Borneo saloje yra didžiulė ola Lunung-Buda, kuri vilioja tyrinėtojus, mokslininkus kaip neregėta požemių karalija su savo gyvu tamsos pasauliu, jo neįsivaizduojamu grožiu, paslaptingumu ir… pavojingumu.
Kas tai?
Iš tiesų tai milžiniškas tamsos pasaulis, kur niekada nepatenka nė menkiausias saulės spindulys, tačiau čia yra ne tik savita gyvūnija, bet net saviti kalnai, kriokliai. Malaizijos – Amerikos specialistai čia jau dirbo du sezonus: 1995 ir 1997 metais. Neištirtos olos eina toli gilyn į kalnus. Gali būti, kad kai kurios jų šakos nusitęsia net žemiau jūros lygio. Kai kur praėjimo plyšiai čia tokie siauri, kad žmogui, norinčiam per juos pralįsti, tenka nusiimti ne tik savo nešamą bagažą, bet ir nusivilkti drabužius. Bet kartais speleologai patenka į tokias milžiniškas sales, kuriose tilptų bent 30 futbolo aikščių!
Šis draustinis yra Malaizijos Saravako valstijoje. Gulung – Buda (Baltasis kalnas) yra pačiame draustinio Gulung Mulu centre, drėgnose tropinėse džiunglėse. Todėl netenka stebėtis, kad pirmą kartą šias olas atrado britų speleologai 1984 metais.
Grupė sunkiai skynėsi kelią per džiungles ir visai netikėtai atsidūrė prie olos. Paskui jų rado ir daugiau. Didžiulė Lunung-Buda savo turtinga gyvūnija verčia mokslininkus nugalėti kelionių per džiungles sunkumus, tyrinėti šį neregėtą tamsos pasaulį.
Patrauklus, bet pavojingas
Šiame draustinyje nėra nei pastatų, nei kelių. Prie įėjimo į olas ekspedicijos dalyviai savo rankomis nuvalė plotą palapinių stovyklai. Ant savo pečių jie čia atsitempė ir visa kita: priemones tyrinėjimui, prožektorius su daugybe elementų, maistą, net geriamą vandenį. Klimatas čia – žudantis: ištisus metus didžiulis karštis. Dėl drėgmės čia viskas greitai genda: maistas, drabužiai, rūdija įrankiai. O ir olose dažnai žmonėms tenka ne eiti, o šliaužti. Jų apranga – tarp šachtininko ir alpinisto.
Baltojo kalno salės staiga baigiasi skardžiais, kuriais galima nusileisti tik su alpinistų kabliais bei trosais. Kitur – pavojingai kabančios uolos. Pasitaiko, kad sunkiai įveikti praėjimai baigiasi akla siena. Tačiau dažniausiai – didžiulėmis salėmis. Jas tyrinėtojai kruopščiai apžiūri, ieškodami kitų lengviau įveikiamų kelių. O jei tokių neranda, nusivilkę drabužius, drąsuoliai lenda per plyšius, nors žino, kad kitapus jų gali laukti pavojingi netikėtumai. Tačiau troškimas žvilgterėti ten, kur niekada nežvelgė žmogaus akis, stipresnis už šių specialistų baimės ir atsargumo jausmą.
Požemių grožis
Olų salėse – daug nuostabių kalkakmenių, klinčių darinių: kabo didžiuliai stalaktitų varvekliai, iš apačios stiepiasi stalagnitų žvakės tarytum puošnios požemių architektūros kolonos. Ir šioje amžinoje tamsoje – daugybė įvairiausių gyvių, prisitaikiusių prie gyvenimo sąlygų.
Speleologai keliauja olomis pirmyn ir atgal po kelias dienas. Jie neturi tikslo kuo toliau nueiti, o kuo daugiau ištirti. Grįžta jie į saulės nušviestą pasaulį nežmoniškai išvargę, purvini, alkani, bet laimingi. Tarp ekspedicijos dalyvių – ir keletas geologų, kurie nustatinėja olų susidarymo laiką bei atsiradimo sąlygas. Viena hipotezių – kad tokios milžiniškos olos atsirado okeano vandeniui išplovus kalnų uolienas. Kita – kad uolos galėjo būti ir tektoninių poslinkių rezultatas. Atlikus šiuos tyrimus, bus prieita prie bendros nuomonės apie žemės plutos keitimąsi.
Zoologų rojus
Zoologams Gulung–Budoje – taip pat daugybė darbo. Čia – daugybė šikšnosparnių, bet kažkodėl – tik atskirose salėse. O į kai kurias jie niekada neįskrenda. Kodėl? Mokslininkai juos tiria: gaudo tinklais, matuoja, skaičiuoja, žymi, įrašinėjami jų skleidžiami garsai. Randa čia jie ir daug nematytų gyvių, tačiau juos sunku apžiūrėti, nes, išsigandę šviesos, jie vikriai slepiasi plyšiuose. Čia gyvena įdomių rūšių vėžliai, kai kurios žuvys, salamandros, gyvatės, driežai, ištisi debesys vabzdžių, daug bestuburių organizmų, augalų.
Borneo olų tyrimai dar ilgokai užtruks dėl jų sunkaus priėjimo ir daugybės neištirtų gyvūnų rūšių.
Prakeikta mulu
Visų žmonių, kurie bando prasiskverbti į Lunung – mulu gilumas, laukia baisi kančia, kurios niekam nepavyksta išvengti. Tai nežinoma vietinė, tik tuose olose sklindanti odos liga, kurios gydyti niekas nemoka, nes nežino jos priežasties. Ji praeina pati, tačiau žmonėms suteikia didelių kančių. Ją vadina noga Mulu. Jos simptomai pasirodo, kai žmonės, grįžę iš olų, iš karto nenusimauna peršlapusios avalynės, kurios dėl gausybės drėgmės ir išdžiovinti neįmanoma. Vietiniai gyventojai taip pat neturi imuniteto prieš šią ligą. Užsikrėtusio žmogaus kojos pasidengia tamsiai raudonu išbėrimu, sutinsta ir neapsakomai skauda, kad net žingsnio žengti neįmanoma. Mikrobiologai spėja, kad tą ligą sukelia grybelis, kiti mano, kad jos priežastis – augalinės kilmės medžiaga taninas, kurį turinčių savyje augalų olos dugno balose labai gausu. Taigi žmonės šliaužia, lipa, braido, užsikrečia, kankinasi, tačiau tyrimo darbų nemeta. Vieną ekspediciją keičia kita. Ir taip bus tol, kol juodojo pasaulio paslaptys taps aiškios. O kol kas – braižomi to pasaulio žemėlapiai. Nauja ekspedicija pradeda tyrimus nuo ten, kur baigė darbą buvę prieš tai. Ir kiekvienai ekspedicijai pradžia jau kiek lengvesnė, jos dalyviai jau turi savo pirmtakų aprašymus, perspėjimus, patarimus, o svarbiausia – žemėlapius.
Praėjusiais metais viena grupė po dviejų parų požeminės kelionės pateko į olą, kuri dar nebuvo pažymėta jų žemėlapyje. Čia jie aptiko neįtikėtiną radinį: keletą žmogaus kaulų! Šalia voliojosi sudužę puodai. Kokia tragedija, prieš kokį laiką įvyko čia, šioje taip sunkiai pasiekiamoje oloje? O gal žmogus čia atėjo kitu keliu? Kiekviena ola turi čia po kelis įėjimus ir išėjimus įvairiomis kryptimis. Tik… žmogus nežino, kas jo laukia už kiekvieno posūkio. Kiekviename žingsnyje gali nugarmėti nuo skalos į amžiną tamsą. Tačiau žmogų, matyt, amžinai vilioja paslaptys ir pavojai. Ir Borneo salos olos, taip neseniai atrastos, vilios čia šimtų šimtus keliauninkų, mokslininkų – tyrinėtojų.
Parengė
Vetusta Prišmantienė