Nusikaltimas ir bausmė

Asociacija su F.Dostojevskio romano pavadinimu kilo, perskaičius „Lietuvos žiniose” Rūtos Skatikaitės žurnalistinio tyrimo medžiagą apie tai, kaip dėl gyvosios gamtos valstybinio inspektoriaus Zenono Daunoravičiaus operatyvumo buvo nustatyti neteisėtai ir sąmoningai nušovę briedį Vilniaus rajono medžiotojai, dėl kelių kilogramų briedienos iš kilmingų personų virtę paprasčiausiais brakonieriais.

Taigi padarytas nusikaltimas. Natūralu buvo tikėtis deramos bausmės ir šioje eilinėje istorijoje padėti tašką. Iš tiesų taip ir atsitiko: kaltininkas greitai buvo surastas ir nubaustas, taškas padėtas. Bet buvo nubaustas ne brakonierius, bet pats inspektorius Z. Daunoravičius. Tai padarė Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento vadovai. Jie išrašė inspektoriui papeikimą už tai, kad jis esą nenustatė konkretaus medžiotojo, paleidusio šūvį į minėtą briedį.

Taigi vietoj pagalbos ir paskatinimo – bausmė. Nusikaltimą padarė vienas, o nubaustas kitas. Dabar nubaustojo laukia perspektyva artimiausiu laiku netekti darbo, kad ne tik jis, bet ir visi kiti žinotų, jog nedera kišti savo nosies į kilmingų medžiotojų reikalus.

Kažkas negerai su mūsų aplinkosauga. Štai Aplinkos ministerijos sekretoriaus pasirašytas raštas, kuriame pranešama, kad aplinkos apsaugos specialistui Antanui Pečiuliui buvo pritaikyta ypatingo griežtumo bausmė už tai, kad jis su savo kolegomis neteisėtai sumedžiojo kitą briedį. Ta ypatingo griežtumo bausmė, pasirodo, beesanti pastaba.

Visi prisimename, kaip buvęs Turto fondo direktorius brakonieriavo. Buvo ir nubaustas… įspėjimu. Ne tokio rango direktorius būtų praradęs ir šautuvą ir galbūt pareigas už pareigūno vardo diskreditaciją. Paprastas pilietis ilgai prisimintų ne tik prarastą šautuvą, bet ir tūkstantinę baudą. Tačiau aukšto rango direktoriui Temidė susigraudinusi išsaugojo šautuvą, o jo viršininkai – pareigas. Nusikaltimas buvo, bausmės – nebuvo.

Bet gana apie pačius briedžius. Pakalbėkime apie jų geriamą vandenį. O geria jį iš ežerų. Tie, kurie keliauja pro ežeringas vietas, nesunkiai pastebi aptvertas paežeres ir kybančius grėsmingus užrašus: privati valda. Atseit pakrantė mano ir prašau nekišti ten savo nosies. Nors aplinkosaugininkai puikiai išmano įstatymus ir žino, kiek metrų nuo kranto negali būti statomos jokios užtvaros, bet tyli ir nebaudžia pažeidėjų. Nusikaltimų per akis – bausmių jokių. Kodėl?

Ežeringas vietas ir draustinius visi labai mėgsta. Tai visiškai suprantama. Ramu, vanduo ir tyras oras. Tokiose vietose kiekvienam maga pasistatyti namuką, pirtelę ar bent vagonėlį. Ir dygsta nelegalios statybos kaip grybai po lietaus. Jei manote, kad aplinkosaugininkai to nežino ar nemato, tai labai klystate. Ir žino, ir mato. Bet nieko nedaro arba neko nepadaro iki galo.

O galas aiškus – nelegalių statinių nugriovimas jų savininkų sąskaita. Ar kas nors girdėjo apie tokius veiksmus? Išskyrus gal ekskomisaro E.Kaliačiaus sūnaus statinius ir Klaipėdos prokurorų kautynes su Neringos vikingais. O kur Molėtų-Ignalinos-Trakų ežerynai? Jau nekalbu apie didžiulę Labanoro girią, ji klaidi net aplinkosaugininkams, todėl jie ten retai teužsuka. Nebaudžiami nusikaltimai akis drasko.

Aplinkos ministras atsistatydino. Neduok Die, kad juo taptų koks nors medžiotojas, kuriam visa gamta – tai pro šautuvo taikiklį matomas briedis ar stirna. Ar žvejys, kurio žvilgsnis įdelbtas į plūdę. Ar koks nors nejautrus gamtai stuobrys. Ministru turėtų tapti ne tik principingas įstatymų gerbėjas ir jų vykdytojas, nesusijęs su medžiotojų ar žvejų klanais (dabar madinga visur matyti valstybininkų, gelbėtojų, teisėjų, žurnalistų ir t. t. klanus), bet ir žmogus, vertinantis gamtą ne vien kaip visokių gėrybių neišsenkamą šaltinį, bet ir kaip gyvą organizmą, mūsų dabarties ir ateities partnerį. Šiuo konkrečiu atveju kandidato į ministrus paieškai pasitelkčiau prancūzišką posakį: cherchez la femme.