Nikita Vysockis: „Nebuvome darni šeima“

Po Vladimiro Vysockio mirties kaip grybai po lietaus ėmė dygti „nesantuokiniai“ jo vaikai. Kai kurie iš tariamų aktoriaus palikuonių netgi reikalavo ekshumacijos ir ekspertizės dėl tėvystės nustatymo, tačiau jiems buvo atsakyta.

Iš tikrųjų Vladimiras Vysockis turėjo du sūnus: Arkadijų ir Nikitą. Kai vienam buvo ketveri, o kitam – šešeri, jis paliko šeimą dėl Marinos Vladi.

Informacija neprieinama

Vladimiro Vysockio artimieji į muziejų sunešė daug jo asmeninių daiktų – laiškų, nuotraukų, užrašų, dienoraščių. Šios informacijos užtektų 50-iai bulvarinio leidinio numerių. Tačiau ji neprieinama.

„Galbūt po 50-ies metų kam nors bus leista susipažinti su šia medžiaga, bet ne dabar. Dabar dar ne laikas“, – sako Nikita Vysockis, jaunėlis sūnus (dabar jam – 41-eri), prižiūrintis tėvo muziejų Tagankoje.

Muziejuje mačiau jūsų tėvo švarką. Prižiūrėtoja sakė, kad šį švarką Vladimiras Vysockis vilkėjo 15 metų.

Taip, buvo trys iš vienos atraižos pasiūti švarkai – mano tėvui, seneliui ir dėdei. Tėvas juos vilkėjo paeiliui. Tą, kuris kabo muziejuje, išsaugojo močiutė. Aš nesu fetišistas, nesakau: „Šiuos daiktus lietė didysis…“ , bet faktas, kad žmogus 15 metų rengėsi vienodai, daug pasako.

Muziejuje dar yra lakuotos odos striukė…

Jis labai mėgo šią blizgančią dabitišką striukę. Iki pat mirties tėvo apranga buvo jaunatviška: džinsai, trumpos striukės. Vėliau, kai atsirado pinigų, jis ėmė labai jausmingai rūpintis ir savo automobiliais. Rodydamas paskutiniąją iš užsienio parsigabentą mašiną, sportinį mersedesą, kalbėjo, jog tokio automobilio neturi netgi Brežnevas. Bet važinėjo juo visai neilgai – metus ar dvejus iki savo mirties.

Kur ši mašina dabar?

Tėvas uždirbdavo daug, tačiau skolų po jo mirties liko. Reikėjo jas grąžinti. Sidabrinį mersedesą pardavėm, o tą sportinį Marina (Vladi – Aut. past.) išsivežė. Paskui mes bandėme jį surasti, kad restauruotume, tačiau nepavyko. Matyt, guli kokiam sąvartyne.

„Mariną mačiau du kartus“

Muziejuje yra trys nuotraukos su jūsų mama ir keliolika stendų, skirtų Marinai Vladi.

Muziejuje minima ir pirmoji tėvo žmona Iza Žukova. Mano mama Liudmila Abramova gyveno su juo daugiau nei septynerius metus, pagimdė jam du sūnus. Gyvendamas su šia moterimi jis, bedarbis, niekam nežinomas aktorius, tapo tuo Vysockiu, kurį mes šiandien minime. Marina Vladi jo žmona išbuvo 13 metų ir dėl tėvo padarė labai daug. Ji jo našlė. Čia niekas su niekuo nesivaržo.

Ar Marina Vladi muziejuje buvo?

Ji žino, kad yra toks muziejus, tačiau čia nebuvo. Dabar Marinai sudėtingas gyvenimo tarpsnis. Maskvoje ji beveik nebūna. Dabar ruošiama jos naujoji autobiografinė knyga, pirminiu pavadinimu „Mano vyšnių sodas“. Knygą verčia tėvo draugo Sevos Abdulovo duktė. Marinai aš pasakiau, kad jeigu ji per knygos pristatymą atvažiuos į Rusiją, galės apsistoti tėvo bute.

Jūs bendraujate?

Mes susirašinėjame tik dalykiškai. Kadaise mūsų šeima konfliktavo su Marina, tą visi žino. Būtų keista, jeigu aš būčiau palaikęs jos pusę.

Tėvas šeimą paliko, kai jums buvo ketveri, o jūsų broliui – šešeri. Ar jis stengėsi, kad jūs susidraugautumėte su Marina?

Stengėsi, tačiau jam nepavyko. Esmė ne ta, kad mes buvome įsižeidę, nes ji iš mūsų nuviliojo tėtį. Tiesiog mums jos pasaulis buvo svetimas. Tėvui esant gyvam aš Mariną mačiau porą kartų, ne daugiau. Nebuvo jokių santykių – nei blogų, nei gerų.

Tėvas norėjo, kad mes susidraugautume su jaunesniuoju Marinos sūnumi Volodia, kuris amžiumi buvo kaip tik tarp manęs ir Arkadijaus. Mes nesusipešėme, bet draugystė negimė.

Jūs turėjote sekmadieninį tėtį?

Mano senelė, tėvo mama, kontroliavo, kad mūsų ryšiai su tėvu būtų reguliarūs. Atsimenu, kartą išvažiavau į sporto stovyklą. Staiga per gimimo dieną gaunu sveikinimo telegramą, pasirašytą neva tėčio. Iš karto supratau, kieno tai darbas…

Tėtis kartais nepasirodydavo mėnesiais, o kartais užsukdavo šiaip sau, eidamas pro šalį. Arba mes su Arkadijumi įsiverždavome pas jį nepaskambinę. Žinojom, jeigu paskambinsim, jis gali pasakyti: „Aš užsiėmęs“.

Aš niekada nepervertinau savo ir brolio vaidmens tėvo gyvenime. Žinote, Stanislavas Govoruchinas padėjo mums gauti saugumo archyvą, kuriame yra tikslūs duomenys, kada ir kur tėvas skrido. Vienoje iš anketų, grafoje „vaikai“, jis savo ranka parašė: skaičius – 2, o toliau: Nikita Vladimirovičius Vysockis, gimimo metai 1965. O aš gimiau 1964-aisiais. Kaip bebuvę, jis domėjosi mūsų gyvenimu.

Michailas Bojarskis pasakojo, kad dėl savo populiarumo neteko galimybės viešai pasivaikščioti su vaikais.

Jei tėvą atpažindavo, tai reikėdavo gelbėtis. Kartą išėjau iš tėvo koncerto nešinas jo gitara, visi pamatė, mes sėdome į automobilį, žmonės jį apspito, o man pasidarė labai baisu. Atrodė, kad jie sutraiškys mašiną.

Po mirties istorija prasidėjo

Kokia jūsų atmintyje išliko 1980-ųjų liepos 25-oji?

Aš netikiu ženklais, bet… rytą į mūsų kambarį įskrido balandis. Jis blaškėsi, daužėsi kampe… Su mama šiaip taip pagavome ir paleidome. Tada aš dar nežinojau, kad tai blogas ženklas. Nuėjau į dušą, paskui į duonos parduotuvę. Kai grįžau, mums paskambino ir pasakė… Mamai pasidarė labai bloga… O aš vaikščiojau ir nežinojau, ką daryti, nesupratau, kas vyksta. Klaidžiojau po namus valgydamas ką tik parsineštas duonos lazdeles. Suvalgiau visas. Paskui pagalvojau: kodėl aš jas suvalgiau, juk jos buvo skirtos kotletams…

Mes atvažiavome į tėvo butą, jame buvo daug žmonių, aš nieko nesuvokiau, viskas tarsi per rūką. Daugelis taip jautėsi: lyg tai būtų nerealu. Bet kažkas tvarkė reikalus, Josifas Kobzonas padėjo gauti vietą kapinėse, kažkas vadovavo laidotuvėms, organizavo šermenis…

Laidotuvės vyko liepos 28-ąją. Visiškai tuščia Maskva ir daug milicininkų, nepakeliamas karštis. Į teatrą mes atvažiavome labai anksti, dar tik švito. Daug valandų išbuvęs teatre, per tarnybinį įėjimą išėjau į Sodovoje Kalco ir pamačiau sausakimšą aikštę. Niekur nebuvo laisvos vietos, žmonės stovėjo ant stogų, ant kioskų. Siaubas… O paskui mūsų su Arkadijumi vos nepaliko teatre. Suaugusieji lipo į autobusą, o aš vyresniuosius praleidau į priekį. Laisvų vietų neliko, durys užsidarė, ir autobusas nuvažiavo… Mes stovim su Arkadijum, aplinkui minia svetimų žmonių. Tik staiga mus pačiumpa Kobzonas ir įgrūda į savo automobilį. Jei ne jis, nebūtume net atsisveikinę su tėvu.

Pirmąsias dienas aš tylėjau, o paskui prasiveržė ašaros. Atsipeikėjus pirmasis pojūtis buvo ne tik tai, kad aš daugiau niekada nepamatysiu tėvo, bet ir tai, kad iš gyvenimo pasitraukė kažkas, ką reikėjo mylėti kiekvieną akimirką. Suvokiau, koks buvau vėpla ir nevertinau to, kas buvo šalia.

Praėjo 25-eri metai. Kas jums šiandien Vladimiras Vysockis? Artimas žmogus, genijus..?

Kartais prisimenu: „Oi, buvo senelio gimtadienis, o aš nenuėjau į kapines“. Su tėvu taip nenutinka, nes gyvenimas nuolat apie jį primena. Atsiverti laikraštį arba pasigirsta pažįstama muzika. Be to, aš kasryt ateinu į darbą ir matau užrašą „Vysockio muziejus“.

Per tuos 25-erius metus daug kas pasikeitė. Viena vertus, tai buvo mirtis, kita vertus – pomirtinės istorijos pradžia. Skambių žodžių aš nemėgstu, tačiau tai ne mano, tai Okudžavos: „Baltas Maskvos gandras į dangų pakilo, juodas Maskvos gandras į juodą žemę nusileido“ (Belyj aist moskovskij na beloje nebo vzletel, čiornyj aist moskovskij na čiornuju zemliu spustilsia). Dabar apie Vysockį mokosi mokykloje. Gyvas jis to negalėjo įsivaizduoti. Todėl liepos 25-oji – tai pomirtinės Vysockio istorijos pradžia.

Ar jūsų vaikai – Vysockio fanai?

Ne. Tačiau jie klausosi įrašų, pas mus namuose yra tėvo knygų, plokštelių, filmų. Pastebėjau, kad Dania (jaunesnysis Nikitos sūnus. – Autor.) turi daug Vysockio įrašų. Tačiau kai jis „kabo“ internete, įsijungia savo muziką – roką, techno… nežinau tų krypčių. Dabar amžius sunkus – paauglystė. Vienam 17 metų, kitam – 19. Kai buvo mažesni, klausinėjo apie tėvą, tada jiems buvo įdomu. Dabar jie į senelį žiūri pagarbiai, tačiau negali jo mylėti, nes jo nepažinojo. O priverstinės propagandos mūsų namuose nėra.

Anūkai

Vladimiras Vysockis turi šešis anūkus.

Du Arkadijaus vaikai iš pirmosios santuokos su savo motina gyvena Amerikoje. 22-ejų Natalija gavo gerą išsilavinimą, 18-metis Vladimiras dirba ir sportuoja.

Antrojoje santuokoje taip pat gimė du. 13-metis Nikita šiuo metu mokosi mokykloje, domisi zoologija, o pati mažiausioji Vladimiro Vysockio anūkė gimė tik prieš pusantrų metų.

Nikita turi du vaikus. Semionas – 19 metų, studijuoja teisę. Danilai – 17 metų, šiemet baigė mokyklą.

Žmonos

Iza Žukova, pirmoji Vladimiro Vysockio žmona, buvo Kijevo, Lesios Ukrainkos, paskui Rostovo, Permės, Vladimiro, Liepojos teatrų aktorė. Šiuo metu dirba Nižnetagilsko dramos teatre.

Liudmila Abramova, antroji Vysockio žmona ir jo sūnų motina, gyvena Maskvoje, licėjuje dėsto kultūrologiją ir rūpinasi Vysockio muziejumi: renka medžiagą, apmoko gidus, rengia išvažiuojamąsias parodas.

Marina Vladi gyvena Prancūzijoje. Ji išleido septynias knygas.

„Vakarų ekspresas“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.