Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. Pažaislio muzikos festivalio meno vadovas. Dainų švenčių paveldo komiteto pirmininkas. M.K.Čiurlionio draugijos Kauno skyriaus pirmininkas. Kauno miesto Tarybos narys.
Jo pareigų sąrašas toks ilgas, kad sunkiai supranti, kaip tas žmogus, į kurį kreipiamasi „profesoriau” arba „maestro”, visur suspėja. Neįtikėtina, bet jis spėja netgi svajoti. Paklaustas, kokia didžiausia jo svajonė, atsakė: kad Kaune būtų pastatyta moderni koncertų salė.
– Maestro, kas yra muzika? – Tai vienas nuostabiausių meno žanrų. Be daugelio dalykų gyvenime galima apsieiti, bet be muzikos – ne. Tik pabandykite išjungti viską, kas skleidžia muziką. Pabandykite visai jos negirdėti. Baisi, neištveriama tyla.
– Ar galėtumėte muziką pavadinti savo lemtimi?
– Ko gero, taip. Juk žmogus, ateidamas į šią žemę, atsineša savo likimą ir savo pasaulį. Taip jau susiklostė, kad mano pasaulis labai susijęs su muzika.
– Nuo vaikystės?
– Taip, kiek save pamenu. Matyt, man tai jau su motinos pienu… Gimiau muzikalioje šeimoje ir nuo vaikystės grojau įvairiais instrumentais. Taigi į muziką atėjau ne staiga ir ne atsitiktinai. Taip, ją galiu vadinti savo likimu.
– Ar Jums yra tekę susidurti su žmonėmis, kurių gyvenimus muzika ne pripildė, o atvirkščiai – sugriovė?
– Yra ir tokių atvejų. Taip atsitinka dažniausiai tada, kai žmogus nori kažko pasiekti, o jo sugebėjimai neleidžia. Tada labai sunku ir jam pačiam, ir su juo. Taip jau yra, kad gyvenime ryškiausiai matomi kaip tik tokie žmonės – esantys ne savo vietoje. Jie būna pavydūs ir pikti, rezga intrigas, bet kokia kaina siekia prasimušti, daro neleistinus dalykus. O talentingieji mažiau krenta į akis, jie tyliai dirba savo darbą, seka savo pašaukimu. O juk tai paprasti dalykai: Dievas arba duoda, arba ne.
– Ar žmogus, valdantis dirigento batutą, yra valdingas ir asmeniniame, kasdieniame gyvenime?
– Norint ką nors valdyti ir suvaldyti, reikalinga valia. Jei jos pakanka vadovauti muzikiniam kolektyvui, turėtų pakakti ir asmeniniam gyvenimui.
Valia, valingumas – irgi vienas įgimtų dalykų. Dirigentui jis būtinas. Pirmiausiai valia reikalinga tam, kad priverstum save kažką daryti. Paskui jau, savo judesiais, veido išraiška, tu gali vadovauti muzikantams. Juk būna taip: įeina dirigentas į sceną ir iš karto matyti, kas vadovaus – dirigentas orkestrui ar orkestras dirigentui.
– Ar dirigentas turi būti autoritaras?
– Tam tikra prasme taip. Valia nėra demokratijos išraiška, bet be jos nieko negalima pasiekti. Muzikinis kolektyvas – tai žmonės su įvairiais polinkiais, įvairiomis nuotaikomis. Juos reikia suvienyti. Bet norint žmones priversti siekti vieningo tikslo, vien sausa valia negalima veikti. Valdyti žmones reikia žiniomis. Valia yra tik pagalbininkė, kad tos žinios būtų greičiau įsisavinamos ir programa įgyvendinta.
– O kaip valia pasireiškia asmeniniame Jūsų gyvenime?
– Savo gyvenimą pavadinčiau demokratišku su kai kuriais suvaržymais. Demokratija juk ir yra tam tikri varžymai, tam tikros ribos. Ji negali virsti anarchija. Kažko pasiekti galima tik tuomet, jei egzistuoja sistema. O sistema ir yra valia. Įstatymų laikymasis taip pat yra valia.
– Kokių vidinių įstatymų neleidžiate sau laužyti?
– Daug ko neleidžiu. Muzikos pasaulyje reikia daug ko atsisakyti. Nė vienas kitas meno žanras nereikalauja tiek jėgų, užsispyrimo, disciplinos, pastangų, kiek jų reikalauja muzika. Jei sau leisi gyventi taip, kaip paprastai sau leidžia žmonės, bus sunku ką nors padaryti. Tarkim, norėsi lankytis restoranuose, atostogauti maljorkose… Tu negali sau to leisti. Ne todėl, kad tie dalykai būtų iš principo blogi. Tu paprasčiausiai neturi tam laiko.
– Norite pasakyti, kad gyvenate kaip asketas?
– Ne, asketu savęs nepavadinčiau (juokiasi). Į Maljorką atostogauti išvykęs tai nė karto nebuvau, jei ir važinėju po užsienį, tai su kolektyvu, su koncertais, programomis. Bet kad niekada nebūčiau buvęs restorane, nepasakyčiau. Žinoma, kad būnu. Vakaruose net yra tokia tradicija – po koncerto atšvęsti savo pasirodymą restorane, pasėdėti, pabendrauti, aptarti. Bet specialiai vaikščioti – ne, negaliu. Nėra kada. Štai čia ir yra tasai valios pasireiškimas, kai negali sau to leisti ir neleidi. O norisi. Sakykime, dabar rengiuosi Pažaislio muzikos festivalio uždarymui. Sėdžiu prie fortepijono. Labai daug naujos programos, iš užsienio atvažiuoja puikus solistas Edgaras Montvidas. Reikia išmokti visiškai naujus kūrinius, išstudijuoti juos, kad galėtum koncerte pateikti taip, kaip nori autorius ir dainininkas. Tam reikia daug laiko. Todėl kliaujuosi valia, kuri man šiuo atveju diktuoja elgtis ne taip, kaip norėčiau, o taip, kaip šiuo momentu būtina. Yra labai daug dalykų, kuriuos daryti būtina. Jei jų nedarysi, gyvenimas taps neįdomus.
– Ar Jums būna taip, kad pagalvotumėte: nuobodu, pilka, beprasmiška?
– Ne, kol kas tokių akimirkų man nepasitaikė. Gal dar ateis? Ką gali žinoti. Kartais monotonija pasibeldžia į žmogaus dvasią, atnešdama pilkumą, vienodumą. Bet aš įsitikinęs, kad mene tokių dalykų negali būti. Tai yra pati didžiausia nuodėmė, kuri menininkui neatleidžiama. Jei pianistas ar dirigentas scenoje daro kažką, kas, matosi, jam nuobodu, jis bus nušvilptas. Kartoju: tai nuodėmė. Muzika pilna paslapčių, neleidžiančių būti standartiniam, vienodam, nuobodžiam. Nuobodu ir pilka gali būti tik tada, kai menas patenka į menkų sugebėjimų žmogaus rankas. Tik tada jis neįdomus ir nereikalingas. Kai pajunti, kad tavo menas niekam neįdomus, laikas lipti nuo scenos ir daryti kažką kita.
– O Jūs galėtumėte daryti kažką kita?
– O ką turėčiau daryti? Be to, kad esu Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, aš dar ir dėstytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Žmonės su patirtimi gali nemažai duoti ir būdami pedagogais.
– Buvo pasigirdę gandų, kad žadate emigruoti iš Kauno į Vilnių.
– Sostinė visuomet sutraukia daugiau žmonių…
– Išsisukinėjate?
– Gerai (juokiasi), buvo toks pasiūlymas. Man siūlė dalyvauti Muzikos ir teatro akademijos rektoriaus rinkimuose. Nežinau, būtų išrinkę ar neišrinkę, bet mane labai įkalbinėjo dalyvauti. Bet aš atsakiau, kad esu dar per jaunas. Ne, išeiti iš kolektyvo, kurį esi sukūręs, kuriam tiek daug metų, jėgų, sveikatos atiduota… Vieną dieną imti ir išeiti? Aš nutariau to nedaryti. Kas yra rektorius? Administratorius. Su menais, scena jau reikėtų atsisveikinti. O aš nenoriu būti tik administratoriumi.
– Kas tuomet yra choro vadovas?
– Sovietiniais laikais sakydavo, kad bet kurio meno kolektyvo vadovas yra ir dirigentas, ir organizatorius, ir profsąjunga, ir tėvelis, ir senelis. Žodžiu, atsakingas už viską ir visada žinantis, kam, ko, kada reikia visais klausimais. Pradedant automobiliu, baigiant kūrybiniais dalykais. Šiais laikais viskas paprasčiau, nors negalima sakyti, kad pas mus jau nebėra socializmo – pas mus jo dar labai daug. Todėl, nors yra direkcija, filharmonijos administracija, meno vadovas vis dėlto privalo būti kompetentingas visais, ne tik kūrybiniais klausimais. Kad jis rūpintųsi vien menu, muzika – to pas mus dar per mažai.
– Kiek žmonių Kauno valstybiniame chore?
– Septyniasdešimt penki. Ir aš turiu žinoti, kaip jie gyvena, kokie jų rūpesčiai, kam reikia išvažiuoti, o kam – padėti. Bet, žinoma, tai jau nebe tie rūpesčiai, kaip tada, kai kūrėme chorą. Juk tuomet neturėjome nieko, tik Kauno filharmonijos patalpas. Reikėjo rūpintis bendrabučiais, kad žmonės turėtų kur gyventi, ir taip toliau. O, palyginti su tais laikais, dabar paprasta ir lengva.
– Toks dalykas, kaip pavydo jausmas, Jums svetimas ar pažįstamas?
– Pavydo jausmas man yra svetimas, bet labai gerai pažįstamas.
– Susidūrėte?
– O, kiek man teko susidurti. Aš dažnai sakau: jeigu būtų išrastas toks mechanizmas, kuris galėtų panaudoti žmogaus pavydo jėgą kaip energijos rūšį, tai Lietuvoje nereikėtų elektrinių. Dieną naktį galėtų plieksti šviesa, turėtume energetikos perteklių. Tiek žmonės yra sukaupę pavydo ir tiek energijos išlieja šiems, visai nereikalingiems, dalykams, kad pagalvoji – jei tą energiją jie panaudotų sau, galėtų kalnus nuversti. Pavydas – pati blogiausia, pavojingiausia liga.
– Kaip Jūs su ja susipažinote?
– Bendraudamas su žmonėmis, kurie iš pažiūros labai geranoriški, mieli, draugiški, kol nesužinai, kad ne vienerius metus kasė tau duobę ir rezgė intrigas. Ir tik iš pavydo.
– Ko Jums pavydėjo?
– Į Kauną aš atvažiavau iš Vilniaus. Baigiau Muzikos akademiją, ir man paskyrė čia organizuoti kolektyvą – chorą. O Kaune buvo daug dirigentų, chorvedžių, kurie irgi norėjo tapti valstybinio choro kūrėjais. Tik kad aš nieko negalėjau pakeisti – mane paskyrė, netgi priverstinai, nes aš norėjau važiuoti mokytis toliau. Atvykęs į Kauną greitai sužinojau, kas yra intrigos, apkalbos ir pavydas. Bet sužinojau ir tai, kaip galima su tuo kovoti – gražiai, negadinant santykių.
– Jūs ne iš tų, kurie nešiojasi užantyje akmenį?
– O, ne. Jei nešiočiausi visus akmenis, nepakelčiau.
– Be to, tai prieštarautų jogos filosofijai. Jūs juk praktikuojate jogą, ar ne?
– Taip, joga – tai vienas būdų, mokantis valdyti save. Su tuo susipažinau jau senokai. Tai ne tik sveikata ir valios ugdymas. Tai metodika, padedanti įgyvendinti, regis, neįgyvendinamus dalykus. Joga moko siekti užsibrėžto tikslo – ramiai, nesiblaškant, žingsnis po žingsnio, kas rytą apsišvarinant savo sielą. Ir tai veikia. Aš turėjau didelių sveikatos problemų, skrandžio opos ir panašiai. Per tai ir susipažinau su joga. Man būdavo chroniški uždegimai, rudenį ir pavasarį po mėnesį praleisdavau klinikose. Kol Vokietijoje susipažinau su jogą praktikuojančiais žmonėmis, ir dabar gyvenu be vaistų.
– Turite kilimėlį pratimams ir atliekate sudėtingas asanas?
– Aš nedarau labai sudėtingų pratimų. Tik tai, kas mano organizmui priimtina. Joga yra pavojingas dalykas, siekiant kažko ypatingo, galima ne išsigydyti, o įsivaryti ligą.
– Ar galite padaryti pritūpimų viena koja arba stovėti ant galvos?
– Žinoma. O stovėjimas ant galvos – tai visų pratimų karalius. Taip išstovėti tris ar penkias minutes – jokių problemų.
– Kada geriausiai jaučiatės: su fraku ir dirigento batuta scenoje, prieš studentų auditoriją ar namuose – su chalatu ar jogos pratimų drabužiu?
– Aš visada gerai jaučiuosi. Visais išvardytais atvejais.
– Kodėl menininkai patraukia į politiką?
– Manau, menininkas į politiką eina trimis atvejais. Pirmasis: tai reiškia, kad savo srityje jis jau nieko nebegali nuveikti. Antrasis: yra įsitikinęs, jog būdamas politiku padarys kažką gero kultūrai. Trečiasis: gal jis visą gyvenimą blaškėsi, kol pagaliau suprato, kad jo sritis visai ne menas, o politika?
– Jūs – Kauno miesto Tarybos narys. Kuriam iš trijų atvejų reikėtų priskirti šį faktą?
– Aš esu narys, o ne politikas. Tai visai skirtingi dalykai. Aš nepolitikuoju, nepriklausau jokiai partijai. Manau, kad politika ir menas – tai du nesuderinami dalykai. Politikoje pernelyg daug nesąžiningumo, o scena, ko gero, vienintelė dar išlikusi vieta šiame pasaulyje, kurioje negali būti melo, kur nieko neįmanoma apgauti.
Jūratė Kuzmickaitė