Savo teatrą įsteigęs aktorius Gytis Ivanauskas ir toliau vaidins Kauno scenoje pastatytuose spektakliuose bei noriai priims naujus siūlymus
Gytis Ivanauskas – ne iš tų aktorių, kurie galėtų skųstis vaidmenų stoka. Vaidinantis garsiausių Lietuvos režisierių spektakliuose, įvertintas „Fortūnos”, „Auksinio scenos kryžiaus” apdovanojimais, sulaukęs pripažinimo ir kaip šokėjas, 25-erių metų menininkas nežada užmigti ant laurų ar apsiriboti jau ir taip intensyvia veikla.
Apie šią savaitę pristatytą Gyčio Ivanausko teatrą jo steigėjas kalba kaip apie kažką ypatingo. „Kai žmonės išgirsta žodį „teatras”, iškart pagalvoja, kad tai labai rimta, rafinuota. Mano teatras tikrai nebus nuobodus”, – tikina G.Ivanauskas, dabar intensyviai repetuojantis premjerinį spektaklį.
Svetimoje virtuvėje šeimininku nebūsi
„Kol kas esame ore, – paklaustas, ar teatras turi ir stogą, nė kiek nedramatizuodamas atsako G.Ivanauskas. – Jokių ofisų neturim, sėdžiu namuose prie kompiuterio, ir visas ofisas. Repeticijoms nuomojame salę Kultūros darbuotojų tobulinimosi centre”.
Ir etatų kol kas tik trys – direktoriaus, vadybininko ir buhalterio, tačiau nemažai talkinančiųjų ir be jokio atlygio. „Iš tiesų dirbame aštuoniese, darbo visiems užtenka. Aš pats sužinojau tokių dalykų, kurių, galvojau, niekada neprireiks. Jau atradau kelius ir į Mokesčių inspekciją, ir į „Sodrą”, – reziumuoja naujas patirtis aktorius, kol kas apgailestaujantis tik dėl vieno – mėgėjas pamiegoti pastarosiomis savaitėmis turi tenkintis tik keliomis poilsio per parą valandomis.
„Geriau pabandyti ir gailėtis, nei nepabandyti ir vis tiek gailėtis, – juokiasi G.Ivanauskas, savojo teatro atsiradimą vadinantis gerai apgalvotu ir subrandintu veiksmu. – Man ne septyniolika, kad nerčiau stačia galva į nežinomybę”.
„Svetimoje virtuvėje šeimininku nebūsi”, – motyvuoja savo apsisprendimą aktorius, savo vardo teatrą įregistravęs birželio pabaigoje, o rugsėjį ketinantis pristatyti pirmąjį spektaklį.
Matuos žmogaus prabą
Rugsėjo 11 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, o rugsėjo 20 d. Kauno valstybiniame dramos teatre įvyks Gyčio Ivanausko teatro premjera – šokio spektaklis „Praba”.
Naujojo spektaklio koprodiuseriai – Kauno valstybinis dramos teatras bei Lietuvos šokio informacijos centras. „Prabos” eskizas buvo parodytas šių metų „Naujojo Baltijos šokio” festivalyje. Tąkart žiūrovams pristatytas 15 minučių trukmės eskizas.
„Tai judesio ir santykių spektaklis. Grynojo šokio jame nedaug”, – anonsuoja valandos trukmės pastatymą G.Ivanauskas, kuriame jis debiutuoja kaip choreografas. Kurdamas „Prabą” G.Ivanauskas pasitelkė ne šokėjus, bet dramos aktorius, taip siekdamas sujungti šokio ir teatro kalbas.
Spektaklyje sekama žmogaus emocijų kaita gyvenimo lūžio momentais, ieškoma žmogaus vertės, kurią pamatuoti galima tik pažvelgus į jo vidų – kaip aukso kiekį žiede rodo vidinis įspaudas.
Kad spektaklis neuždustų vienoje erdvėje
„Cholina turi šokio teatrą, Koršunovas – dramos, o mano teatre bus sumišę šokis su drama”, – bando apibrėžti savojo „kūdikio” išskirtinumą G.Ivanauskas.
„Pats kursiu šokio ar judesio spektaklius. Dramos spektaklių nestatysiu, tam kviesiuos režisierius, – žada teatro vadovas. – Žinoma, norėčiau pasikviesti ir režisierių iš užsienio, bet kol kas tam nėra jokių finansinių galimybių”.
Ir iškart pateikia intrigą – kaip paliudijimą, kad teatras nebus nuobodus: „Rudenį ketiname surengti teatralizuotą kailinių ir vakarinių drabužių pristatymą”. Net pritilus iš nuostabos, iškart nuramina: „Ne, tai nebus vien manekenių vaikščiojimas podiumu. Tai būtų bendras projektas su Indre Ivanauskaite, kuri ir „Prabai” kuria kostiumus”.
„Teatrą kūriau tam, kad spektaklius pamatytų kuo daugiau Lietuvos žiūrovų, kad spektaklis neuždustų viename teatre ir viename mieste. Štai ir pirmąjį, „Prabą”, parodę Vilniuje ir Kaune, būtinai vešime į kitus Lietuvos miestus”, – ženklina teatro geografiją G.Ivanauskas.
O prakalbus apie Kauną, iškart patikina: ir toliau vaidins Kauno dramos teatro spektakliuose. Čia sukurti vaidmenys – vieni svarbiausių jo kūrybinėje biografijoje. „Vaidinsiu ir esamus vaidmenis, ir būsimų neketinu atsisakyti. Jei tik kas siūlys”, – sako aktorius.
Dviejų mėnesių atokvėpis
„Oi, vasarą puikiai pailsėjau, net du mėnesius”, – džiugiai konstatuoja G.Ivanauskas, nors čia pat prisipažįsta, kad atostogų gaivą jau nutrynė suintensyvėjusių darbų kasdienybė.
„Kaip ir kasmet, nepraleidau Tarptautinio teatrų festivalio Avinjone, Prancūzijoje. Jame labai atsigauna širdis, pasisemiu teigiamų emocijų, pabendrauju su draugais, kurių turiu daugybę. Juolab šiemet, kai važiavau ne dirbti, o ilsėtis, puikiai praleidau laiką”, – prisimena trijų savaičių kelionės pradžią.
Po Avinjono keliai vedė į kitą Prancūzijos miestą, Marselį, o paskutinė kelionės stotelė buvo Barselona. Čia, Ispanijoje, sulaukė kolegų iš Oskaro Koršunovo teatro. „Ir per atostogas teko suvaidinti viename spektaklyje”, – G.Ivanauskas pasakoja apie netoli Barselonos esančiame kurortiniame Santa Susanos miestelyje vykusį V.Šekspyro festivalį, kuriame OKT pristatė „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją”.
Daug laiko gastrolėse praleidžiantis aktorius kol kas susikaupęs ties darbais Lietuvoje. Kiek spektaklių per sezoną planuoja pristatyti G.Ivanausko teatras? „Tai priklausys ne tik nuo finansų, bet ir nuo aktorių užimtumo”, – sako teatro vadovas, be kitų vilčių, puoselėjantis ir tikėjimą, kad pavyks sulaukti rėmėjų palankumo.
Dalia Juškienė