Julijos Tymošenko partijos emblema gal ir yra raudona širdis, bet parlamentui antradienį patvirtinus ją premjere, ji dar kartą įrodė, jog turi plieninę valią ir gali dominuoti šalies politikoje.
Fotogeniškoji ir charizmatiška lyderė išsiskirianti ne tik valstietiška kasa ir dizainerių kurtais drabužiais, bet ir savo nenuolaidumu, buvo viena aktyviausių veikėjų per 2004-ųjų „oranžinę revoliuciją”, kai dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuoti prieš suklastotus prezidento rinkimų rezultatus.
Toji taiki „revoliucija” pasiekė savo tikslą – buvo surengti pakartotiniai rinkimai, po kurių į valdžią atėjo prezidentas Viktoras Juščenka, o J.Tymošenko 2005-aisiais buvo pirmą kartą paskirta premjere. Ji tapo pirmąja moterimi Ukrainos premjero poste.
J.Tymošenko, kuri dažnai būdavo vertinama prieštaringai, 10-ajame dešimtmetyje gamtinių dujų sektoriuje susikrovė turtus, nuo 1999-ųjų iki 2001-ųjų ėjo vicepremjero pareigas, o paskui buvo trumpam įkalinta dėl kaltinimų, kurie vėliau buvo panaikinti.
2005-aisiais nuo vasario iki rugsėjo dirbdama premjero poste ji suerzino investuotojus grasinimais panaikinti posovietinę privatizaciją ir įvesdama kuro bei kitų prekių kainų kontrolę.
Tačiau po to, kai V.Juščenka ją tada atleido, jos pozicijos sutvirtėjo, ji atvirai kritikavo ir prezidentą, ir visus po jos dirbusius premjerus.
Rugsėjį per rinkimus, kurie buvo sušaukti siekiant išspręsti aklavietę, kurioje atsidūrė V.Juščenka ir prorusiškų pažiūrų premjeras Viktoras Janukovyčius, Julijos Tymošenko blokas gavo daugiau kaip 30 proc. balsų.
J.Tymošenko, kuri vienu metu buvo laikoma atvira nacionaliste, dabar remia ne vien Vakarų Ukraina, kurios kultūriniai ryšiai su kaimynine Lenkija tradiciškai derinami su antipatija Rusijos atžvilgiu.
Per praėjusius rinkimus ji sulaukė paramos pramoniniuose šalies rytuose, ir, visų svarbiausia, centrinėje Ukrainoje, kur įsikūrusi sostinė Kijevas.
Ji aiškiai nesakė, ar šalis turėtų įstoti į NATO – po „oranžinės revoliucijos” šis klausimas buvo aiškiai suskirstęs šalį į Rytus ir Vakarus.
V.Juščenka vadovavo pastangoms įstoti į šį karinį aljansą, bet daugelis Rytų Ukrainoje ir Rusijoje jį laiko Amerikos imperializmo įrankiu.
Tačiau tai dar nereiškia, kad J.Tymošenko nešiauš plunksnų dirbdama vyriausybės vadovo poste.
Nors naujoji premjerė gali būti atsargesnė dėl žingsnių, galinčių sukelti grėsmę šalies ekonomikos pamatams, ji prisiekė išstudijuoti itin ginčijamą klausimą: miglotą finansinį mechanizmą, kuriuo naudodamasi Ukraina gauna iš Rusijos gamtines dujas.
Ji yra pareiškusi, kad atsisakys naujos sutarties dėl kainos, kurią šalis nuo kitų metų mokės už dujas. Pernai Rusija buvo trumpam nutraukusi dujų tiekimą, kol abi šalys ginčijosi dėl jos kainų, todėl buvo sutrikęs ir dujų tiekimas Europos Sąjungai.
„Gazprom” perspėjo, kad gali kilti panašus ginčas, jei J.Tymošenko bandys iš naujo svarstyti dabartinį susitarimą dėl dujų kainos.
O J.Tymošenko nesutarimai su V.Juščenka gali tik dar labiau sustiprėti prieš prezidento rinkimus, kurie turi įvykti 2010 ar 2011 metais.
Nors J.Tymošenko neseniai užsiminė, kad rems V.Juščenkos perrinkimo kampaniją, galimybė jai pačiai siekti prezidento posto gali pasirodyti pernelyg gundoma.