R.Javtokas: „Pesičiui esu reikalingas”

Vienas Rusijos krepšinio čempionato favoritų Maskvos „Dinamo” sezoną pradėjo dviem pergalėmis ir dviem pralaimėjimais. Vėliau Rusijos čempionate dinamiečiai iškovojo aštuonias pergales iš eilės ir dabar rikiuojasi trečiojoje lentelės pozicijoje. Juos lenkia tik Maskvos CSKA su Ramūnu Šiškausku ir Kęstučio Kemzūros treniruojamas „Chimki” klubas. Po nesėkmingos sezono pradžios „Dinamo” ekipoje rungtyniaujantis Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas nebuvo kalbus, tačiau po paskutinių pergalių jo nuotaika buvo visiškai kitokia.

Naudodamasis jaunosios kolegės Anečki Astachovos, kuri stebi visas „Dinamo” rungtynes ir jau spėjo susipažinti su žvaigžde iš Lietuvos, pagalba įsiprašiau būti trečias per jos pokalbį su R.Javtoku.

Jis lietuvis, ir tai paaiškina beveik viską. Pradėjęs nuo vaikystės mokytis krepšinio Šiauliuose šaliai dar esant Tarybų Sąjungos sudėtyje, mokyklą baigė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ir tuoj pat pakėlė sparnus tęsti mokslų bei rungtyniauti už Atlanto.

Beje, po praėjusių metų Europos čempionato, krepšinio specialistai, tarp jų ir Rusijos, pastebėjo, kad amerikietiškąjį krepšinį Lietuvos rinktinėje žaidžia tik du krepšininkai – Linas Kleiza ir R.Javtokas.

Nors Robertą per NBA naujokų biržą yra pasirinkusi San Antonijaus „Spurs”, aukštaūgis nutarė grįžti į Lietuvą, kur sėkmingai gynė Vilniaus „Lietuvos ryto” spalvas. Po to jis išvyko užkariauti Europos – iš pradžių į Graikiją, dabar – į Rusiją. Į šalis, kuriose turtingiausios krepšinio lygos.

Graikijoje nebuvo laimingas

– Ne, ne pinigai lėmė mano tokį pasirinkimą, – tikina Robertas. – Didesnės reikšmės turėjo kiti aspektai: bendras krepšinio ir nacionalinio čempionato lygis bei klubo ambicijos. „Panathinaikos” tąkart daug užsibrėžė. Pergalės skonį ULEB taurės turnyre su „Lietuvos rytu” jau buvau pajutęs. Norėjosi daugiau. Ir mes laimėjome Eurolygą. Tačiau nebuvau iki galo laimingas. „Panathinaikos” treneris Želko Obradovičius nepasitikėjo manimi. Tiksliau – aš neįsipaišiau į jo propaguojamą atakuojančio krepšinio koncepciją, nes niekada ir neketinau būti snaiperis. Ir JAV, ir Lietuvoje treneriai mane pirmiausia mokė gerai gintis. Amerikoje apskritai yra gynybos kultas. „Panathinaikos” ekipoje buvo žaidžiama pagal planą „bėk”. Šiškai (R.Šiškauskui – aut.) tai tiko. Bet ir jis paliko komandą. Ką jau kalbėti apie mane, kuris pripratęs labiau rūpintis savo krepšiu ir sukurti draugams kuo daugiau palankių progų atakuoti varžovų krepšį. „Dinamo”, kai ją pradėjo treniruoti Svetislavas Pesičius, man tapo geriausiu variantu. Jis visada buvo gynybos šalininkas. „Šaudyti” į krepšį mūsų komandoje yra kam. Dar pridursiu: Pesičius gali atleisti už netaiklų metimą, tačiau jei suklysi gynyboje, atleidimo nelauk. Jei klaida didelė – gali pasodinti ant suoliuko iki susitikimo pabaigos…

Svarbiausia – daugiau žaisti

– Bet „Dinamo” žaidžia ne Eurolygos, o ULEB taurės turnyre. Tame pačiame, kurio taurę jau esate laimėjęs. Ar buvo verta keisti klubą?

– Mes stengsimės laimėti ULEB taurę, kad kitą sezoną žaistume Eurolygoje. Antra – Rusijos čempionatas gerokai lenkia Graikijos pirmenybes. Graikijoje gal dvi ar trys komandos kovoja dėl medalių, o čia, Rusijoje, tik atvykęs iškart patyriau nokdauną. Pesičius, regis, irgi to nesitikėjo. Man sakė: Rusijoje seniai viskas aišku – čempionas CSKA, o prizininkai – „Dinamo”, „Uniks” arba „Chimki”. Cha cha, kad taip būtų… Kazanės „Uniks” jau čempionato pradžioje gavo tokių antausių, net nuo komandų, kurias pirmiau užsimerkę įveikdavo. Iš tikrųjų, Rusijoje yra keturi ryškūs autsaideriai – Sibiro komandos. Bet likusios gyvenimą pagadinti gali bet kam.

– Atsisakęs žaisti Graikijoje daug pinigų netekote?

– Nelabai. Užtat gaunu daug žaisti. Man tai dabar – svarbiausias dalykas. Galėjau likti Atėnuose, gerai uždirbti beveik nieko neveikdamas. Man 27 metai, reikia rengtis Pekino olimpinėms žaidynėms ir jose deramai pasirodyti. Reikia, kad būčiau geros sportinės formos. Neabejoju, kad žaisdamas „Dinamo” tokią formą ir įgysiu. Kad tik treneris leistų daugiau žaisti.

– Tačiau ne iš vieno kolegos girdėjau, kad nei jūs, nei kitas centras N.Prkačinas kol kas pagal savo kontraktus neatidirbate. Ką pasakytumėte?

– Tiesos yra. Bet, kaip sakoma, Maskva ne iš karto buvo pastatyta. Mes dar tik bandome. Pasikeitė treneris, kartu su juo – ir viso žaidimo koncepcija. Aš jai tinku, ir, atleiskite, oro negadinu. Sutinku, žaidžiu nepakankamai efektyviai, bet juk negali visi dvylika žaidėjų vien atakuoti. Kas nors turi arti ir gynyboje.

Pasidalysiu slaptomis mintimis: nelabai suprantu, kodėl Pesičius pasirinko ir mane, ir N.Prkačiną – vieno plano ir vienos manieros žaidėjus. Treneris man nebijo pasakyti, o ir pats suprantu, kad jėgos atakuojant mūsų komandai trūksta.

Beprotiški Maskvos kamščiai

– Kaip jums Maskva? Apsipratote?

– Maskvą, drįstu teigti, pažįstu neblogai. Čia teko būti ne kartą, kai žaidžiau ir „Panathinaikos”, ir „Lietuvos ryte”, ir rinktinės sudėtyje.

Mane, šaltakraujį ir flegmatišką žmogų, „biesina” didžiuliai kamščiai sostinės gatvėse. Dėl maisto ir poilsio neturiu jokių problemų. Šiuo atžvilgiu „Dinamo” – solidus, europietiškas klubas, visa klubo struktūra surikiuota idealiai. Sporto rūmai – nuostabūs. Tačiau iki jų pagal Maskvos mastelį keliauti vis dėlto toloka. Dėl šių priežasčių, manau, mums ir trūksta daugiau žiūrovų.

„Jautakio” tatuiruotės

Maskvoje dar gerai prisimena, kaip 2002-ųjų pavasarį važiuodamas motociklu Robertas pateko į žiaurią avariją. Iš pradžių gydytojai net ir nemanė, kad jis galės toliau žaisti krepšinį: tegul tik bent vaikščioti sugeba. Tačiau praėjus pusantrų metų Robertas grįžo į aikštelę. Argi tai nerodo, koks tvirtas žaidėjo charakteris?

Jis neslėpė nustebimo, kai jaunas dinamiečių aistruolis ne tik paprašė autografo, bet ir paklausė, ar tiesa, jog aukštaūgis yra laimėjęs dėjimo į krepšį konkursą ir pasiekė rekordą, kamuolį įdėdamas į 3,65 m aukščio krepšį. „Ir iš kur jis visa tai sužinojo?” – kukliai šypsojosi R.Javtokas.

Jo gyvenime didelę vietą užima geriausias pasaulio krepšininkas Michaelas Jordanas ir…ryklys. Be abejo, kalbama apie tatuiruotes: viena yra ant kojos, kita – ant rankos.

„Jordaną pasidariau seniai, dar būdamas JAV, nes namie tėvai neleido tokių dalykų išdarinėti, – kalba sportininkas. – Užatlantėje buvau vienas, surizikavau ir užsukau į tatuiruočių saloną. Ištatuiravo mažą Jordaniuką. Kitą tatuiruotę pasidariau jau Lietuvoje. Pagal zodiaką esu žuvų ženklo žmogus, todėl ir pasirinkau tokią tatuiruotę. Būtent ryklį pasirinkau, kad kiti manęs bijotų (juokiasi).”

Pravardės R.Javtokas lyg ir neturi, ir jo pavardė į rusų kalbą niekaip neverčiama. Nors…

„Lietuvoje nugirdau, kad mano pavardė turėtų skambėti kitaip, – kalba žaidėjas. – Ne Javtokas, o Jautakis. Neva, laikui bėgant pavardė taip pakito. Jei tai tiesa, rusiškai mano pavardė skambėtų kaip „Jaučio akis”.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Sportas su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.