Vivat le cognak!

Prancūzijos vyndariai turi nemenkų rūpesčių, bet jų kolegos, gaminantys konjaką, jau keleri metai trina rankas.

Išspauskite tik ką surinktas vynuoges, leiskite sultims fermentuotis ir, gink Dieve, neįberkite cukraus. Praeis penkios-septynios dienos ir sulauksite pirmos sėkmės – rūgštaus, drumzlaus ir negardaus vyno. Tai žaliava konjakui gaminti. Kadaise tą atgrasų skystį distiliuodavo ir naudodavo kaip konservavimo priemonę vynui, bet niekam nekilo minties perdirbti jį į puikiausią gėrimą.

Pasak legendos, iš Konjako miesto apylinkių – iš jo kilęs konjako pavadinimas – dievobaimingas riteris de la Croix vieną naktį pabudo išpiltas prakaito. Susapnavo, kad šėtonas tyčiojosi iš jo sielos. Velniūkštis įmetė ją į katilą, bet kai ištvėrė kančias, nusprendė dar kartą išvirinti. Riteris de la Croix pabudo – ne su siaubingu klyksmu, bet skatinamas geros idėjos. Iš sapno padarė išvadą, kad vyno – konservanto distiliavimas ne vieną, o du kartus pagerintų jo skonį. Išvada buvo tinkama, o kai dar pabrandino ąžuolinėse statinėse nemažiau pustrečių metų, atsirado konjakas.

Patikėjus legenda galima sakyti, jog tas gėrimas iš dalies sumanytas velnio, bet jo įtaka Konjako regiono ekonominiams interesams išganinga. Iš maždaug 840 tūkst. žmonių teritorijoje, kuriai suteikta teisė vadinti savo produktą konjaku, 54 tūkst. gyvena iš jo gamybos. Visi jie gali didžiuotis tuo, ką dirba, nes pardavimo kreivė pastaruoju metu vis kyla.

Tačiau ne visada taip buvo. Susidomėjimo konjaku priežasčių būta įvairių, kartais net stulbinamų. Šito gėrimo aukso amžius – 1960-1990 metai, kai jo produkcija patrigubėjo. Tada pasiekė savo galybės viršūnę šešios žinomiausios konjakų firmos, rikiuojamos pagal apyvartą: Henessy, Remy Martin, Martell, Courvosier, Camus ir Otard. Nepaisant paplitusios nuomonės, tas alkoholis ne Prancūzijoje sėkmingiausiai parduodamas. Konjako tėvynę lenkia JAV, Singapūras, Didžioji Britanija, Kinija ir Vokietija.

Anglosaksų ir azijiečių kraštuose konjako gėrimo kultūra labai skiriasi nuo prancūzų tradicijos. Prancūzijoje tai vis dar gėrimas, priskiriamas prie vadinamųjų digestifs, gurkšnojamų atsipalaidavus, sočiai užkandus. Tai vyksta deramai susikaupus – taurelės specifinės formos, o konjaką įprasta pašildyti laikant indą delne. Atrodo šiek tiek senamadiškai, tai tapo viena iš priežasčių konjako vartojimo krizei dešimtąjį dešimtmetį.

Rinką gelbėti nelauktai ėmėsi amerikiečiai, ir būtent tie, kuriuos sunkiausia derinti su subtilia elegancija: juodaodžiai repo ir hiphopo entuziastai. Juodieji amerikiečiai vertina konjaką jau gana seniai. Kai JAV kareiviai pripratino europiečius prie kokakolos, tai namo po karo parsivežė būtent konjako. Jo sėkmė JAV rinkoje siejama su visuomeniniu vaidmeniu: Amerikos afrikiečių bendruomenėje tai buvo priešprieša viskiui, kaip baltųjų gėrimui. Tikroji konjako mada įsisuko dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Nuo tada jis pasirodo repo atlikėjų telediskuose, sutrumpintai vadinamas ’94 ir tampa amerikiečių hiphopo kultūros simboliu.

Prancūzas konjako žinovas turbūt apalptų, išvydęs konjaką, maišomą su vandeniu ir oranžadu, geriamą prieš valgį arba maukiamą per pasilinksminimus. Pasileidimas, ir tiek. Bet šitų masuočių prekybiniai rezultatai akivaizdūs: aštuonerius metus iš eilės konjako pardavimas auga ir jau pasiekė rekordinį 1989-1990 metų lygį. Nuo praėjusių metų liepos iki 2007-ųjų birželio eksportuoti į pasaulį daugiau kaip 157 mln. butelių. Europoje konjunktūros varomoji jėga šiuo metu Rusija, o sparčiausiai didėja importas Baltijos šalyse.

Nauji vėjai verčia susimąstyti prancūzus: jau kelerius metus konjako gamintojai stengiasi propaguoti jį savo šalies naktiniuose klubuose ir diskotekose. Dėl to per metus pardavimas išaugo daugiau kaip 26 procentais. Galbūt gėrimo gamintojai ir žinovai pagaliau pritars madai gerti konjakinius gėrimus triukšmingos muzikos ritmu. Su viena sąlyga: gamintojų portfelius turės pripildyti pajamos iš didėjančios riterio de la Croix išradimo paklausos.