maišus maisto – ne moters darbas. Be to, galiu įsidėti į krepšį ir tų produktų, kurių ji nemėgsta… – šypsosi. – O dėl drabužių ir kitų daiktų tai žmona mane tiesiog apgaudinėja: sako, eisime pirkti ko nors konkretaus, o paskui… apsiperkame iš esmės. Pavyzdžiui, prieš vieną renginį jai prireikė naujų batelių, o galiausiai įsigijo dar rankinę, šalį bei kailinius, – šypsosi. – Na, ji mane vis pataiso, kad tai – kailinis švarkelis.

Ne, prisimatavimuose nedalyvauju. Kai išsirenka, tik galvą linkteliu: „Taip, gražu, tau tinka.” Tuomet ji linkteli: „Ateik sumokėti.” Žodžiu, atlieku vaikščiojančios piniginės funkciją. Nesu šykštus žmogus, man negaila nei žmonai, nei dukrai. O stresą patiriu tik tuomet, kai reikia ką nors išsirinkti sau, matuotis…”

Alvidas Šimkus, įmonės vadovas:

„Maistą perkame maždaug kas antrą dieną, garderobo prekių – du tris kartus per mėnesį. Dažniausiai einame visa šeima. Mano žmona mėgsta lankytis prekybos centruose. Aš kaip įmanydamas bandau išsisukti, bet jei neturiu pateisinamos priežasties, tenka eiti kartu, – šypsosi. – Prisipažinsiu, man tas apsipirkinėjimas ne itin imponuoja, bet ką darysi. Žiūriu į tai kaip į darbą. Taip,pavargstu, bet, kita vertus, tai viena iš bendravimo su šeima formų. Be to, mano žmona nėra iš tų moterų, kurios perka tik tam, kad turėtų. Ne, streso dėl jos pirkinių nepatiriu.”

P.S. Vyrams

Amerikiečių sociologai atliko tyrimą tarp moterų, paprašę jas tam tikrą laiką užsirašinėti viską, kas susiję su apsipirkimu bei išlaidomis. Tyrimo išvados teigia, kad tų moterų, kurios vaikščiojo po parduotuves 17 ir daugiau valandų per savaitę ir išleisdavo daugiau nei 200 dolerių per vieną kartą, sveikata geresnė, jos energingesnės ir jauniau atrodo. Didžioji mėgėjų pirkti dalis pasižymėjo didesniu pasitikėjimu savimi ir reta kuri skundėsi depresija.

Panašų tyrimą yra atlikę ir švedų sociologai, Stokholmo prekybos centruose surengę apklausas. Jų duomenys rodo, kad moterys, perkančios drabužius, jaučiasi geriau nei tos, kurios perka buities ir ūkio prekes. Tų švedžių, kurios kelis kartus per savaitę apsilanko parduotuvėse, savivertė aukštesnė nei likusiųjų. O tas dailiosios lyties atstoves, kurios neturi galimybės nusipirkti ko nori, apninka slogi nuotaika, artima depresijai.

Psichologai aiškina, kad moters polinkis pirkti nereikalingus, vyrų akimis, daiktus, yra gamtos sukurta genetinė programa: jos nesąmoningai siekia kaupti namuose visko kuo daugiau „atsargai”, „dėl visa ko”, „išaugimui”…

P.S. Moterims

Psichologai perspėja: polinkis dažnai vaikščioti po parduotuves gali nepastebimai komplikuotis į ligą, pavadinimu „pirkimo manija”. Štai Stardfordo universiteto psichiatrė Lorin Koran teigia, jog šis sutrikimas bus įtrauktas į mentalinių patologijų sąrašą.

Jai pritaria ir Adrienn Baiker iš „Regents College”: „Iki šiol buvo manyta, jog tai turtingų nuobodžiaujančių moterų yda, ir būtent ši klaidinga nuomonė kainavo ne vieną gyvybę žmonėms, kurie nesugeba sustoti pirkę, įklimpsta į skolas ir baigia gyvenimą savižudybe.”

Beje, nenumaldomu noru pirkti suserga ne tik moterys, bet ir vyrai, kurie nuolat įsigyja „valdžią” simbolizuojančius daiktus – telefonus, kompiuterius, automobilius etc.