„Jūs turite galimybę atversti naują puslapį Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje”, – nuolat kartoja prezidento posto siekiantis senatorius Barackas Obama. Tačiau dar neaišku, ar Amerika yra pasirengusi Baltuosiuose rūmuose matyti juodaodį prezidentą.
Pakako metų, kad apie žmogų negirdėta pavarde, kadaise gyvenusį Čikagos Harlemu vadinamo Saut Saido rajone, būtų imta kalbėti kaip apie galbūt pirmąjį Jungtinių Amerikos Valstijų juodaodį prezidentą. Pasaulis apie B.Obamą sužinojo 2004-ųjų lapkritį, kai jis buvo išrinktas į senatą nuo Ilinojaus valstijos ir tapo ketvirtuoju juodaodžiu senatoriumi per visą JAV istoriją. Tada pasigirdo kalbų, kad B.Obama vertas tapti ir pirmuoju juodaodžiu Baltųjų rūmų šeimininku.
Kai šiemet juodaodis laimėjo priminius rinkimus Ajovoje, kur gyventojų daugumą sudaro baltieji, sutriuškindamas pačią Hillary Clinton, ir tik 2 proc. jai nusileido Naujajame Hampšyre, jis tapo ryškia politikos žvaigžde.
Dar 2004-ųjų liepą Bostone vykstant demokratų partijos suvažiavimui, kur turėjo būti išrinktas partijos kandidatas į prezidentus, tūkstančiai jo dalyvių trumpam pamiršo net Johną Kerry. Visi žiūrėjo į šviesiai rusvą plačiai besišypsantį B.Obamos veidą, kuris jau buvo spėjęs tapti kairiųjų stabu JAV. Mat jis sulaužė respublikonų, mėgstančių kalbėti apie moralines vertybes, monopolį ir prabilo apie tai, kaip veikia žmones didėjanti bedugnė tarp turtuolių ir milijonų kitų šalies gyventojų.
Vėliau (tada 43-metį) B.Obamą internete imta vadinti naujuoju Johnu Kennedy ir lyginti su Billu Clintonu, pranašaujant, kad demokratų partijoje reikės perdalyti valdžią. „Hillary Clinton teks stipriai laikytis, kad išsilaikytų Olimpe, – rašė vienas partijos narys. – Kai 2012 metais B.Obama atsiras Baltuosiuose rūmuose, ji tik galės prašyti, kad šis ją paskirtų valstybės sekretore.” Tai gali atsitikti ir 4 metais anksčiau, jei Amerika šiemet apsispręs, ar ji jau pasirengusi priimti juodaodį prezidentą.
Tautų katilo produktas
Suahili kalba žodis „barak” reiškia dievo palaimintas, o žodis „obama” Luo dialekte – įkaitusi ietis. Žmogus, suvienijęs tokias dvi savo vardo ir pavardės reikšmes, gimė Honolulu po trumpalaikio meilės ryšio tarp iš Kenijos atvykusio studento ir iš Kanzaso valstijos kilusios baltaodės amerikietės, Havajų universitete tada studijavusios antropologiją.
Baracko tėvas kilęs iš prie Viktorijos ežero esančio kaimo, kuriame ir šiandien gyvena jo motina ir brolis. Vaikystėje jis ganė gyvulius. Gavęs stipendiją gabus vaikas baigė gimnaziją Nairobyje, o 1959 metais į jį atkreipė dėmesį amerikiečių fondas, pasirengęs sumokėti už jo ekonometrijos studijas Havajų universitete. Ten jaunuolis iš Kenijos ir susipažino su Ann Dunham, pirmo kurso studente.
B.Obamai buvo dveji metai, kai jo tėvas, gavęs stipendiją, išvyko rašyti disertacijos į prestižinį Harvardo universitetą Bostone, o paskui grįžo į Afriką. Mažasis Barackas augo kitoje šeimoje, nes jo motina antrą kartą ištekėjo už iš Indonezijos kilusio verslininko, ir netrukus šešiametis Obama, išdidžios Luo genties ir Amerikos vidurio lygumų palikuonis, buvo perkeltas gyventi į Džakartą.
Kai berniukui sukako 10 metų, motina nutarė išsiųsti sūnų pas jo senelius amerikiečius. Taip gabus jaunuolis tapo Kolumbijos universiteto studentu, vėliau studijavo teisę Harvarde, o jo žinios buvo vertinamos tik pačiais aukščiausiais balais. B.Obama dar buvo išrinktas laikraščio „Harward Law Review” vyriausiuoju redaktoriumi, nors šis postas iki tol tekdavo tik baltiesiems. Tai jam atvėrė duris į advokatūrą ir sudarė galimybę tapti milijonieriumi. Tačiau jis pasirinko ne pelningą darbą, o lektoriaus pareigas Čikagos universitete ir ėmėsi politikos.
Važinėdamas po Ilinojaus valstiją jis sutraukdavo į savo mitingus baltuosius ir juodaodžius darbininkus, dar galutinai neatsisakiusius rasizmo pietiečius, akademinius sluoksnius, žaliuosius… Spauda rašė, kad pasiklausius šio amerikietiško tautų katilo atstovo galima suprasti, kodėl jis sugebėjo pelnyti baltųjų patriotiškai nusiteikusių amerikiečių pagarbą, kartu neprarasdamas gerbėjų ir skurdžiuose spalvotųjų rajonuose. „Obama vandens nepilsto, – sakė laikraščiui „Chicago Tribune” respublikonas iš Ilinojaus Ray La-hoodas. – Iš karto pajunti jo autoritetą, pasitikėjimą savimi ir nuovoką.”
Nepatyrė rasizmo
B.Obama gerai žino, ką reikia kalbėti žmonėms, nesvarbu, ar jis kreiptųsi į didmiesčių gyventojus, ar atokių kaimų fermerius. Smerkdamas karą Irake jis pabrėžia, kad yra ne apskritai prieš karą, o tik prieš „nesubrendusius karus”. Skatindamas laisvą konkurenciją, asmeninę iniciatyvą jis užtikrina profsąjungų narius, kad protekcionizmo era dar grįš. B.Obama ragina didinti JAV energetinę nepriklausomybę ir padaryti sveikatos apsaugą prieinamą visiems JAV gyventojams.
Augęs tropikuose B.Obama nepatyrė tos įtampos, kuri tvyro Amerikos getuose. Džakartoje motina jam duodavo skaityti Martino Lutherio Kingo knygas, norėdama parengti jį galimiems įžeidimams dėl odos spalvos ir šoko, kuris jo lauks sugrįžus į Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau Čikagoje Barackas pastebėjo, kad jis visada atsiduria ne juodaodžių, o kitoje barikadų pusėje. B.Obamos buvo per daug šviesi oda ir jis buvo per daug išsilavinęs, kad rastų sau vietą tarp juodųjų. Jau per pirmąją politinę kompaniją įvyko susistumdymas tarp B.Obamos ir Saut Saidą valdančių juodųjų karaliukų. Vėliau ir Obama, ir jo juodaodžiai rinkėjai, mėgę įsiaudrinti dėl savo etninės izoliacijos, subrendo. Savo rajone išrinktas Ilinojaus valstijos senatoriumi jis greitai praaugo kitus vietos politikus ir pradėjo atvirą dialogą su Amerikos baltuoju pasauliu.
Neparsiduodantis politikas
B.Obama – iš tų politikų, kurių niekas niekada negalės pavadinti parsiduodančiu politiku. Tai jis išdrįso garsiai prabilti tabu laikoma mirties bausmės, kurią juodaodžiai mano esant gėdinga baltųjų privilegija, tema. Jam pavyko laimėti, kad būtų pradėta tyrimo procedūrų baudžiamosiose bylose reforma. Jis pasiekė, kad būtų nutrauktas policininkų siautėjimas keliuose, kur jie galėjo sulaikyti žmogų tik todėl, kad jiems nepatiko jo odos spalva. Įdomiausia, kad šie B.Obamos darbai nesumažino jo populiarumo tarp didžiosios dalies baltųjų rinkėjų.
B.Obama parašė ir dvi knygas, jos tapo skaitamiausios, o už jas gautais 2 mln. dolerių autorius padengė skolas ir nupirko šeimai namą Čikagos Kenvudo rajone. Pirmoji knyga apie jo jaunystę vadinasi „Mano tėvo svajonės”, antroje, pavadintoje „Drąsi viltis”, jis išdėstė savo religines pažiūras. Pristatęs tėvą, auklėtą kaip musulmoną, bet tapusį įsitikinusiu ateistu, savo abejingą religijai motiną ir patėvį, kuris „niekada nelaikė religijos labai svarbiu dalyku”, B.Obama rašo, kad jis „suderino Afrikos ir Amerikos religines tradicijas su socialiniu permainų būtinumu ir pasikrikštijo”.
Dabar šis, kaip rašo „The New Republic”, išskirtinis juodaodis, tapęs valstybinės reikšmės politiku ir nusitaikęs į Baltuosius rūmus, yra mažiau pavojingas baltiesiems dėl savo egzotiškos prigimties. Jis, kaip ir kiti karjerą padarę juodaodžiai, nesieja savęs su juodąja Amerika. Imigrantų iš Jamaikos sūnus Colinas Powellas, paskirtas ginkluotųjų pajėgų štabo vadu ir valstybės sekretoriumi, sugebėjo užsitikrinti 70 proc. amerikiečių paramą, savo stulbinamos karjeros nesiedamas su spalvotaisiais, o tik sakė, kad jam pavyko įgyvendinti amerikietiškąją svajonę. Iš rasistinių pietų kilusi viduriniosios juodaodžių klasės atstovė Condoleezza Rice taip pat labai retai kalba apie odos spalvos įtaką jos karjerai. Tą patį daro Kenijos ir Kanzaso vaikas B.Obama, kuris nusitaikė dar aukščiau – į Baltuosius rūmus.
Dabar jo žvilgsnis krypsta į Pietų Karoliną, kur vyks kiti pirminiai rinkimai ir kur dar neišnyko rasinis pasidalijimas, tačiau, kaip pažymi apžvalgininkai, jau bręsta šis tas naujo. „Baltieji koledžo amžiaus jaunuoliai plūsta dirbti B.Obamai, ir tai prasidėjo dar prieš tai, kai jis taip išpopuliarėjo. Visų šių jaunuolių tėvai yra pietiečiai ir turi respublikonų partijos bilietus”, – sakė žurnalistams istorikas Walteris Edgaras.
Šios valstijos juodaodžiai tradiciškai priklauso demokratų partijai ir rėmė H.Clinton. Pietų Karolinoje buvo manoma, kad už B.Obamą nėra ko balsuoti, nes jis „neišrenkamas”, t. y. jo neparems baltieji. Tačiau, kai Ajovoje, apsuptas baltųjų, kurie sudaro 93 proc. šios valstijos gyventojų, B.Obama sakė pergalės kalbą, Pietų Karolinos juodaodžiams tai padarė neišdildomą įspūdį.