Blogio ašis: 2K

Atrodė, kad praėjusią savaitę virš Vyriausybės buvo susitvenkę juodi debesys. Rūstų laišką prezidentui surašė Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius, kuris faktiškai pareiškė nepasitikėjimą Vyriausybe ir paragino valstybės vadovą inicijuoti pirmalaikius Seimo rinkimus. Ir pačiame Seime pasigirdo raginimų skubiai keisti premjerą, kuris baigia pragaišinti valstybę.

Bet tai buvo dar viena audra stiklinėje. Prašalaitis, nepažįstantis šios „stiklinės” (Seimo) papročių, galėtų iš nuostabos kraipyti galvą. Antai konservatoriai, kurių lyderis dar vakar laiške sumaišė Vyriausybę su žemėmis ir kuriuos Seimas paskelbė teroristais, giria švaistūnišką valdančiųjų biudžetą, kuris taps didžiausiu infliacijos skatuliu? Todėl iš apsijuokusios Tėvynės sąjungos ir A.Kubiliaus nūnai tyčiojasi, kas netingi. Ir atvirkščiai – balsavimas Seime už biudžeto įstatymą virto tikru Gedimino Kirkilo Vyriausybės triumfu. Sveikiname.

Šioje „stiklinėje” – Seime nebėra opozicijos. O kas yra? Valdančioji mažuma ir tylinčioji dauguma, kuri kartkartėmis pabunda, kai dera apmaldyti visuomenės pasipiktinimą nebaudžiama korupcija, infliacijos bangomis, nesulaikomai smunkančiais tarptautinių kredito reitingo agentūrų Lietuvos reitingais. Kur pažvelgsi – vienos problemos. Ir pati skaudžiausia – energetikos ir nacionalinio investuotojo, kuris tapo valstybės gyvenimo seisminiu epicentru. Ar atlaikys iš čia atsiritančius požeminius smūgius valstybės pamatai?

Kalbu apie kur kas rimtesnius dalykus, nei G.Kirkilo Vyriausybės likimas. Juk akivaizdu, kad toli gražu ne premjero persona čia svarbiausia. Mat ta gėdinga antroji 2K (Kubilius plius Kirkilas)

sutartis, kuri Lietuvai dar ilgai atsirūgs lyg neskanūs barščiai, iš tikrųjų buvo sudaryta ne su premjeru ir socialdemokratais, o su „valstybininkų” klanu. Štai kodėl ir parlamentinis Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos tyrimas liko ta pačia audra stiklinėje. O jeigu taip, tai ir pulkininko Vytauto Pociūno auka – beprasmė. Kaip ir nuoširdžiai liudijusių Seimo komitetui VSD kotržvalgybos karininkų, kurie sudegino savo karjerą.

Kam reikėjo versti Arvydą Pocių? Tik tam, kad VSD generalinį direktorių, mąsčiusį dviem smegenų pusrutuliais, pakeistų žmogus vienu pusrutuliu, tęsiantis savo pirmtakų tradicijas be menkiausių improvizacijų ir nukrypimų? VSD ir toliau pjudomas prieš „valstybininkų” klano konkurentus. Skirtumas nuo Mečio Laurinkaus ir A.Pociaus laikų tik tas, kad ta kompromituojamoji informacija traukiama iš saugumo archyvų, todėl apkerpėjusi ir bevertė, kaip prieš „Lietuvos energijos” vadovą R.Juozaitį. Visa paguoda, kad jau vadovaudamas Specialiųjų tyrimų tarnybai Povilas Malakauskas įrodė, jog jam negresia pavojus persidirbti.

Ši antroji 2K sutartis sustabdė valstybės apsivalymą, kurį buvo pradėjęs parlamentinis V.Pociūno tremties ir VSD veiklos tyrimas. Jau buvo nustatyta „valstybininkų” klano topografija – savotiška blogio ašis. VSD ir Užsienio reikalų ministerija, diplomatinė tarnyba, per septyniolika nepriklausomybės metų išvengę parlamentinės ir bet kokios kitokios kontrolės tinklų, virto saugiomis „žydrųjų albinų” nerštavietėmis. Šiuose ramiuose užutekiuose išauginti ir patikrinti kadrai iki šiol deleguojami į strateginius postus prezidentūroje, ministerijose, Vyriausiosios tarnybinės etikos ir Liustracijos komisijose. Šiai blogio ašiai mirtiną grėsmę kėlė liustracija. Ypač „žydrųjų albinų” nerštavietėse sumaištis kilo po to, kai buvęs VSD kotržvalgybos ir Liustracijos komisijos vadovas Vytautas Damulis paskelbė, kad ne vienas Lietuvos diplomatas liustravosi VSD vadovo kabinete.

Ir čia sunku suprasti prezidento Valdo Adamkaus vaidmenį. Anksčiau prezidentas ištiesė ranką KGB rezervininkams, dabar jo veto Seimo priimtam įstatymui pradėjo liustracijos išvengusių diplomatų gelbėjimo operaciją. Dar nuo pirmos kadencijos man visuomet buvo mįslingas V.Adamkaus požiūris į KGB – vos palietus šią temą, Jo Ekscelencija lyg užsidėtų akidangčius ir užsikimštų ausis.

Dabar vėl viskas grįžo į senas vėžes – lyg nebūta nei saugumo skandalo, nei V.Pociūno nužudymo. Iš stalčiaus ištrauktas net sutarties 2K (Kaliningradas plius Klaipėda) originalas, kuriuo išdrįsęs suabejoti V.Pociūnas pasirašė sau mirties nuosprendį. Pulkininkas teigė, kad Lietuva, sudariusi šią sutartį, kurią patronavo pats KGB generolas Vladimiras Jakuninas, neteko savarankiškos geležinkelių tranzito politikos, o Klaipėdos jūrų uostas – Rusijos krovinių. Taip ir liko neatsakyta į klausimą, kodėl šią ūkinę sutartį ir geležinkelio krovinių tranzitą, jo tarifus kuravo Užsienio reikalų ministerija ir jos valdininkas Albinas Januška. Ar todėl, kad tai pelninga? Kaip ir dabar niekas nesistebi, kad dėl dujų kainų su „Gazprom” premjero pavedimu derasi užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas.

Ar ne tokios 2K sutartys paralyžiavo Socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos partijas, ir šios prarado savarankišką politiką ir tapatumą? Koks KGB generolas šias sutartis patronuoja? Ar į šį liūną nebus įmurdytas net lietuviško verslo milžinas ir pasididžiavimas „VP Market”, kuris beviltiškai tempiamose derybose dėl nacionalinio investuotojo praranda laiką, pinigus ir reputaciją. Niekaip nesuprantu, kam sveikiems vyrams, lietuviško verslo pažiboms reikėjo susidėti su „žydraisiais albinais”?

Bet visuomenė, Lietuvos piliečiai nėra pasirašę sutarties 2K. Pasipriešinimas korumpuotai valdžiai, pasipiktinimas parsidavusiais politikais ir partijomis kyla sveikuose verslo sluoksniuose, net Lietuvos banke. Kol kas tikroji opozicija buriasi už Seimo sienų.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.