Apuolėje atgimė prieš tūkstantmetį viręs gyvenimas

Apuolė yra pirmoji Lietuvos vietovė, minima rašytiniuose šaltiniuose. Prieš tūkstantį šimtą penkiasdešimt vienerius metussu užpuolikais iš Danijos, o netrukus ir švedais susikovė čia gyvenę kuršiai . Minint šiuos įvykius rugpjūčio viduryje ant Apuolės piliakalnio (Skuodo rajone) buvo surengta Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų šventė. Tie, kas joje dalyvavo, pasijuto panirę į istorijos gelmes.

Nugalėjo danus

Rimberto kronikos skyrius apie žygį į Apuolę 853 metais rašė, jog „toli nuo jų (švedų) yra viena gentis, vadinama kuršiai (Cori), kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet jau gerokas laikas praėjo, kai jie sukilo ir stengėsi tapti nepriklausomi. Pagaliau danai, tai žinodami, minėtuoju laiku (853 m.), kai ponas vyskupas (Ansgaras) jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų (kuršių) tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir juos sau pavergti. O ta valstybė turėjo 5 sritis. Taigi ten gyvenantieji žmonės, patyrę apie jų atvykimą, susijungė į vieną junginį ir pradėjo narsiai priešintis ir savo tautą ginti. Ir jiems atiteko pergalė: pusę danų žmonių išžudė, pusę jų laivų apiplėšė, pagrobė iš jų auksą, sidabrą ir daug kitokio turto…”

Nepasidavė ir švedams

Toliau kronikininkas pasakoja, jog, išgirdęs apie danų nesėkmę, karalius Olefas ir švedų žmonės panoro nugalėti danų nenugalėtus kuršius. Metraštininkas mini, jog Olefo vadovaujama kariauna užpuolė kuršių pilį, vadinamą Seeburg, kurioje buvo 7000 kovotojų.

Švedai ją suniokojo, apiplėšė ir padegė. Tai švedams suteikė pasitikėjimo savimi bei drąsos.

Toliau kronikininkas rašo: „Nuleidę laivus, išvyko į 5 dienų žygį ir skubėjo su didele narsa prie kitos jų pilies, vadinamos Apulia. O toje pilyje buvo 15000 kovotojų. Taigi, ten jiems atvykus, (gyventojai) užsidarė pilyje: vieni iš lauko pradėjo pulti, antrieji iš vidaus drąsiai priešintis; vieni viduje gynėsi, antrieji iš lauko laužėsi. Taip praėjo 8 dienos, ir kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro jie narsiai grūmėsi kovoje; ir iš vienos, ir iš antros pusės daugelis krito, bet nei vieni, nei kiti pergalės nepasiekė. Štai devintą dieną švedų žmonės, nuvargę nuo nuolatinių kautynių, pasijuto spaudžiami ir, didžiai išsigandę, galvojo tik kaip iš ten pasprukti. Štai, kalbėjo jie, mes nieko nenuveikiam ir esam toli nuo mūsų laivų. Nes, kaip mes jau sakėm, iki uosto, kur jų laivai stovėjo, buvo 5 dienos kelio. Kadangi jie labai nerimavo ir nežinojo kas daryti, nutarė mesti burtus ir teirautis, ar jų dievai nori jiems padėti laimėti pergalę, ar nori, kad gyvi iš ten pasitrauktų. Taip metę burtus, jie tačiau neatrado jokio dievo, kuris norėtų jiems padėti.”

Derybos lėmė taiką

Nė vienas švedų dievas neatsakė į klausimą, pulti ar atsitraukti nuo Apuolės. Kariauna labai išsigando. „Visa jų drąsa juos apleido”, – sako metraštininkas. Švedai bijojo, kad kuršiai persekios ir visiškai juos sunaikins, jeigu šie bandys bėgti.

Tik tada švedai prisiminė krikščionių Dievą Kristų. Kreipėsi į jį, pažadėjo jam aukų ir dar kartą metė burtus, norėdami sužinoti, ar šis Dievas jiems padės. Burtai lėmė, jog Kristus nori jiems padėti nugalėti kuršius.

Tačiau Apuolės gynėjai, išsekinti ilgos kovos, turėjo kitą planą. Metraštis toliau byloja: „Kai iš visų pusių apstoję norėjo pradėti mūšį, tie, kurie buvo (pilies) viduje, paprašė, kad jiems leistų pasikalbėti. Sutiko švedų karalius, o antrieji pradėjo – dabar jau mes labiau norime taikos negu karo, trokštame su jumis santarvę sudaryti. Ir pirmiausia, kiek tik aukso ir ginklų praėjusiais metais iš danų įsigijome grobio pavidale, duodame jums kaip dovaną už santarvę. Be to, už kiekvieną žmogų, esantį šioje pilyje, siūlome jums pusę svaro sidabro. O be to, sumokame jums duoklę, kurią ir anksčiau mokėjome, duodame įkaitus ir, kaip ir anksčiau buvome, norime jums pasiduoti ir klausyti jūsų valdžios.”

Tačiau pasitikėdami Dievo pagalba švedai veržėsi į kovą. Jie žadėjo nuniokoti Apuolės pilį ir visą ten esantį turtą, o jos gynėjus bei gyventojus belaisviais išsivesti. Tačiau karalius ir kunigaikščiai nusprendė pasiekti pergalę be kovos. Derybų metu buvo sutarta, kad švedai gaus didžiulius turtus. Be to, jie išsivedė 30 įkaitų.

Po 300 metų pertraukos, 1253 m., Apuolės vardas (Appule, Ampule) vėl pasirodė ankstyvųjų viduramžių dokumentuose. Šį kartą jis minėtas kaip dalybų objektas tarp Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino.

Minint metraštyje aprašytus įvykius, ant Apuolės piliakalnio dvi dienas vyko šventė. Čia įsikūrė visas kaimas žmonių, kurie vilkėjo 9-ojo amžiaus drabužiais, demonstravo to laikotarpio amatus, dainavo dainas, žaidė žaidimus. Bet įdomiausia šventės dalis buvo karių kautynės.

Rugpjūčio 13-ąją vėl kovėsi vikingai ir kuršiai. Stebėti, kaip kariai ruošiasi kautynėms, nė kiek ne menkesnis reginys nei pats mūšis. Sunkūs kilpiniai šarvai velkami ant šimtasiūlės, kad smūgis nesužalotų kūno. Šalmas taip pat maunamas ant minkštesnės kepurės. Rankos apvejamos audeklo juostomis, kojas nuo priešo smūgių gina odinės arba storesnio audeklo apsaugos. Vienas karys ne visada pats sugeba apsirengti ir pasirengti kovai. Jam padeda draugai. Pasirengęs kautis vyras tampa kone dvigubai stambesnis ir atrodo gerokai grėsmingiau. Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, senosios karybos bei ginkluotės paslaptis naujam gyvenimui prikelia karybos istorijos klubai.

Susikovė kuršiai ir vikingai

Senovės baltų kovų brolija „Vilkatlakai” kasmet dalyvauja gyvosios archeologijos dienose, kurios vyksta Kernavėje. Apuolę brolija pasirinko organizuoti tokį renginį jau seniai. Kitose šventėse pagrindinis dėmesys skiriamas istoriniams amatams, neretai orientuojamasi į vėlyvuosius viduramžius. Apuolė patraukė 9-ojo amžiaus įvykiais, kada buvo apgulta Apuolės pilis. Be to, norėta didesnį dėmesį sutelkti ne amatams, o karybai. Lietuvoje to dar nebuvo nė vienoje šventėje. To „Vilkatlakams” labiausiai trūko kituose festivaliuose. Šįkart derintasi prie konkretaus laikotarpio – vikingų ir baltų klestėjimo.

Pagrindinė šventės koncepcija – Baltijos jūros regiono genčių kultūrų panašumai ir skirtumai. Renginys orientuotas į IX-XIII amžių amatus ir karybą rekonstruojančius karinius istorinius klubus, amatininkus archeologus entuziastus.

Šventėje sutartines giedojo ansamblis „Trys keturiose” ir „Vaiguva”, senovės dvasią prikėlė būgnų ir dūdmaišių ansamblis iš Latvijos „Auli”, karių buities dainas dainavo „Baltuvos” vyrai, moterų dalią kare pristatė latvių ansamblis „Troksnu lela”.

Išbandė rankos tvirtumą

Įpratusiems matyti vėlyvus lietuvių tautinius drabužius, žiūrovams buvo smalsu stebėti kailiais bei drobiniais drabužiais apsirengusius žmones. Iš kuršius vaizduojančių lietuvių bei latvių ryškiai išsiskyrė lenkai, kurių apdarai buvo spalvingesni ir puošnesni. Dar įspūdingiau atrodė baltarusiai. Šis klubas domisi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės klestėjimo laikais, atkuria riterių kovas. Tačiau Apuolės šventėje jiems teko atstovauti vikingams, nes šventės tema – keletu šimtmečių ankstesni laikai.

Aplinkinių kaimų bei Skuodo gyventojai, gausiai susirinkę į šventę, turėjo galimybę ir patys išbandyti savo rankos tvirtumą beginklių žaidynėse, galėjo pabandyti šaudyti iš lanko, mėtyti į taikinį durklą.

Vikingų ir kuršių kovoje šiemet laimėjo draugystė. Paskutinė kova baigėsi karių apsikabinimu.

Tikimasi, kad šventė Apuolėje taps tradicinė ir kitais metais čia atvyks dar daugiau dalyvių bei žiūrovų.

Daiva Janauskaitė