Michaelis Rinau: „Aš – ne fašistas”

„Iškenčiau viską: mano žmonos, jos šeimos ir net Lietuvos politikų kaltinimus, pažeminimus žiniasklaidoje ir interneto forumuose, bet iki šiol nesu gynęsis viešai. Tačiau atėjo laikas papasakoti tiesą. Nors nežinau, ar patikėsite tuo, ką jumspapasakosiu…” – „Vakarų ekspreso” paprašytas atsakyti į keletą klausimų, elektroniniame laiške rašė Michaelis Rinau.

Nesibaigiantys teisminiai procesai ir tėvų kova dėl vaiko globos pavertė mažąją Luisą Rinau kone žinomiausiu vaiku Lietuvoje, o jos mamos – klaipėdietės Ingos – ryžtas ginant savo dukrą sukėlė didžiulį atgarsį žmonių širdyse.

Visuomenė aktyviai palaikė moterį, netgi rengė visuomenines akcijas, tad jos buvęs sutuoktinis vokietis Michaeilis Rinau virto neigiamu šios istorijos personažu.

Advokatės Dalios Foight dėka „Vakarų ekspresas” susisiekė su Michaeliu ir paprašė be užuolankų papasakoti savą šios istorijos versiją.

Prieš atsakydamas į pirmąjį klausimą, Michaelis pabrėžė neturintis jokių priežasčių meluoti: „Tiesa, kurią jums papasakosiu, yra vienintelis dalykas, dėl kurio galiu užmigti ramia sąžine ir kodėl toliau kovosiu dėl mažosios Luisos. Mano atsakymai į jūsų dienraščio klausimus yra labai ilgi, nes neįmanoma visko aprašyti trimis sakiniais. Be to, po mano žmonos metus trukusio „darbo” su žiniasklaida reikia daug ką taisyti. Tai ir pamėginsiu padaryti…”

Pone Michaeli, mūsų šalyje jūs esate kone garsiausias vokietis po Gerhardo Šrioderio, tik jūsų – skriaudiko – įvaizdis ne toks geras…

Aš vedžiau Ingą, kadangi labai ją mylėjau. Ji buvo mano svajonių moteris, savarankiška, savimi pasitikinti ir miela. Taip pat svajojau apie šeimą, apie žmoną ir vaikus, katiną, namelį su garažu. Šias svajones norėjau įgyvendinti su Inga, kurią pažinau kaip žavią, uolią moterį, kuri pati rūpinosi savo sūnumi.

Deja, netrukus po to, kai susituokėme, paaiškėjo, kad turime skirtingą supratimą apie tam tikrus dalykus. Dažnai kalba pasisukdavo apie pinigus: aš negalėdavau suprasti, kodėl mano žmona norėjo iš manęs gauti 900 eurų rankpinigių ir kreditinę kortelę, nors suteikiau šeimai viską, ko reikėjo.

Išnuomojau mums gražų butą, apmokėjau vestuves, mūsų šeimynines išvykas ir finansavau visą mūsų bendrą gyvenimą. Įdarbinau Ingą savo firmoje, kad ji galėtų užsidirbti sau pinigų, nemokėdama mokesčių. Nusamdžiau ir valytoją, kad žmonai nereikėtų rūpintis buitimi. Ir visa tai dariau, nes mano mylimoji Inga ir jos sūnus buvo drauge, ir tai man kėlė gražiausius pasaulyje jausmus.

Pradžia – graži, o kas pasikeitė vėliau?

Atsirado nesusipratimų, bet aš raminau save, jog tai – laikini adaptacijos naujoje gyvenamojoje vietoje požymiai. Mėginau daryti viską, kad Inga ir Edgaras jaustųsi kuo geriau <...> (redakcija sutrumpino M. Rinau atsakymus savo nuožiūra. – Aut. past.).

Žmonai padovanojau mašiną ir pildžiau visus jos norus. Nupirkau žemės sklypą, kuriame ketinau statyti namuką. Norėjau turėti vaiką su Inga. Kai ji pasakė, kad tapsiu tėvu, buvau laimingiausias vyras pasaulyje. Pagaliau svajonės ėmė pildytis, nes šeima man – didžiausia vertybė, kadangi pats išgyvenau savo tėvų skyrybas ir išsiskyrimą su tėvu.

Nūdien Lietuvoje apie Rinau istoriją girdėjo kone kiekvienas ir dauguma palaiko būtent Ingą. Kaip jūs manote, kodėl?

2006 m. liepos 2 d. mano žmona su Luisa išvažiavo į Lietuvą, o rugpjūčio 6 d. pasakė man telefonu, kad ji ten pasiliks.

Prieš jai išvažiuojant į Lietuvą, klausiau, ar reikia ją nuvežti į oro uostą, tačiau Inga sakė, esą viskuo jau pasirūpino ir net parodė man lėktuvo bilietus, o į Lietuvą ji grįžo automobiliu… Paaiškėjo, kad mano žmona jau ilgai visa tai planavo ir mane tiesiog pastatė prieš faktą.

Bet jeigu tikėtume Inga, jūs buvote tikras pabaisa. Keista, kad ji nepabėgo anksčiau…

Mano žmonos paviešintos istorijos pagrindinė mintis tokia: „Piktas, nuo alkoholio priklausomas vokietis nuvylė gerą lietuvę motiną, žiauriai su ja elgėsi, kankino, o jai pastojus, – paliko. Jis reikalavo aborto ir pinigų, tuomet dėl savo mylimo sūnaus, kurį susargdino šis vyras, ji turėjo grįžti į Lietuvą, o vyras iš keršto norėjo suduoti paskutinį smūgį ir atimti jos mažą dukrytę, kuri niekada neturėjo ryšio su tėvu ir kuria šis niekuomet nesirūpino.” Tai – netiesa!

Kas yra tiesa ir melas, ko gera, žinote tik jūs ir Inga. Kas jums skaudžiausia šioje istorijoje?

Kad savo mažąją Luisą galiu matyti tik laikraščio nuotraukose, negaliu duoti jai savo meilės. Ir kad tiksliai žinau, kokių psichologinių pasekmių šis ryšio nutraukimas turės mano dukteriai.

Kalbėjausi su profesoriumi, kuris man paaiškino, kad ne visuomet vieno iš tėvų nebuvimas su vaiku turi tokių pačių pasekmių. Kariai, kiti vyrai ir moterys mėnesių mėnesius dėl įvairiausių priežasčių negali matyti savo vaikų. Bet šie vaikai nepatiria psichologinės žalos, jeigu mama rodo tėvo nuotraukas ir vaizdo įrašus, jeigu tėvelis gali pasikalbėti su vaikais telefonu arba vaizdo telefonu. Ir kai mama gerai kalba apie tėtį.

Blogiausia, kad Inga tam, kad pateisintų savo elgesį, apibūdina mane kaip monstrą, žmogaus vardo nevertą fašistą. Luisa yra dalis manęs ir 20 mėnesių ji patyrė visą mano meilę bei rūpestį. Manote, vaikui nekenkia, kai tėtis staiga tampa blogiausiu pasaulio žmogumi, kai jis daugiau nebegali jo matyti?

Kiekvieną vakarą užsidegu žvakę už Luisą, mintyse siunčiu jai savo meilę ir galvoju apie ją ir… savo tėvą. Likus 6 savaitėms iki Ingos išvykimo į Lietuvą su Luisa, mano tėvelis mirė. Tikiuosi, kad jis prižiūri dukrytę kaip Angelas sargas.

Bet juk sunku įsivaizduoti, kad Jūsų žmona galėtų prisifantazuoti, pavyzdžiui, žurnalistams papasakotas detales, jog susiradote kitą moterį ir palikote Luisą, kai mergaitei tebuvo kelios savaitės?

Aš nepalikau savo dukters, tai padarė mano žmona. Tikėjausi, kad mūsų problemos išsispręs gimus mažylei. Tačiau jau kitą dieną laimės sienoje atsirado plyšys, kuris ilgainiui gilėjo ir galiausiai viskas baigėsi katastrofa. Mano žmona vieną dieną leido man pasidžiaugti, o jau kitą – ieškojo progos pasikalbėti. Ji sakė, kad taip negali būti, jog namas, kurį norėjau statyti šeimai, nepriklausytų taip pat ir jai. Kadangi prieš santuoką sudarėme vedybų sutartį, kad būtumėme apsaugoti (iki ketinimo susituokti buvome pažįstami tik metus). Buvo numatyta, kad namas būtų užrašytas mano vardu, tačiau taip pat turėjau ir mokėti už jį

Kai kalbėdavomės su žmona apie nėštumą, Inga papriekaištaudavo man, kad ji neturėtų namo, jeigu aš nuspręsčiau su ja išsiskirti. Todėl ji, kol buvo nėščia, norėjo gauti du dalykus: buto Vokietijoje ir panaikinti vedybų sutartį.

Šio pokalbio metu buvau tarsi stabo ištiktas, mano žmona vardijo savo reikalavimus blaiviai ir šaltai. Mano pasaulis sudužo į šipulius: vakar buvau laimingiausias vyras pasaulyje, nes pirmąkart tapau tėvu, o dabar mano žmona pareiškia, kad baiminasi būti palikta ir likti be nieko. Pajutau spaudimą, nusivylimą, nes suvokiau, kad mano žmona netiki mūsų santuoka ir nepasitiki manimi. Viskas būtų kitaip, jei apie tai būčiau sužinojęs iki vestuvių ar iki nėštumo

Ir ką darėte?

Nebebuvau laimingas, tačiau tikėjausi geros pabaigos. Kartu su žmoną nuėjau į šeimos konsultaciją. Mėginau įsivaizduoti save jos situacijoje ir suprasti jos poziciją. Tvirtai nusprendžiau, kad dėl mano nusivylimo nekentės vaikas.

Ingos nėštumo metu kartu lankiausi su ja pas gydytojus, buvau šalia, kai sužinojome, jog gims mergaitė, dalyvavau gimdyme. Bet gimus Luisai, nervinė įtampa pasiekė piką – Inga toliau spaudė mane ir sakė, kad, jeigu aš ją palikčiau, ji, ko gera, grįžtų į Lietuvą ir aš negalėčiau matyti savo vaiko

Tačiau turėti namą ji vis dėlto norėjo. Tuo metu išgyvenau nervinę krizę ir turėjau gydytis ligoninėje. Tai buvo labai sunkus laikotarpis, bet aš dar tikėjausi laimingos pabaigos.

Viskas tapo dar baisiau, kai Inga pasakė, kad po gimdymo norėtų dvi savaites pailsėti Ispanijoje viena. Vėliau Inga pareiškė, kad norėtų aštuonioms savaitėms atiduoti Luisą į Lietuvą, savo motinai. Pati Inga norėjo dirbti ir likti su manimi Vokietijoje, kad mes išsiaiškintume santykius.

Aš viso šito nesupratau. Mano žmona neturėjo dirbti, kadangi norėjau išlaikyti šeimą, be to, pinigų mažam vaikui išlaikyti skiria ir valstybė. Kaip mano žmona galėjo galvoti atiduoti mūsų mažą kūdikį? Tuo momentu mūsų kivirčai tęsėsi jau dešimt mėnesių, buvau labai nusivylęs ir mūsų bendras gyvenimas buvo ištiktas agonijos.

Be to, užtikau žmoną naršant mano mobiliajame telefone ir ieškant mano sąskaitų išklotinių. Ji užriko ant mano buhalterės, norėdama sužinoti, kiek pinigų uždirbu. Galop mano pasitikėjimas žmona tapo toks menkas, kad ryžausi išeiti. Tūkstančius kartų svarsčiau, kas būtų geriau: gyventi su žmona ar ne. Mano meilė Ingai jau buvo išblėsusi ir galvojau tik apie Luisą.

Turėjau dvi galimybės: pirmą – gyventi su žmona, kuria nebegalėjau pasitikėti ir kuriai nebejaučiau meilės, kad Luisa matytų mūsų kivirčus ir gyvenimą be meilės, arba išsikraustyti ir padaryti viską, kad visuomet būčiau šalia Ingos sūnaus ir Luisos. Ryžausi antrajam variantui, nes galvojau, kad vaikams nepadės, jeigu tėvai kartu lieka tik per prievartą. Ir dabar manau, kad tai buvo teisingas sprendimas…

Tuomet ir palikote šeimą?

Susiradau naują butą 300 metrų atstumu nuo Ingos buto, užrašiau Luisą į kūdikių plaukimą. Per mėnesį Luisa praleisdavo 10-12 dienų pas mane, aš galėjau rūpintis ja ir dovanoti tėvišką meilę. Eidavome pasivaikščioti, paplaukioti ir praleisdavome drauge kiekvieną minutę, kai būdavome drauge. Mano žmona elgėsi atvirkščiai: samdydavo aukles ir atiduodavo Luisą prižiūrėti kitiems žmonėms, tarp jų – mano seseriai ir jos anytai, kadangi pati dažnai išeidavo vakarais ir naktimis.

2005-ųjų kovą gavau iš jos laišką su prašymu grįžti. Ji rašė pagalvojusi apie savo klaidas <...> Negalima sakyti, kad mano žmona vargo. Nepaisant to, 2005 metų vasarį ji per advokatę išsireikalavo iš manęs didesnį nei 900 eurų išlaikymą.

Tai jūs turėjote problemų su alkoholiu?

Apie tai mano žmona pirmąkart prakalbo teismo Brandenburge metu, jai kreipusis į jį dėl globos teisių priteisimo. Ten ji pareiškė, kad aš visuomet buvau girtas ir esu alkoholikas. Tai – melas. Kitą dieną nuėjau pas gydytoją išsitirti kraujo. Toks tyrimas leidžia nustatyti, ar asmuo įpratęs vartoti alkoholį ar ne. Mano rodikliai buvo žemiau vidutinės reikšmės, vadinasi, vartoju netgi mažiau alkoholio nei statistinis žmogus.

Mano žmona, matyt, galvojo, jog dėl to, kad prekiauju vynu, galima mane vadinti alkoholiku…

Bet ir jūs – ne šventas, nes straipsniuose apie Rinau šeimos griūtį figūruoja kita moteris…

Ją sutikau 2005 m. pavasarį. Tuo laikotarpiu dėl skyrybų su Inga man buvo labai bloga ir turėjau užsiimti kuo nors kitu nei ieškoti sau draugės. Nikolė tuomet studijavo už 150 kilometrų ir aš turėjau pakankamai galimybių tvarkytis savo gyvenimą. Susiradau kitą butą, viskas keitėsi. Kas dieną turėjau kovoti, kad viską iškęsčiau ir kas dieną turėjau dirbti, kad išlaikyčiau savo šeimą, nors ir subyrėjusią. Kartais susiskambindavome su Nikole, kai tikrai jaučiausi labai blogai. Daugiau nieko. Jeigu tai vadintumėte ryšiu, tada jūs teisi…<...> Po patirties su Inga nėra lengva vėl pasitikėti moterimis, reikia laiko. Kita vertus, po nepavykusių santykių juk niekas nedraudžia kurti naujų

Tai vis dėlto, kodėl sugriuvo jūsų šeima?

Mūsų santuoka sugriuvo ne dėl pinigų, o todėl, kad nebepasitikėjau Inga. Ji nuolat reikalavo pinigų. Manau, ji galvojo, kad ištekėjo už labai turtingo vyro. Kaip turėtų prekeivis vynu mokėti žmonai 900 eurų rankpinigių ir dar parūpinti kreditinę kortelę? O kur dar visos kitos išlaidos, kurias taip pat turėjau apmokėti?

Finansavau savo žmonos studijas Vokietijoje ir pildžiau visus jos norus, bet vėliau – nebegalėjau ir nebenorėjau. Galėčiau papasakoti tūkstančius istorijų, kurios iliustruotų priežastis <...> Ko gera, santuoka sugriuvo todėl, kad mano žmona norėjo turėti tai, ko aš negalėjau jai suteikti.

Kada paskutinį kartą matėtės su dukra?

Paskutinį kartą Luisą mačiau ir apkabinau ją 2006 m. gruodžio 14 d., 20 valandą… Kai tąkart teisme Lietuvoje paklausiau žmonos, ar galiu pasimatyti su Luisa – liudytojai yra abu advokatai, teisėja ir dama iš ministerijos, – Inga pasakė, kad neleis. Tik po ilgos diskusijos ir abiejų pusių spaudimo ji nusileido ir pasakė, kad galiu važiuoti drauge su ja ir savo advokate pasiimti Luisos iš močiutės <...> Kai Luisa įlipo į automobilį ir pamatė mane, pasakė – „Tėti”. Galvojau, man plyš širdis, nemačiau jos jau 4 mėnesius, nes žmona neleido. Po to galėjau matyti Luisą keturis vakarus iš eilės po porą valandų….

Ką darytumėte, jeigu Luisa grįžtų į Vokietiją?

Pasirūpinčiau, kad ji toliau mokytųsi lietuvių kalbos, bendrautų su broliu, Ingos sūnumi, Inga ir kitais giminaičiais, kurie galėtų ją lankyti. Aišku, geriausia būtų, kad Inga grįžtų į Vokietiją kartu su sūnumi ir visi būtų šalia Luisos. Padaryčiau viską, kad Luisa turėtų gražų gyvenimą ir kad ji galėtų bendrauti su visais žmonėmis, kuriuos ji myli ir kurie myli ją.