AIDS centro statistika rodo, kad nuo 2002-ųjų, kada Lietuvoje užfiksuota daugiausia užsikrėtusiųjų žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), susirgusiųjų šia infekcija skaičius ima mažėti. Ar tai reiškia, kad ŽIV prevencijaLietuvoje pakankama? Ar padarome viską, kad sergantieji gautų reikiamą pagalbą, nebijotų jos paprašyti? Seminaro „Daugiasektorė ŽIV valdymo sistema”, vykusio Giruliuose, metu paklauėme Lietuvos AIDS centro direktoriaus Sauliaus Čaplinsko.
Į mokymus Klaipėdoje sukvietėte įvairių žinybų specialistus, infekuotuosius ŽIV, medikus. Ko siekiate šiais mokymais?
Norėtųsi, kad naujų užsikrėtimo atvejų būtų kuo mažiau. Todėl reikia visais įmanomais būdais mažinti jaunimo elgesį, dėl kurio užsikrečiama. Kai jau elgesys susiformavęs – pakeisti jį sunkiau. Politikai turi suprasti, kad gydyti jau sergančius sunkiau ir brangiau nei užkirsti kelią užsikrėtimui. Norint nupirkti vaistus vienam infekuotam asmeniui, šiandien du žmonės turi dirbti visus metus, mokėti mokesčius ir patys nesirgti.
Tad jei žmogus turi problemą, dėl kurios gali būti infekuotas ŽIV, įvairios žinybos turi bendradarbiauti, kad padėtų išspręsti šią problemą. Jei neužsikrėtęs, bet rizikingai elgiasi – kad neužsikrėstų, jei jau užsikrėtęs – kad galėtų pasirūpinti savo sveikata ir neplatintų virusų toliau.
Nepaisant to, kad naujai užsikrečiančiųjų skaičius nedidėja, o nuo 2002 metų pradėjo mažėti, dalis žmonių tikrintis dėl ŽIV vengia. Kuo svarbi ankstyva šios ligos diagnostika pačiam sergančiajam ir valstybei?
ŽIV infekcija ypatinga tuo, kad užsikrėsti galima tik nuo sergančio žmogaus, ir tik tam tikrais keliais – arba vartojant narkotikus, arba per lytinius santykius, kartais – per kraują gydymo įstaigose, gali ją gimdydama perduoti motina vaikui.
Bet kadangi nustačius diagnozę iškart kyla klausimas, iš kur perduota infekcija, viskas sueina į tam tikrą gėdos ženklą: tu esi kitoks. Dėl to žmonės vengia tikrintis.
Jei laiku diagnozuota infekcija ir žmogus vartoja vaistus, jis dešimtmečiais gali išlikti darbingas, išlaikyti vaikus. Antra nauda – to žmogaus organizme viruso koncentracija ryškiai sumažėja, dėl to yra tikimybė, kad toliau jis neplatins viruso.
Tik užsikrėtusio žmogaus ŽIV koncentracija organizmo skysčiuose labai didelė, ir toks žmogus labai pavojingas aplinkiniams. Apskaičiuota, kad ankstyvose užsikrėtimo stadijose tikimybė apkrėsti kitą 200 kartų didesnė negu vėlesnėse stadijose.
Kita vertus, ŽIV turėtojo gydymas kainuoja labai brangiai – apie 26 tūkst. metams vienam žmogui vien medikamentams.
Ar AIDS centras gauna pranešimų apie sergančiųjų diskriminaciją?
Sociologiniai tyrimai rodo, kad pastaruoju metu Lietuvoje padaugėjo netolerancijos kitokiems – įkalintiesiems, seksualinėms mažumoms, kitų religijų, tautybių žmonėms, tiesiog gyvenantiems kitaip.
Kadangi dažnai žmonės infekuotuosius ŽIV sutapatina su seksualinėmis mažumomis, netolerancija išlieka. Blogai, kad ji pasireiškia tada, kai reikia atlikti socialinę pareigą, padėti sergančiajam išspręsti jo problemą, kad jis netaptų našta visuomenei, neplatintų virusų, kad jo vaikai netaptų pirma laiko našlaičiai.
Kokia tikimybė apkrėsti kitą ŽIV infekuotiesiems vartojant specifinius antivirusinius vaistus?
Tikimybė lytiniu būdu užsikrėsti nuo sergančio žmogaus, kuris vartoja antivirusinius vaistus, begveik lygi nuliui, nes vaistai virusų koncentraciją organizme sumažina iki laboratoriškai nenustatomo dydžio, nors ląstelėje jie lieka.
Tačiau jei perpilsi tokio žmogaus kraują – tikrai užsikrėsi. Infekciją perduoda ir motina gimstančiam vaikui. Jei laiku nustatysime, kad nėščia moteris yra infekuota ŽIV, laiku skirsime gydymą ir kitas prevencines priemones, yra beveik 100 proc. tikimybė, kad vaikas gims sveikas. Bet jei nieko nedarysime, tikimybė, kad vaikas bus nesveikas, gali siekti 15 – 30 proc.
Todėl labai svarbu, kad visi medikai siūlytų kiekvienai nėščiai moteriai išsitirti dėl ŽIV. Šiandien nėščių moterų tyrimai yra visiškai kompensuojami, jie nekainuoja nei moteriai, nei gydymo įstaigai.
Tai, kad Klaipėda – uostas, ir artima kaimynystė su Kaliningradu lėmė, jog čia daugiausia užsikrėtusių ŽIV. Kaip vertinate prevencinį darbą uostamiestyje?
Gerai, kad Klaipėdoje anksti pradėtas skirti dėmesys šiai problemai. Klaipėda – pirma ir vienintelė savivaldybė, kur visi specialistai ir politikai skiria šiai problemai dėmesį ir pinigų. Bet akivaizdu, kad tai, ką daro Klaipėda, dabar neužtenka. Reikia patiems paieškoti būdų, kaip ŽIV atsaką padaryti veiksmingesnį.
Kol nesukurtos vakcinos nuo ŽIV, belieka stiprinti žmonių moralę ir prevencinį darbą?
Moralę reikia stiprinti tiems, kuriems ne per vėlu ją stiprinti – vaikų, tėvų ir t.t. O ką daryti su tais, kurių moralės nesuspėjome sustiprinti? Reikia atmerkti akis ir suprasti, kad jaunų rizikingai gyvenančių žmonių daug ir jų daugėja. Be to, atsirado nauja rizikos grupė – vaikai, kurių tėvai išvažiavo dirbti į užsienį.
Gerai, jei visos pajėgos kartu – giminės, mokykla, bažnyčia, žiniasklaida. Bet mes matome, kad dažniausiai to nėra ir jaunimas mokosi iš bendraamžių. Jei papuls į ratą, kur moralės varžtai nebus labai stiprūs, o galios kitos taisyklės ir noras viską išmėginti – kas tada? Neužmirškime tos grupės. Jei juos atstumsime ar vien moralizuosime – naivu būtų tikėtis, kad jie pasikeis.
Liga nepraeis, jei duosime diržo. Kas, pavyzdžiui, yra narkotikų vartotojas? Tai narkotikų vergas. Prisiminkime kad ir „Dėdės Tomo trobelę” – iš vergovės pačiam žmogui pabėgti neįmanoma. Iš narkotikų vergovės vienetai gali pabėgti tik su šeimos pagalba. Su bendruomenės pagalba – daugiau. Mūsų, AIDS centro, rezultatai rodo, kad praėjus metams ir daugiau po to, kai žmogus gydėsi AIDS centro narkomanų reabilitacijos bendruomenėje, 70 proc. nebevartoja narkotikų. Nors atkryčiai galimi ir tarp jų. Daug lengviau ir pigiau užbėgti už akių – nepradėti vartoti, negyventi palaido lytinio gyvenimo. Bet jei tai įvyko – privalome padėti.
„Jaučiame didžiulę diskriminaciją”
Asociacijos „Pozityvus gyvenimas” pirmininkas Jurgis Andriuška:
Infekuotieji ŽIV jaučia didžiulę visuomenės diskriminaciją. Neseniai Vilniuje aukštos kvalifikacijos gydytojas atsisakė priimti į ligoninę gydyti sergantįjį, pareiškęs: „Jei tokius kaip jūs guldysite, normaliems žmonėms vietos neužteks”. Ant medicinos kortelės užrašė „ŽIV” ir pabraukė raudonai. Ko tikėtis iš paprastų žmonių, jei išsilavinę medikai turi tokį požiūrį? Tai labai liūdina todėl, kad turi grįžtamąjį efektą: sergantieji, vengdami tos diskriminacijos, bijo gydytojams, net šeimos nariams pasakyti apie infekciją. Todėl raginame visus žiūrėti į ŽIV infekuotą žmogų ne kaip į socialinį reiškinį, o kaip į sergantįjį, kuriam reikalingas gydymas.
Blogai, kad visoje Europoje anoniminiai ŽIV testai yra nemokami, o pas mus mokami. Pas mus nemokamai pasidaryti testus gali tik rizikos grupių asmenys, bet tai priverčia žmogų atskleisti savo socialinį statusą.
Man pačiam ŽIV nustatė kraujo perpylimo stotyje 2000 metais – buvau donoras. ŽIV lydi daug sveikatos problemų. Tačiau jomis turime patys pasirūpinti, nors tai sudėtinė ŽIV infekcijos gydymo dalis daugelyje pasaulio šalių.
„Pradedi kitaip vertinti gyvenimą”
39 metų Rytis, ŽIV man nustatė atsitiktinai 1994 metais, kai gulėjau ligoninėje, sirgau plaučių uždegimu. Iki tol nepagalvodavau, kad tai gali paliesti būtent mane. Iš pradžių per dieną turėdavau išgerti po 24 tabletes vaistų. Šeimos neturiu, tik seseris ir brolį, buvo sunku jiems pasakyti, bet priėmė normaliai, nieko neklausinėjo, patys važiavo pas gydytojus, klausė, kaip elgtis, ką valgyti. Pakeičiau darbą. Esu dėkingas, kad darbdavys, žinodamas mano diagnozę, normaliai į tai žiūri.
Sužinojęs, kuo sergi, pradedi kitaip vertinti gyvenimą, jis tapo daug prasmingesnis. Dėl sveikatos neturiu jokių problemų, reikia tik nepamiršti išgerti vaistus – dabar išgeriu 6 tabletes per dieną. Vėžiu turbūt sirgti būtų baisiau nei AIDS.