Musulmonai, melsdamiesi Alachui, galvą į žemę tranko taip, kad kartais kaktoje lieka mėlynės. Kai paklausiau kodėl, mano naujieji bičiuliai Arikas, Machmudas ir Muchamedas paaiškino, jog šitaip atperka savo nuodėmes prieš turistus, kuriuos taip ir taikosi apsukti kiekviename žingsnyje…
Juokas juoku, tačiau net solidžiame (iš pirmo žvilgsnio) banke, keisdamas valiutą, arabas būtinai pabandys tave apmauti. Net ir „duty free” jie sukčiauja nemirksėdami. O jei pastebėsi tai – labai supykinsi.
„Tarakonai”…
Tokiu žodžiu arabus pakrikštijo vienas iš dešimties mano bendrakeleivių – vaikinukas iš Lazdijų, kurį egiptiečių įkyrumas Hurgadoje vedė iš kantrybės. Pirmąsias dienas tai erzino ir mane. Tačiau kai susipažinau su Kimu, vadinti jo „tarakonu” liežuvis nesivertė.
Kimas prekiauja tradiciniais Egipto suvenyrais – kvapniaisiais aliejais, papirusais ir įvairiais mažmožiais. Didžiausia 26 metų vaikino svajonė – aplankyti Meką. Tokia kelionė – reto egiptiečio kišenei, todėl daugeliui šios svajonės įgyvendinimas prasideda Egipto kurortuose: čia atvykėliai iš Aleksandrijos, Asuano, Kairo ir niekam nežinomų kaimelių bei miestelių tikisi prakusti.
Kimas nuomojasi nedidelę patalpėlę šalia vieno iš Hurgados viešbučių, kuriame mes, saulės ištroškę lietuviai, savaitėlę gyvenome. Paprastai tokiose „kišenėse” egiptiečiai darbuojasi dviese: vienas stvarsto praeivius už skvernų, tempia į parduotuvę, o čia jau „bosas” demonstruoja savo kerus, kad tik neišeitum tuščiomis rankomis.
Taip nutiko ir man. Kimo parduotuvėlėje nusipirkusi mažą flakonėlį kvepalų, vėliau čia pirkau viską, kas man turėjo prasmę po kelionės į Liuksorą, Kairą ar pasinėrus povandeniniu laivu į Raudonąją jūrą.
Kaip ir šimtuose panašių „kišenėlių” Hurgadoje, El Gunoje ar Šarm el Šeiche, pas Kimą, żinoma, viskas – gryniausios klastotės. Bet ir išgirtuosiuose parfumerijos fabrikuose vietoj demonstruotų kvapiųjų ekstraktų tau įbruks lygiai tokią pat klastotę. Tik į gido kišenę dar nubyrės pinigėlių – ypač jei naivūs turistai tuos buteliukus ims krūvomis kaip tikrus…
Iš Kimo smulkmenėles pradėjau pirkti tada, kai šis nuoširdžiai prasitarė neseniai įgijęs savo maldos kilimėlį: mama parvežusi iš Mekos. Didžiausiai 26 metų vyruko svajonei – nukeliauti į Meką – įgyvendinti reikia 1000 dolerių. Sukaupti tokios sumos kol kas nepavyksta.
Vieną vakarą pamačiau, kad Kimo parduotuvėlėje tamsu. Pasirodo, nebeišgalėjo susimokėti už elektrą. Puoliau gelbėti jį iš finansinės krizės: čia buvo keraminių žuvyčių, kurios, sakė, atkeliavusios iš Asuano menininkų dirbtuvių. Pasakojo, kaip kruopščiai jas renkantis…
Kai pasakiau pirksianti tų žuvyčių, Kimo veidą nušvietė tokia šypsena, kad ir elektros parduotuvėlėje nebereikėjo. Už žuvytes sumokėjau 10 eurų, ir tą patį vakarą parduotuvėlė vėl buvo apšviesta.
Išgirdęs pasakojimą apie Kimą, susipažinti su juo pasišovė ir Vytautas iš Panevėžio. Jam, kaip ir man, reikėjo suvenyrų su istorijomis…
Paslaptingas persodinimas
Visada vietines keliones pirkdavau iš savo kelionių agentūros, tačiau Egipte nutariau išbandyti „gatvines”. Vienoje jų nusipirkau tris keliones: į Liuksorą, Kairą ir povandeniniu laivu po Raudonąją jūrą. Taip sutaupiau 60 dolerių.
Su bendrakeleiviais iš Lietuvos, pirkusiais keliones iš savo agentūrų atstovų, sutarėme sulyginti, kiek matė jie ir kiek pamatysiu aš. Iš karto galiu pasakyti, kad matėme, ko gero, vienodai, tačiau potyriai buvo skirtingi. Manieji – su didele doze adrenalino.
Įsivaizduokite sau: tvarkingai sulipę į komfortišką autobusą prie gatvės agentūros, kurioje pirkome kelialapius, ir nuvažiavę gal 100 km link Liuksoro, auštant sustojome dykumos viduryje. Kažkoks tvarkdarys (jį praminiau „faraonu”), nekalbantis jokia užsienio kalba, pareiškė, kad iš autobuso privalo išlipti rusai. Tiems paklusniai išsidanginus, po kokių 20 minučių iš autobuso išsinešdinti paliepė ir likusiems keliautojams. Nieko nesupratę, buvome sulaipinti į tokį nešvarų autobusą, kokio gyvenime nebuvau regėjusi. Ir tik vienintelė švedų šeima tame autobuse niekuo nesipiktino. Vėliau supratau kodėl.
Keliaudama į Kairą, kai prasidėjo panašūs persodinimai ir nesusipratimai, aš irgi buvau rami. Nes perpratau arabų žaidimo taisykles: gali piktintis kiek nori, – vis tiek turėsi daryti, kas liepta.
Purvinu autobusu privažiavę kažkokią degalinę, vėl buvome susodinti į tą, kuriuo ir pradėjome kelionę. Kai Liuksore vieno gido pasiteiravau, kam reikėjo to persodinimo, jis išraiškingai pakėlė akis į dangų ir pasakė, kad aš turiu pasinerti į Liuksorą, kuriame taip gražu ir teka Nilas. O kas įvyko, tas jau įvyko.
Kur mane veža?..
Hurgadon grįžome apie 12 nakties. Skelbiant viešbučių pavadinimus, žmonės grupelėmis vis lipo lauk. Kai išlipo vokiečių pora ir lenkas, su kuriais beveik prieš parą pradėjome kelionę, man pasidarė neramu. Žiūriu, kad žaliai apšviesta mečetė, kurią buvau įsidėmėjusi, nuo manęs vis tolsta, žmonių autobuse vis mažiau, o paradui vadovauja vis tas pats „faraonas”… Kai išdrįsau jam priminti apie save, tik mostelėjo ranka, atseit viskas bus gerai. Autobuse, be manęs, sėdėjo tik keturi rusų turistai…
Privažiavus kažkokią kryžkelę, „faraonas” mums liepė išlipti. Pareiškiau nelipsianti, nes šios vietovės nepažįstu, bet galiausiai vis tiek buvome iškrapšyti. Arabas sustabdė taksi ir įsodino tuos keturis rusų turistus. Tada sustabdė kitą, paslaugiai atidarė dureles, įsodino mane į galą, o pats įsitaisė šalia vairuotojo. Ir kalbasi sau abudu arabiškai. O aš persigandusi dairausi pro langą… Viskas, galvoju. Turbūt veža į haremą.
Su palengvėjimu atsidusau tik tolumoje pamačiusi žaliai apšviestos mečetės minaretus. O paskui išvydau ir savąjį viešbutį. Taksi sustojo, „faraonas” išlipo, aš – iš paskos, bet buvau grąžinta atgal. Užtrenkė dureles ir pamojavo. Taksistas pavažiavo dar šimtą metrų – privežė prie pat viešbučio durų… Buvau tokia išsigandusi, kad nepasakiau nė ačiū.
Adamas
Hurgadoje per savo smalsumą įsigijau būrį draugų arabų. Vienas jų – kelionių organizatorius Adamas, kilęs iš Aleksandrijos. Jis irgi svajoja nuvykti į Meką. Tačiau vyksiąs tada, kai visko turėsiąs – padėkoti Alachui.
Adamas kilęs iš gausios šeimos, kurioje jis – vyriausias. Baigęs vidurinę, iš Aleksandrijos patraukė laimės ieškoti į Kairą (traukinyje jį apiplėšė – atėmė dokumentus), paskui atsibastė į Hurgadą. „Dirbu kaip gyvulys, pamiegu kelias valandas, ir vėl dirbu.” Sakėsi jau susitaupęs trečdalį sumos patalpoms nusipirkti – nori įsirengti nuosavą agentūrą. Tuomet jau būsiąs bosas. Bet arti kaip gyvuliui, pagal jo skaičiavimus, teksią dar ketverius metus. „Aš netrokštu būti turtingas. Aš tenoriu gyventi normaliai”, – dūsavo jis.
Kai pasišovė man parodyti turistams nepažįstamą Hurgadą, mielai sutikau. Atsiprašęs boso iš darbo dviem valandom, Adamas su taksi mane nuvežė į akvariumą. Raudonosios jūros žuvytės – labai spalvingos, tačiau šiaip tų eksponatų, palyginti su Klaipėdos jūrų muziejumi, – mažoka…
Dar užsukome į Egipto banką, kuriame nemačiau nė vieno europietiško veido. Pasodinęs mane į krėslą, Adamas tvarkė savo reikalus. „Mano tėvas dabar turi kitą šeimą, bet jam reikia pagalbos – gulasi operacijai į Kairo ligoninę, – paaiškino ir tartum laukė mano pritarimo. – Aš juk teisingai darau? Juk jis – mano tėvas…”
Mačiau, kaip sunku Adamui skirtis su tais 1,5 tūkstančio sunkiai uždirbtų svarų (750 Lt)…
Egiptietis
Penktą valandą ryto su lazdijiškių porele traukiame prie jūros – stebėti, kaip saulė kyla (į Baltiją gi tik leidžiasi…). Nors dieną ten – apie 30 laipsnių šilumos, tačiau nėra itin karšta, o naktį bei paryčiais netgi reikia striukės. Kol laukėme kylant saulės, mano tautiečiai sustiro. Kreipiausi į apsaugininką – kad duotų ką nors jaunimui apklostyti, ir šis atnešė šiltą kašmyrinę skarą (sakė – iš jo gimtinės Asuano) ir megztinį.
Kai grįžome į viešbutį, nuskubėjau prie apsaugininko nešina „bakšišu” už jo šiltus apdarus. „Ne, aš to nevertinu kaip paslaugos, už kurią reikia atsilyginti. Aš – egiptietis”, – pareiškė jis. Iš nuostabos vos nenugriuvau. Tai buvo pirmas toks atvejis. Emocijos pagauta, tarstelėjau „šokran” (ačiū) ir pakštelėjau į skruostą. Tada jau ir egiptietis vos neparkrito aukštielninkas…
Arabės ir piramidės
Savaitgalį viešbutyje apsistojusios kelios arabų šeimos triukšmingai linksminosi, garsiai leido muziką, vyrai strakaliojo vieni su kitais. Šokančių arabių neteko matyti. Ir maudėsi jūroje moterys tik su drabužiais. Tačiau viešbutyje ar prie jūros arabės mielai leidosi kalbinamos (tik bėda, kad angliškai mokėjo po kelis żodelius) ir fotografuojamos – priešingai nei kituose musulmoniškuose kraštuose.
Apie piramides, kurių šešėlyje gyvena egiptiečiai, ne kartą teko girdėti nusivylusių lietuvių posakių: „Kairo pašonėje, kažkokiam šiukšlyne…” O mane jos pribloškė taip, kad nedrįsau net fotografuoti. Nusipirkau bilietą įeiti ir vidun, bet pakako trilinkai kiek nusileisti laipteliais, – apsisukau ir veržiausi į orą. Keistas tvaikas ten smelkė visą kūną. Kabarodamasi į viršų, galva dar atsitrenkiau į kažkokio pagyvenusio vyriškio pasturgalį: sumanė mat leistis atbulas kaip vėžys…