Šią savaitę unikalų baroko architektūros ansamblį vizitavę Vyriausybės sudarytos komisijos nariai, paveldo apsaugos, aplinkosaugos ir Kultūros ministerijos specialistai ieškojo sprendimų, kaip jį apsaugoti nuo sunykimo
Trečiadienį Pažaislio vienuolyne lankėsi Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas Jonas Glemža, VKP komisijos nariai profesorius Algimantas Miškinis ir Juozas Algirdas Pilipavičius, Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vyresnioji specialistė Jurgita Andriūnaitė, Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėja Irena Vaškelienė.
Neužbaigtų projektavimo, tyrimų, konservavimo, restauravimo darbų virtinėje įstrigusiam baroko perlui verkiant reikia „gelbėjimo rato”. Dabartinės vienuolyno šeimininkės seserys kazimierietės neturi nei finansinių, nei fizinių galių įgyvendinti titanišką jo atgaivinimo programą. Ar yra šansų, kad po padažnėjusių specialistų vizitų reikalai keisis?
Ne trupiniai, o užtikrinta riekė
„Šis mūsų vizitas buvo žvalgomojo pobūdžio. Rugsėjo pabaigoje Pažaislio reikalai turėtų atsidurti Kultūros paveldo komisijos posėdžio darbotvarkėje. Manau, geras ženklas, kad po trečiadieninių žvalgytuvių vienuolyne sulaukiau VPK pirmininko Jono Glemžos skambučio. Jis sakė, kad premjeras Algirdas Brazauskas pavedė sudaryti specialią darbo grupę, kuri išsiaiškintų viską, ko būtiniausiai reikia Pažaislio ansambliui. Mano manymu, specialistai turėtų kuo greičiau surašyti defektinį aktą, sukonkretindami reikalingus darbus ir jų atlikimo eiliškumą. Girdėjau, kad šioje darbo grupėje bus VKP komisijos narys, aukščiausios kategorijos restauratorius Juozas Pilipavičius, o tai – labai gera žinia”, – sakė „Kauno dienai” profesorius Algimantas Miškinis.
A.Miškinis pastebi, kad, deja, niekada nebuvo atliekami Pažaislio ansamblio hidrogeologiniai tyrimai. „Jie būtini norint išsiaiškinti, kodėl drėksta pastatų pamatai ir kaip su tuo kovoti. Gal reikia pasitelkti drenažą, gal spręsti kitaip. Be tų tyrimų remontas gali būti trumpalaikis”.
„Po šio apsilankymo Pažaislyje bus bandoma tarpininkauti Vyriausybėje, kad vienuolyno ansambliui tvarkyti būtų skiriama nuolatinė eilutė biudžete. Jo restauravimo darbai turėtų būti numatyti ir finansiškai pagrįsti bent dešimčiai metų į priekį. Manau, kad Pažaislio ansamblio šansai gauti tą atskirą eilutę – nemenki.
Jis yra vertingas visai Lietuvai, nes pas mus išlikę tik pora barokinių ansamblių: Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje išsiskiria interjeru, o Pažaislis – ir urbanistine struktūra bei eksterjeru. Pažaislio ansamblis yra paskelbtas valstybės saugomu objektu, taigi ji įsipareigoja prisiimti atsakomybę dėl jo likimo, net jei savininkas yra kitas. Tą numato Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas”, – sakė Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėja Irena Vaškelienė.
Už išskirtinį statusą – išskirtinės lėšos?
Pasak Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininko J.Glemžos, bus svarstomas ir pasiūlymas įtraukti Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblį į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tokį siūlymą birželį pateikė Kauno arkivyskupija, Kanio miesto savivaldybės meras, Lietuvos šv. Kazimiero seserų kongregacija ir Kauno ZONTA klubas.
J.Glemžos teigimu, objekto atsidūrimas UNESCO sąraše yra tik prestižo reikalas. Atsakomybė jį prižiūrėti ir saugoti vis vien teks valstybei.
Rūpinantis Pažaislio ansamblio įtraukimu į UNESCO paveldo sąrašą, laukia ilgas darbas, sako Irena Vaškelienė: „Tam prireiks mažiausiai pusmečio. Reikia atlikti lyginamąją analizę, pasitelkti daug įvairių sričių specialistų. Būtina nustatyti šio ansamblio reikšmę ir pasauliniu mastu. Juk į UNESCO sąrašą įtraukiami tik išskirtiniai objektai. Kol kas būtų sunku prognozuoti, ar Pažaislis turi daug galimybių į jį patekti. Tuo tarpu gauti atskirą eilutę biudžete šis objektas, mano nuomone, vertas”.
Profesoriaus Algimanto Miškinio manymu, gavęs UNESCO pripažintą statusą, Pažaislio ansamblis atsidurtų kitame lygmenyje. Nors jis negautų jokių investicijų iš ES, valstybės dėmesys jam neabejotinai būtų didesnis.
1999-2005 m. Kultūros paveldo departamentas Pažaisliui skyrė daugiau nei 1,7 mln. litų. Tačiau per keletą metų išsidalijančios finansinės injekcijos yra nepakankamos. Šiemet ansamblio restauravimui valstybė davė 154 tūkst. litų.
„49 tūkstančiai litų paskirta seno laikrodžio, esančio bokšte, restauravimui. Jo gaivinimo darbai tęsiasi jau kelinti metai, gal bus užbaigti šiemet ar kitų metų pradžioje. 60 tūkstančių litų skirta dviejų bokštų, kurie yra avarinės būklės, tyrimo techniniams projektams, 45 tūkst. – sieninės tapybos restauravimui užbaigti. Palyginti su visos Lietuvos paveldo objektams tenkančia suma – 14-17 milijonų, tai yra nedaug”, – pripažino I.Vaškelienė.
Vienuolės pasakoja, kad šis apie 1670-1675 metus pagamintas laikrodis yra unikalus Lietuvos mastu, panašių, bet ne analogiškų, galima aptikti Lenkijoje. Šiuo metu bokšto laikrodžio dalys tvarkomos Vilniuje, jo mechanizmas jau sumontuotas.
„Didelis vienuolyno rūpestis – freskos. Jų šiame ansamblyje yra tiesiog begalės, ir nemaža dalis užtapytos arba apnykusios. Gi freskų restauravimas yra labai brangus”, – primena A.Miškinis.
Partnerystė – viena iš išeičių
Vienas iš VKP komisijos pirmininko J.Glemžos pasiūlymų, kaip gaivinti Pažaislį, – vienuolėms kooperuotis su kokia nors valstybine įstaiga. Kazimierietės ir toliau liktų ansamblio šeimininkės, o buitinius, finansinius reikalus tvarkytų kokia nors valstybinė institucija. Tuomet būtų galima užtikrinti nuolatinį valstybės finansavimą.
A.Miškinis pritaria, kad tai galėtų būti viena iš išeičių: „Vienuolės yra geranoriškos ir neatsiriboja nuo pasiūlymų. Tačiau natūralu, kad jos norėtų išsaugoti savo privatumą ir neatiduoti visų svertų į kitas rankas. Girdėjau, kad jos mielai sutiktų bendradarbiauti, pavyzdžiui, su Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi Romualdu Budriu. Bet tai tik viena iš teorinių versijų. Matyt, reikėtų parengti galimų bendros veiklos variantų programą”.
„Gal iš tiesų Pažaislio vienuolyne galėtų įsikurti kokia turistinė institucija, muziejus? Tai seserims kazimierietėms leistų sukaupti lėšų bent palaikomajam remontui ir šildymui. Didžiuosius restauravimo darbus ant savo pečių turėtų prisiimti valstybė, pripažinusi šį architektūros ansamblį jos saugomu objektu”, – svarstė ir Irena Vaškelienė.
Rūta Kanopkaitė