Lengva, grakšti, žaisminga ir juokinga – taip apibūdinama ir tokia, be abejo, yra prieš du su puse amžiaus Pierre’o Beaumarchais parašyta komedija „Figaro vedybos”.
Žaismingoji, intrigų kupina komedija ką tik pastatyta Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Šio teatro sceną spektaklių gausa neabejotinai užkariavęs režisierius Algimantas Pociūnas suskaičiavo, kad „Figaro vedybos” Lietuvoje statomos trečiąjį kartą. Pirmi du spektakliai, jo teigimu, pasisekimo neturėjo. Režisierius vylėsi, kad panevėžiečių sukurto vaidinimo ateitis šviesesnė.
Vaistas nuo liūdesio.
Išradingą, šmaikščią, sąmojingą komediją „Figaro vedybos”, pavergiančią daugelio pasaulio teatrų žiūrovus, sukūręs P.Beaumarchais ir pats garsėjo įvairiais talentais. Jam priskiriami ne tik rašytojo, bet ir išradėjo, muzikanto, diplomato ir net komersanto nuopelnai. Istorija yra užfiksavusi kito garsiojo talento – Aleksandro Puškino – patarimą: „Kai liūdnos mintys lįs į galvą, atkimškite šampaną ir skaitykite „Figaro vedybas”. Pats P.Beaumarchais savo kūrinius apibūdino taip: „Skubu pasišaipyti iš visko, nes kitaip man tektų pravirkti”.
Klasikinė situacijų komedija „Figaro vedybos”, dar kitaip pavadinta „Beprotiška diena”, – viena iš P.Beaumarchais sukurtos trilogijos, kurią dar sudaro „Sevilijos kirpėjas” ir „Nusikaltusi motina”, dalių. Kiekvienoje jų karaliauja Figaro – sumanus grafo kamerdineris. „Figaro vedybose” jis ketina vesti gražuolę tarnaitę ir visaip mėgina ją išsukti nuo grafo turimos pirmosios nakties privilegijos.
Trys valandos intrigų
Visas dviejų valandų 45 minučių spektaklis – Figaro siekis susituokti. Kūrinyje itin akcentuotas grafo pavydas ir jo lengvabūdiški polėkiai, puikiai perteikti aktoriaus Albino Kelerio. Protingesnį ir įžvalgesnį už grafą P.Beaumarchais sukūrė jo tarną Figaro. Šias tarno savybes bei jo judrumą, išradingumą, aistrą, turėjo įkūnyti aktorius Almantas Vaišnys.
Gražuolės grafienės, supratingos ir atlaidžios, vaidmuo patikėtas Ligitai Kondrotaitei, o Figaro geidžiamosios nuotakos – Tomai Razmislavičiūtei. Pjesėje apstu ir kitokių itin charakteringų personažų, pinančių jos intrigą. Apmaudoka, kad itin gražiai aprengtiems, puikiai išpuoštoje scenoje atsidūrusiems aktoriams nelabai yra ką veikti. Ir tai trunka kone tris valandas.
Pastangos išvengti nuobodulio
„Visoks teatras yra įdomus, išskyrus nuobodų”, – tokiu šūkiu vadovaudamasis A.Pociūnas teigė Panevėžyje statęs „Figaro vedybas”. Jis tvirtino, kad šios pjesės pasirinkimas anaiptol nebuvo pataikavimas komerciniam žanrui – t.y. tam, dėl ko žiūrovai plūsta į teatrus. Režisierius tvirtina neieškojęs pigių vienadienių aktualijų.
„Ar žinote, kuo teatras skiriasi nuo bažnyčios?” – klausė A.Pociūnas. Ir atsakė: „Į bažnyčią einame išpažinti savų nuodėmių, o teatre girdime kitų išpažįstamas nuodėmes ir jas išgirdę atrandame save”.
Jis teigė savo pastatytą spektaklį ir jo subtilybes paliekantis kiekvienam suvokti pagal savo sugedimo ir išprusimo laipsnį. Tad pabandykime.