Daugiausiai įtakos svertų mūsų šalyje turi plika akimi nematomi, bet intensyviai veikiantys šešėliniai sluoksniai – ne rinkta, o įsigyvenusi ir įsitvirtinusi valdžia. Jie pajėgūs manipuliuoti informacija, nuomonėmis ar įvaizdžiais apie nepalankius žmones.
Vertindamas praėjusius metus politikos apžvalgininkas Egidijus Aleksandravičius pabrėžė, kad pernai labiau nei bet kada anksčiau vis daugiau valstybei reikšmingų sprendimų buvo priimta užkulisiuose, o ne per viešus debatus.
Apžvalgininkas prognozuoja, kad rudenį vyksiantys Seimo rinkimai didelių staigmenų nepateiks. Juose gali pasižymėti tradicinių partijų rietenų sąskaita populiarumą besiauginančios populistinės jėgos. Rinkėjų antausio gali sulaukti socialdemokratai ir savo krypties nesurandantys konservatoriai.
Laukite tęsinio
– Praėję metai nepašykštėjo svarbių įvykių: rinkome savivaldybių tarybas, iš Rusijos grįžo finansinėmis machinacijomis kaltinamas Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas, konservatoriai nutraukė paramą mažumos Vyriausybei, formuotas nacionalinis investuotojas. Kurie jų yra reikšmingiausi ir ar tai turės įtakos šiemet?
– Svarbiausi įvykiai tikrai išsidėliojo šitaip, tačiau prie jų būtinai reikia pridėti ir Šengeno plėtrą. Ji simbolizuoja ne tik sienų išnykimą, bet ir galutinį mūsų laisvės išsipildymą.
Manau, kad visus šiuos įvykius vienija bruožas, kad jie turės tąsą. Savivaldos rinkimai įvyko keistomis sąlygomis – Konstituciniam Teismui nusprendus, kad vietos valdžią renkame ne visai pagal konstitucinius principus ir kad būtina taisyti Vietos savivaldos įstatymą. Tačiau į tai niekas nereagavo. Pagal senąją tvarką išrinktos tarybos dirbs daugiau nei trejus metus. Taigi tokios sistemos mums užteks dar ilgam.
Konservatorių santykiai su socialdemokratais, jų parama ar ne parama mažumos Vyriausybei yra mažiausiai reikšmingas dalykas, tačiau šių santykių patirtis turės atgarsių po Seimo rinkimų formuojant naujas koalicijas.
Sprendimai – be diskusijų
– Susidarė įspūdis, kad pernai politikai daugiau ginčijosi nei sprendė svarbias problemas. Ar iš tiesų buvo juntamas konstruktyvios veiklos vakuumas?
– Tikrai susidarė įspūdis, kad buvo daug ginčijamasi, tačiau iš vietos niekas taip ir neišjudinta. Apskritai pernai vis daugiau dalykų buvo sprendžiama keistuose užkulisiuose, o ne viešų politinių debatų forma. Jei tokios diskusijos ir prasibraudavo į drumstą žiniasklaidos paviršių, tai labiau panešėdavo į dėmesio atitraukimą, o ne į rimtų dalykų svarstymą.
2007-ieji prasidėjo nuo svarbių diskusijų dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos, jos gerinimo ir skaidrinimo, o baigėsi slibino, pavirtusio liūtuku, globos mūsų naujajame zoologijos sode epizodu. Atrodytų, kad viskas labai konstruktyvu, o iš tikrųjų, pasiskaičius tai, kas yra išmetama į viešumą, nieko negali suprasti. Kai kurie prasidėdavę debatai virto susipriešinimu. Čia galima prisiminti „VP Market” ir „MG Baltic” santykius pastaraisiais mėnesiais. Panašiai ir Socialdemokratų partijoje. Pasižiūrėjus į Algirdą Paleckį sunkiai suvoki, kokios yra socdemų pažiūros ar politika. Panašus įspūdis susidarė ir stebint konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus ar Rimanto Dagio pareiškimus.
Deja, pas mus nėra tikrų politinių debatų, kuriuose būtų ginamos vienai ar kitai politinei ideologijai priimtinos idėjos.
Šešėliniai įtakingieji
– Kokie žmonės (politikai, verslininkai ar visuomenininkai) buvo įtakingiausi mūsų šalyje pernai?
– Manyčiau, kad nėra aiškių atpažinimo būdų ir, matyt, neįmanoma ieškoti visų sričių įtakingiausiųjų. Man tai atrodo dirbtina. Akivaizdu, kad įtakingiausi žmonės šiandien nebūtinai yra savo sričių lyderiai, jie nebūtinai atpažįstami visuomenėje. Vengčiau kalbėti apie atskirus asmenis, juos individualizuoti. Čia reikšmingesnis tam tikras socialinio-politinio sluoksnio ar aplinkos įtakingumas.
Neabejotina, kad įtakingiausi sluoksniai Lietuvoje yra mažiausiai matomi ar rodantys savo veidą viešumoje. Ar mes juos vadinsime tiesiog valstybininkais, aukštuoju biurokratiniu aparatu, Užsienio reikalų ministerijos, VSD, kitų jėgos struktūrų ar įtakingų patarėjų sluoksniu, būtent jie – ne rinkta, o įsigyvenusi ir įsitvirtinusi valdžia – yra įtakingiausi. Šiandien šis sluoksnis pajėgus manipuliuoti nuomonėmis apie reiškinius ar tam tikrais įvaizdžiais apie pavienius nepalankius žmones.
Pobrazauskinė era
– Kaip vertinate šalies lyderių – prezidento Valdo Adamkaus, Seimo pirmininko Viktoro Muntiano ir premjero Gedimino Kirkilo veiklą ir laikyseną? Ar jie pateikė kokių nors staigmenų?
– Iš Lietuvos prezidento jokių staigmenų ir nelaukiau. Jos V.Adamkui tiesiog nepritiktų. V.Muntiano ypatingu lyderiu nelaikau. Žinant, kokiai partijai jis atstovauja, net ir turėdamas pačias geriausias politiniam lyderiui būdingas savybes, V.Muntianas vis tiek negalėtų turėti jokios ypatingos reikšmės. Pilietinės demokratijos partija Seime atsirado nedalyvavusi rinkimuose, tad juokinga, kad jos atstovas yra Seimo pirmininkas. Buvęs parlamento vadovas Artūras Paulauskas ir V.Muntianas turi nemažai bendrų bruožų: abu atstovauja nykstančioms politinėms jėgoms ir postuose atsirado tik todėl, kad kitos partijos ten nenorėjo matyti stiprių figūrų.
Iš pradžių atrodė, kad krūvon sudėti sovietiniai G.Kirkilo nomenklatūros įgūdžiai, komunistų partijos mokyklų išmintis ir diplomatiškai nušlifuoti šiuolaikinio politiko bruožai gali suteikti rimties didelių neaiškumų ir sukrėtimų sąlygomis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau matyti, kad tai daugiau verbalinė forma, ir G.Kirkilo gebėjimas dalyvauti viešame kalbėjime ryte sakant viena, vakare – jau kita.
– Pernai iš aktyvios politikos pasitraukė Algirdas Brazauskas, su kuriuo sieta svarbi ne tik Socialdemokratų partijos, bet ir Lietuvos politikos dalis. Kaip vertinate pobrazauskinę erą?
– Mano nuomonė apie A.Brazauską labai prieštaringa. Šiame asmenyje matau ne tik įvairių teigiamybių ar gebėjimų, bet ir muziejinių reliktų. A.Brazausko išėjimas tik padidino abejones socialdemokratų gretose dėl tam tikrų apsisprendimų. Atrodė, kad G.Kirkilas bus tas žmogus, kuris į partiją ir valstybę įneš naujų vėjų bei idėjų. Tačiau, jei jo sumanymas yra tik energetikos milžinas, vargu ar tai originalus politinis sumanymas. Po A.Brazausko pasitraukimo socialdemokratai stovi ant aukšto slenksčio, kurį peržengus paaiškės, koks bus partijos veidas ateityje.
Šansas populistams
– Vertindamas dabartinę mūsų šalies politikos padėtį, kokią prognozuotumėte rudenį vyksiančių Seimo rinkimų baigtį? Ar po jų smarkiai keisis politinis žemėlapis?
– Yra kelios pagrindinės tendencijos, galinčios užpildyti šį scenarijų. Manau, jei diskusijos dėl kairiosios ar dešiniosios alternatyvų vyks taip pat, kaip ir dabar, jei pozicijoje esančios partijos tokiu karštligišku tempu per jėgą stums ekonominius sprendimus kurdamos dar nebūtas monopolijas, visa tai bus kaip vanduo populistų malūnui – Darbo partijai ir liberaldemokratams. Pastarieji, reikia pažymėti, gana nuosekliai ir įžvalgiai gynė užimtą poziciją. „Darbiečiai” – protu nesuvokiama anomalija nepaisant salomėjiškų vizitų į Maskvą, kur ši politinių valkatų kompanija kalbėjo apie demokratiją po „Komsomolskaja pravda” vėliava, jie užima kone pirmaujančias pozicijas populiarumo reitinguose. Tad ir viena didžiausių prielaidų nedžiuginanti: populistų – liberaldemokratų ir Darbo partijos – pozicijos nesusilpnės.
Taip pat galima prognozuoti, kad dėl rietenų ir politinio eižėjimo reikšmingesnio vaidmens rinkimuose nesugebės suvaidinti liberalusis frontas. Ateinančios Seimo kadencijos metams teks pamiršti liberalizmo viltis Lietuvoje.
Nebijau būti vienos dienos mikalda ir prognozuoti socdemų nuosmukio. Manau, kad su tokia politika ir po taip ilgai trunkančio manipuliavimo kitomis politinėmis jėgomis socialdemokratai turėtų gauti pamoką. Dėl to, kas vyksta, labai prisidėjo ir G.Kirkilas. Dabar žiniasklaidoje spausdinamos paklodės su esą išpildytais Vyriausybės pažadais, mano galva, yra gryniausia antipropaganda.
Konservatoriams bus sunkiausia išsilaikyti ant politinių bėgių, nes nuo jų dvelkia prieštaringumu. Tai vienintelė partija, kuri dievagodamasi politine dorybe net neprašyta skelbiasi, su kuo ji neis, nebendraus ir nebus. Per šią Seimo kadenciją dėl partijos lyderių politinio trumparegiškumo konservatoriai pasiskelbė, kad su niekuo negali bendrauti. Turėdama nemažai vietų Seime partija visuomet išardys bet kokias koalicijas. Šiandien tokioje padėtyje yra opozicija, nes jai priklausančios partijos neapkenčia viena kitos labiau nei pozicijoje esančių politinių jėgų. Padėtis gali pasikeisti tik jeigu TS viduje įvyks tam tikrų permainų. Gal vietoj to, kad atmestų kaltinimus dėl teroristinio klano bruožų turinčios organizacijos, jie imsis politinės doktrinos ar strategijos?