Praeitą savaitgalį pajūryje skambėjo itališkos melodijos, kaito pietietiškos aistros – operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” parengė Pietro Maskanio (Pietro Mascagni) operos „Kaimo garbė” teatralizuotą atlikimą.
Paprastai kasmetinio festivalio metu pastatyti spektakliai išlikdavo Klaipėdos muzikinio teatro repertuare. Šįkart festivalio organizatoriai ėmėsi kitokios taktikos – rugpjūčio 12 ir 13 dienomis projektas nuskambėjo pirmuosius ir paskutinius kartus.
Teatralizuoto koncertinio „Kaimo garbės” atlikimo galėjo klausytis Klaipėdos ir Juodkrantės publika.
P. Maskanis laikomas vadinamuoju „vieno kūrinio” kompozitoriumi. Jis išgarsėjo būtent dėl vienos, iki šiol nemirtingos operos „Kaimo garbė”. Pirmą kartą XIX amžiaus pabaigoje Romoje pastatytas kūrinys iki šiol yra viena labiausiai atliekamų operų pasaulio scenose. Nė vienas P. Maskanio vėliau parašytas kūrinys – operos, operetės, baletai, kameriniai, religiniai kūriniai ir net kino muzika – nepelnė tokios šlovės kaip „Kaimo garbė”…
Klaipėdos muzikinio teatro pajėgų šiam italų šedevrui nepakako. Į pagalbą buvo pakviestas Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika”.
Artistai pakluso dirigento Stasio Domarko mostams bei režisieriaus Eligijaus Domarko nurodymams. „Kaimo garbės” chormeisteriai – Vaclovas Augustinas ir Vladimiras Konstantinovas. Scenografiją operos festivalio versijai pritaikė Kęstutis Janulionis, kostiumus – Vilija Šuklytė.
Muzikinio teatro scenoje praeitą penktadienį meilės trikampio pagimdyta aistra ir neapykanta tragiškais ženklais paženklino įsimylėjėlių likimus.
Rodos, niekas negalėtų sugadinti šventiškos Velykų ryto nuotaikos… Bažnyčių bokštai lyg Dievo pirštai stiebiasi į dangų. Iš užkulisių pasigirdusi arija užliūliuoja lyg kalnų piemens daina. Kaimiečių balsai pilni šventiško džiugesio. O per Alfijaus (Mindaugas Gylys) ariją net scenoje netikėtai pasirodęs drugys skelbia meilės ir taikos fiestą…
Tik į valstiečio Turidu (Algirdas Janutas) ir jo sužadėtinės Santucos (Dalia Kužmarskytė) širdis šventė neatėjo… Neištikimybė suleido savo nuodus: blėsta aistra, šaknis leidžia melas, džiaugsmas virsta liūdesiu, meilė – neapykanta… Per jų bendrą kelią prabėgo gražuolės Lolos (Aurelija Dovydaitienė) šešėlis…
Turidu ir Lolos tostai – „Už tuos, kurie mums brangūs!”, „Už džiaugsmą ir sėkmę!” – tapo nelaimės pranašais… Šventinis Velykų rytas nusidažė pavydo ir keršto krauju…
Puikus balsų vėrinys, įdomios mizanscenos subtiliai ir įdomiai rezgė itališką intrigą. Čia išnyko tradicinė „scenos dėžutė” – choristai, apšviesti žvakių šviesos, išniro už žiūrovų nugarų. „Kaimo garbės” režisierius nesistengė žiūrovui parodyti visų smulkmenų – už scenos neva vykstantis veiksmas, pavyzdžiui, Turido žūtis, tarsi veidrodyje atsispindėjo scenoje esančiuose artistuose.
Rima Čeliauskaitė
„Vakarų ekspresas”