Išduos JAV teisėsauga Lietuvai buvusį koncerno EBSW prezidentą Gintarą Petriką ar neišduos?
Nuo praėjusių metų gegužės pradžios, kai buvo sužinota, kad jis sulaikytas Amerikoje, šis klausimas tebekabo ore.
Ar G.Petriko ekstradicija iš tikrųjų padėtų įvykdyti teisingumą dėl tūkstančių žmonių likimus sulaužiusių aferų? Įkalčiai sukaupti šimtuose tomų. Tačiau dėmesio laukia dar daugybė vis naujai sužinomų faktų ir aplinkybių.
EBSW, jo suklestėjimo ir nuosmukio žurnalistinio tyrimo keliai šių eilučių autorių ne kartą atvedė prie intriguojančių dalykų.
Išryškėja netikėtų sąsajų ne tik ekonominėse, finansinėse, bet ir slaptųjų tarnybų veiklos sferose.
Pavyzdžiui, kad ir tokia. Kaune, Ryšių gatvėje, tiktai keli šimtai metrų nuo telekomo, stūkso šviesus penkiaaukštis, pažymėtas 19-uoju numeriu.
Kas šį Kauno namą sieja su kone pačiame Maskvos centre esančio viešbučio „Pekin” kaimynystėje įsikūrusiu Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) žinybiniu bendrabučiu?
Elektroninių šnipų žinyba
Sovietiniais metais bendrabutyje prie viešbučio „Pekin” apsistodavo iš tolimiausių pasaulio pakraščių suvažiavę SSRS KGB 16-osios (operatyvinės techninės) valdybos karininkai. Užsienyje jie atlikdavo globalinio elektroninio šnipinėjimo užduotis.
Dėmesio objektai – nuo aukščiausiosios politikos salonų iki taksistų automobilių.
Paskutinis SSRS KGB šefas Vladimiras Kriučkovas savo memuaruose pabrėžia, kad 16-ojoje valdyboje buvo sutelkti patys geriausi mokslo laimėjimai, aukščiausio lygio, pasaulyje analogų neturinčios technologijos ir unikalūs elektronikos sprendimai. Čia dieną naktį buvo rezgamas slapto klausymosi tinklas nuo Šiaurės iki Pietų ašigalio.
Tiesa, memuarų autorius nutyli, kad didžiausia dalis KGB turimų mokslo ir technikos laimėjimų buvo paprasčiausiai Vakarų šalyse išvogta tos pačios valdybos agentų.
Pasak V.Kriučkovo, tai buvo labiausiai įslaptintas KGB padalinys. Jo karininkai buvę iš tikrųjų „apsėstieji”, kurių kvalifikacijai neprilygo nė vienos užsienio žvalgybos atstovai.
Be 16-osios valdybos specialistų paramos tinkamai funkcionuoti negalėjusi nė viena kita KGB valdyba, kurių skaičius sovietų imperijos žlugimo išvakarėse siekė kelias dešimtis.
Tamsiausių paslaugų birža
Trumpam grįžkime į dabartį. Viešbučio „Pekin” kaimynystėje dabar yra ne tik FST bendrabutis.
Ištisą parą čia veikia 16-osios valdybos veteranų įsteigta savotiška karščiausių ir paslaptingiausių Maskvos naujienų birža.
Šios biržos paslaugomis – informacija ir specialiosiomis technikos priemonėmis – naudojasi ne tik Rusijos prezidento administracija, įvairios vyriausybinės struktūros, žiniasklaida, politologai, verslininkai.
Kelią į ją suranda ir paprastas mirtingasis, pavyzdžiui, užsigeidęs įtaisyti „blakę” savo mylimos žmonos aksesuaruose.
Čia taip pat klesti aukštos kvalifikacijos valstybinių dokumentų padirbinėtojai. Jų produkcija pastaraisiais metais itin paklausi buvusiose SSRS respublikose.
Dėl specifinio veiklos profilio ir milžiniškos įtakos visuose Rusijos sostinės sluoksniuose žurnalistai FST žinybinio bendrabučio įnamius praminė „Pekino mafija”.
Pasirinktas Nemuno vardas
Prieš 1979 metų invaziją į Afganistaną buvo nuspręsta sovietų imperijos vakariniame pakraštyje pastatyti paties didžiausio pajėgumo globalinės elektroninės žvalgybos centrą, kurio tikslas buvo ne tik slaptas klausymasis. Branduolinio karo atveju jo signalai turėjo pakirsti NATO šalių gynybinių centrų komunikacines sistemas.
Per vieną SSKP CK politinio biuro posėdį tuometis SSRS KGB pirmininkas Jurijus Andropovas raportavo, kad drauge su karine žvalgyba GRU, pasinaudojant 16-osios valdybos elektronine priedanga, pradedama bendra operacija RAJANA (Raketno-jadernoje napadenije (rus.) – branduolinių raketų antpuolis). Pagrindinė jos kryptis – Vakarų Europos šalys.
Globalinės elektroninės žvalgybos centro vieta pasirinkta Lietuvoje, kelios dešimtys kilometrų nuo Kauno esantis Linksmakalnio karinis miestelis. Jungtinį KGB ir GRU ryšių objektą nuspręsta pavadinti „Nemunas”.
1979 m. liepos 23-27 d. Lietuvos teritorijoje buvo surengti patys didžiausi po Antrojo pasaulinio karo manevrai, taip pat pavadinti Nemuno vardu.
Jie turėjo NATO šalims akivaizdžiai pademonstruoti, kad šios per invaziją į Afganistaną nedrįstų ir krustelėti, nes priešingu atveju militaristinė lavina gali pajudėti iš Rytų į Vakarus.
Vienur žlugo, kitur išdygo
KGB bei GRU objekto „Nemunas” statybos ir įrengimo pabaiga buvo numatyta 1990-aisiais.
Tačiau elektroninio šnipinėjimo operacijos, pasinaudojant pačiu didžiausiu SSRS „antenų lauku”, pradėtos vykdyti jau 1980 metais.
Po tarnybos ypač pasižymėję operacijos RAJANA karininkai iš KGB bei GRU galėjo apsigyventi Kaune. Žaliakalnyje, netoli telefonų stoties, jiems pastatytas nedidelis gyvenamųjų namų kvartalas.
Kaimynystė neatsitiktinė: net išėję į pensiją elektroninio šnipinėjimo veteranai, pasinaudodami Kauno telefono stoties technine įranga, būtų galėję pasitarnauti KGB ir GRU, kontroliuodami pokalbius visose okupuotose Baltijos šalyse.
KGB ir GRU šnipinėjimo centras „Nemunas” taip ir nepradėjo veikti visu pajėgumu. Mat 1988 metų rudenį Kauno Sąjūdžio radikalai savo pirmuosius mitingus ir piketus pradėjo rengti Kauno-Prienų kelio paplentėje esančiame Linksmakalnyje. Ten karinio miestelio teritorijoje jau buvo iškilę nauji pastatai, vietos gyventojų praminti „Pentagonu”.
Užtat 1994 metais visu pajėgumu pradėjo veikti koncerno EBSW slapto klausymosi centras Kaune, Ryšių gatvės 19-ojo namo 41-ajame bute.
Jį įsteigė šiandien Los Andželo kalėjime sėdintis G.Petrikas, pasitelkęs KGB bei GRU elektroninio šnipinėjimo veteranus.
Vienos santrumpos turinys
Liūdnai pagarsėjusio koncerno EBSW santrumpa atspindi kažkada SSRS KGB ir karinės sovietų žvalgybos GRU analitikų puoselėtą koncepciją, kurios dar ir šiandien neišsižada Rusijos specialiosios tarnybos.
EBSW – angliškų žodžių East-Baltic States-West (Rytai-Baltijos valstybės-Vakarai) pirmųjų raidžių darinys. Ką tik atgavusioms nepriklausomybę Baltijos šalims Kremlius buvo numatęs savotiško politinio-ekonominio-informacinio tilto tarp Rytų ir Vakarų paskirtį.
Net visame pasaulyje pripažinti Vakarų politologai tada tvirtino, kad tai būsiąs geriausias egzistavimo variantas iš sovietų nelaisvės ištrūkusiems baltams.
Pagrindines pajamas iš judėjimo „Rytų-Vakarų” tiltu, suprantama, turėjo surinkti patiltėje užsikonspiravę banditėliai iš Maskvos. Šiandien galima tik spėlioti, ar imlaus proto, nežabotos energijos ir žvitriai lakstančių gudrių akių kaunietis G.Petrikas turėjo pagal Rusijos specialiųjų tarnybų užmačias tapti vienu iš jų.
Pasirodo „Misteris Niekas”
Ta tema nesyk yra tekę plačiai išsikalbėti su artimiausios G.Petriko aplinkos žmonėmis.
Po kruopelę daugėjo intriguojančios informacijos.
Kaune, Savanorių prospekto 349-ojo namo penktajame aukšte, buvo įsikūręs slapčiausias EBSW padalinys – ekonominės saugos tarnyba, kuri vėliau transformavosi į saugumo ir informacijos tarnybą (SIT).
SIT kabinete šeimininkavo pusamžis vyriškis audringo gyvenimo ir įtampos išsekintu veidu. EBSW darbuotojai tarpusavyje jį buvo praminę „Misteriu Nieku”, nes nežinojo nei jo pavardės, nei praeities, nei kuo jis koncerne užsiima.
Paties G.Petriko buvo griežtai nurodyta jokia dingstimi neužkalbinti paslaptingojo darbuotojo ir apskritai geriau nepasipainioti jo akivaizdoje. Prieš „Misterį Nieką” koncerno prezidentas stovėdavęs išsitempęs, nedrįsdamas prieštarauti.
Remdamasis G.Petriko artimos aplinkos liudijimais, galėčiau teigti, kad tikrasis koncerno „tarp Rytų ir Vakarų” valdytojas buvo būtent „Misteris Niekas”, tiksliau – KGB generolas Romualdas Marcinkus.
Oficialiai iš pradžių jis ėjo G.Petriko konsultanto saugos klausimais pareigas, vėliau tapo SIT direktoriumi.
Mįslės raktas rastas Berlyne
Norėčiau iškart pabrėžti: niekada nesu susitikęs su buvusiu SSRS KGB Pirmosios (užsienio žvalgybos) vyriausiosios valdybos 19-ojo skyriaus viršininku generolu R.Marcinkumi. Bet, pasirodo, yra bendrų gerų pažįstamų, net bičiulių, sovietiniais metais gyvenusių socialistinės Vokietijos sostinėje.
Tarp tuomečio Rytų Berlyno intelektualų elito buvo ne tiek jau mažai lietuvių. Kai kurie jų, ėję gal ir nežymias, bet įtakingas pareigas, neslėpė antipatijų socialistiniam režimui.
Šių žmonių dėka „Romukas iš Vilniaus”, su kuriuo būdavę „gera ir nepavojinga pasišnekėti apie viską gyvenime”, – R.Marcinkus – padarė tokią svaiginamą karjerą SSRS KGB centriniame aparate, kokios nė vienam čekistui iš Lietuvos daugiau nebepavyko pakartoti.
Būtent tie malonūs ir išmintingi senukai iš lietuviškojo Berlyno man atskleidė, kas iš tikrųjų buvo „Misteris Niekas”.
Iš pedagogų – į čekistus
Kelmės rajono Vaiguvos miestelyje 1941 metais gimęs R.Marcinkus, tikėtina, jaunystėje svajojo tik apie provincijos mokytojo karjerą. Jis studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, po to buvo internatinės mokyklos Nr.1 berniukų bendrabučio auklėtojas.
Tačiau po tarnybos sovietinėje armijoje, kur kaip lietuvis tikriausiai buvo apdorotas KGB kontržvalgybos karininkų, R.Marcinkus tapo čekistu.
Pradėjęs nuo operatyvinio įgaliotinio Šiauliuose pareigų, 1971-aisiais R.Marcinkus išvyko į prestižiškiausią šios sistemos aukštąją mokyklą – KGB Maskvos institutą, kuriam vėliau buvo suteiktas Jurijaus Andropovo vardas.
Dabar jis vadinamas Rusijos Federacijos užsienio žvalgybos akademija.
Ten pasirinkęs „germaniškąją liniją”, R.Marcinkus vykdė KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos atsakingas užduotis Vakarų Vokietijoje ir Šveicarijoje, o 1979-aisiais pasirodė Rytų Berlyne.
Ten jis praleido ketvertą metų, ne be SSRS ambasadoje dirbusio dabartinio Europos Parlamento nario Justo Vinco Paleckio paramos užmezgė itin glaudžius kontaktus su tenykščiais lietuviais.
Nudizmas – profesijos dalis
Kaip pasakojo vienas lietuvių kilmės berlynietis, R.Marcinkus itin mėgdavęs skirti pasimatymus aplink Rytų Berlyną esančių ežerų pakrantėse, vadinamuosiuose FKK – laisvosios kūno kultūros, paprasčiau nudistų – paplūdimiuose.
Tokį neįprastą vietos pasirinkimą R.Marcinkus paaiškindavęs paprastai: esąs nudistas iš prigimties. Tačiau galėjo būti ir kita, kur kas paprastesnė priežastis.
XX amžiaus šnipų karuose būta visko. Nors „demokratinės” Vokietijos žvalgyba buvo sovietų atžvilgiu nusiteikusi draugiškai, „blakių” – slapto klausymosi įrenginių – galėjo būti visur. Net ir „Romuko iš Vilniaus” taip karštai mylimų tėvynainių drabužiuose.
Tik vieno garsaus, gerokai vyresnio lietuvių kilmės menininko čekistas nedrįsdavęs visiškai nurenginėti. Tad su juo dažnokai išplaukdavęs valtimi kokiame nors ežere toli nuo kranto „pameškerioti be masalo”.
Tapo V.Putino „krikštatėviu”
1984 metais R.Marcinkus iš Rytų Berlyno sugrįžo į Maskvą ir buvo paskirtas KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos 19-ojo skyriaus viršininko pavaduotoju, kuruojančiu agentūrinę veiklą „germaniškos linijos” šalyse.
1985-aisiais R.Marcinkus asmeniškai ir išsamiai instruktavo dar jauną KGB kapitoną Vladimirą Putiną, išvykstantį į pirmąją tarnybinę komandiruotę užsienyje – į Vokietijos miestą Drezdeną.
Tikėtina, kad būtent pulkininkas R.Marcinkus supažindino jaunąjį kolegą su kai kuriais Rytų Berlyno lietuviais. Ne vienas jų man gyrėsi lydėdavęs būsimąjį Rusijos prezidentą V.Putiną su žmona, kai šiedu savaitgaliais automobiliu „Žiguli” atlėkdavę iš Drezdeno į sostinę paklajoti po parduotuves ar aludes.
Ypač svarbi užduotis
1987-ųjų birželį R.Marcinkus atliko pačią svarbiausią specialiąją užduotį savo, kaip čekisto, praktikoje.
KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos viršininkas V.Kriučkovas, remdamasis būtent pulkininko R.Marcinkaus surinkta medžiaga, pateikė SSKP CK generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui analitinę suvestinę apie artėjančią sisteminę krizę „demokratinėje” Vokietijoje.
M.Gorbačiovas suvokė, jog susidarė tinkama situacija atsikratyti „pertvarkos stabdžio” Ericho Honeckerio, ir davė KGB specialią užduotį – pakeisti jį jaunesnės kartos funkcionieriumi.
V.Kriučkovas ir R.Marcinkus išvyko su konfidencialiu vizitu į Rytų Berlyną. Žinomo vokiečių fiziko Manfredo von Ardenno, neslepiančio opozicinių nuotaikų E.Honeckerio režimui, viloje buvo aptariami įvairūs „rūmų perversmo” variantai.
Nors planą pavyko įgyvendinti tik po dvejų metų, R.Marcinkui buvo suteiktas generolo laipsnis. Jis tapo „germaniškojo” 19-ojo skyriaus viršininku, iš M.Gorbačiovo rankų gavo vieną aukščiausių sovietų karinių apdovanojimų – Raudonosios vėliavos ordiną.
Staigus karjeros posūkis
1990 metų kovo 4-osios vėlyvą vakarą, kai pasauliui buvo skelbiama, jog rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą absoliučia dauguma laimėjo Sąjūdžio iškelti kandidatai su nepriklausomos valstybės šūkiu, į Vilnių iš Maskvos atskrido generolas R.Marcinkus, paskirtas LSSR KGB pirmininku.
Kremlius suvokė, kad po rinkimų tokioms pareigoms tinka tiktai patyrimą užsienyje sukaupęs čekistas, nes Lietuva anksčiau ar vėliau ištrūks iš sovietų imperijos.
Metė iššūkį Maskvai
Tačiau Lietuvoje R.Marcinkaus karjera truko neilgai.
1991 metų tragiškojo sausio išvakarėse Vilniuje, kariniame Šiaurės miestelyje, jis susikirto su karinės žvalgybos GRU atstovais, planuojančiais kruvinąjį televizijos bokšto antpuolį, ir paskambino į Maskvą, kad atsistatydina.
Desantininkų į Maskvą atskraidintą R.Marcinkų KGB vadovybė tris mėnesius laikė iš esmės įkalintą specialiojo režimo gydymo įstaigoje, o „išgydytą” paleido į dimisiją.
R.Marcinkaus biografiją papasakojau dėl to, kad skaitytojas pasvarstytų, kas galėjo sieti tokio lygio čekistą su Kauno viešnamių kvartale išaugusia smulkia džinsų ir treningų spekuliantų šutve, turinčia tik „sportinį išsilavinimą”. Taip mėgdavo prisistatyti ne tiktai G.Petrikas, bet ir kiti asmenys iš koncerno EBSW vadovybės.
Sakmės apie slaptą viešnamį
Šiomis dienomis teko kalbinti Ryšių gatvės 19-ojo namo gyventojus. Kai kurie tvirtino prieš dešimt metų buvę priversti kęsti itin reikšmingiems asmenims skirto nelegalaus viešnamio kaimynystę.
Viešnamio šeimininkas buvęs ryškių pietietiškų bruožų vyriškis, kaip du vandens lašai panašus į tuometį Irako diktatorių Saddamą Husseiną. Jis reguliariai atvažiuodavęs apžiūrėti patalpų bei susirinkti pelno – visuomet tą pačią valandą ir būtinai kas antrą dieną.
Kaimynai pastebėję, kad 41-ajame bute buvę nedaug baldų – tik išskleidžiamos sofos-lovos bei kušetės. Tiesa, kiek nustebo atsitiktinai ten pamatę magnetofonų, kompiuterių, įvairiaspalvių kabelių raizgalynę.
Dėl to jie ir padarę išvadą, kad viešnamis skirtas itin reikšmingiems asmenims, kurie netgi pramogaudami su moterimis negali atitrūkti nuo svarbių reikalų.
Dėl tos aparatūros sukeltų trikdžių namo gyventojai neretai negalėdavę žiūrėti televizoriaus arba šnekėtis telefonu, bet nedrįsdavę pasiskųsti.
Viešnamio prižiūrėtojai buvę tik rusiškai kalbantys trys vidutinio amžiaus vyriškiai. Kaimynams itin įstrigęs „Seržas”, nuolat nuo alkoholio apdujęs, vaišingas, anekdotų mėgėjas. Su jais „Seržas” bendraudavęs nenusiimdamas didelių ausinių, kuriomis visą parą turėdavęs priimti užsakymus.
Kaimynams tik buvę keista, jog viešnamio moterys nelabai pasižymėjo grožiu, nuolatos akis slėpė po tamsiais akiniais. Tačiau klientų Oliai, Katiai ir Maniai netrūkdavę, 41-ojo buto languose šviesa pro žaliuzes tvieksdavusi iki ryto.
Ryšių gatvės 19-ojo namo gyventojams itin giliai įsirėžusi 1995 metų spalio 19-osios naktis. Kvartalas buvęs apsuptas policininkų ir civiliškai vilkinčių pareigūnų. Prasidėjęs viešnamio antpuolis.
Vienas pašnekovas dievagojosi pats matęs, kaip per pirmajame aukšte esančio 41-ojo buto langą iššoko nuogutėlė, tik su tamsiais akiniais Olia. Ji pasileidusi gatvės viduriu bėgti nuo persekiojančių policininkų, kol galop įsmukusi į stovintį prie telekomo automobilį ir dingusi.
Lietuvis gruziniška pavarde
Kai kurie Ryšių gatvės 19-ojo namo gyventojai apstulbo, kai paaiškinau, kad jie turėjo kęsti ne viešnamio, o koncerno EBSW saugumo ir informacijos tarnybos SIT slapto klausymosi centro kaimynystę.
Kaip žinome, SIT šefas buvo KGB generolas R.Marcinkus.
O slapto klausymosi centrui vadovavo Eduardis Guralija, iš tikrųjų pagal veido bruožus neįtikėtinai panašus į buvusį Irako diktatorių S.Husseiną.
1955-aisiais Krasnojarske gimęs E.Guralija laiko save lietuviu. Bet šiaip jau jis mėgdavęs prisistatyti ir gruzinu, žydu, persu ar dar kokios nors rytietiškos tautybės atstovu – nelygu situacija.
E.Guralija neslėpė 1986-1990 metais tarnavęs neva vertėju KGB 16-osios valdybos padalinyje – elektroninės žvalgybos centre „Nemunas”, dislokuotame Kauno rajone, Linksmakalnyje. Tiesa, diskutuojama dėl karinio laipsnio: jis pats sakė buvęs tik praporščikas (puskarininkis), bet kai kam prisistatydavęs netgi KGB ar GRU pulkininku.
Tai žinant – dar viena detalė pamąstymui. Motinos namuose Panerių gatvėje E.Guralija buvo įrengęs savotišką ryšių mazgą, nes ji vienintelė Kaune turėjusi tuo pačiu adresu įregistruotus net tris telefono abonentus.
Oficialiai E.Guralija buvo uždarosios akcinės bendrovės „Custos” (lot. – sargas, akylas stebėtojas, seklys), įregistruotos Kaune, Aušros gatvės 42-ajame name esančiame „Sporto” viešbučio 44-ajame kambaryje, direktorius.
Bendrovės veiklos užmojai buvo platūs: prekyba juvelyriniais dirbiniais, brangakmeniais, kompiuteriais, radijo elektronika, optikos priemonėmis, taip pat restoranų verslas, pramogos.
Aukštos klasės specialistai
Rusiškai kalbantys vyriškiai, kuriuos Ryšių g. 19-ojo namo kaimynai be reikalo laikė viešnamio prižiūrėtojais, – buvę KGB-GRU globalinio elektroninės žvalgybos centro „Nemunas” antenų lauko specialistai – prižiūrėtojai. Visi jie gyveno Linksmakalnio kariniame miestelyje, kur iki šiol išlikę rusiški gatvių pavadinimai.
„Seržas” – tai Sergejus Vasiljevas, gimęs 1958-aisiais. Jo dispozicijoje buvo „Nemuno” elektroninės žvalgybos antenos, nukreiptos į Skandinavijos šalis.
Metais vyresnis Anatolijus Jermalovičius prižiūrėjo palydovinės žvalgybos įrangą ir buvo „JAV grupės” vyresnysis specialistas. Yra liudijimų, kad jis E.Guralijai gyręsis sugebąs užfiksuoti net atodūsius Vašingtone esančių Baltųjų rūmų miegamajame.
Pats jauniausias iš antenų lauko specialistų – 1967-aisiais gimęs Andrejus Jeriomenka. Teigiama, jog jis buvęs KGB 16-osios valdybos „apsėstasis” – aukštos kvalifikacijos elektroninio šnipinėjimo meistras, gaudavęs itin slaptas, asmenines KGB pirmininko V.Kriučkovo ir karinės žvalgybos GRU viršininko V.Michailovo užduotis.
Buvimo vieta – „kažkur”
Valstybės saugumo departamento duomenimis, šie KGB-GRU objekto „Nemunas” antenų lauko specialistai dar 1992 metais esą išnyko iš nepriklausomos Lietuvos teritorijos. A.Jeriomenka neva išvykęs į Tolimuosius Rytus. A.Jermalovičius, pagal tautybę baltarusis, vėl apsigyvenęs Minske.
Tik apie „Seržą” – S.Vasiljevą neturėta duomenų. Manyta, kad jis dėl KGB ir GRU agentūros intrigų nužudytas iš kadaise Kaune dislokuotos sovietinės 7-osios desantininkų divizijos puskarininkių sudarytos Šančių „Kaulo” grupuotės smogikų.
Tačiau visi pražuvėliai 1994-1995 metais darbavosi SIT slapto klausymosi centre. Mat iš tikrųjų jie niekur ir nebuvo išvykę.
Kai šis centras buvo išdraskytas, jie sugebėjo neįkliūti. Dabartinė jų buvimo vieta nežinoma, bet žurnalisto tyrimo šaltiniai tvirtina, kad jie tebėra Lietuvoje.
Kai kurių šaltinių duomenimis, S.Vasiljevas gana aktyviai darbavosi Karmėlavoje, uždarojoje akcinėje bendrovėje „Avia Baltika”, įsikūrusioje Rolando Pakso rinkimų štabo informacinėje tarnyboje.
Trijų poligločių paslaugos
Viešnamio merginomis laikytos Olia, Katia ir Mania – aukštąjį lingvistinį išsilavinimą turinčios poliglotės. KGB-GRU elektroninio šnipinėjimo centre „Nemunas” jos buvo gana gerai mokamos vertėjos, turėjo aukštą karinį laipsnį.
EBSW slapto klausymosi centre šios moterys išklausydavusios Vilniuje reziduojančių įvairių užsienio valstybių diplomatų pokalbių telefonu įrašus, tuojau pat juos išversdavusios ir tekstus perduodavusios reguliariai apsilankančiam E.Guralijai.
Šis tą medžiagą pateikdavęs SIT šefui R.Marcinkui.
Lietuvos specialiosioms tarnyboms iki šiol taip ir nepavyko nustatyti nei „viešnamio mergaičių” pavardžių, nei kur jos dabar yra.
Tuo tarpu vienas Ryšių gatvės 19-ajame name gyvenantis fotomėgėjas tebesaugo šių vertėjų poligločių intymias fotografijas ir net buvo pasiūlęs jas žiniasklaidai.
Tačiau kaip į šį SIT slapto klausymosi centrą patekdavo pirminė informacija – pokalbiai telefonu?
Konfidencialus susitikimas
1993 metų birželį Kaune, Savanorių pr. 349, koncerno EBSW centrinėje būstinėje, įvyko konfidencialus E.Guralijos ir brolių Gintaro bei Raimundo Petrikų susitikimas.
Beje, tomis dienomis Linksmakalnyje buvusį KGB-GRU elektroninio šnipinėjimo centrą „Nemunas” paliko paskutiniai Rusijos užsienio žvalgybos karininkai.
Yra versija, jog iki tol broliams Petrikams visiškai nepažįstamas E.Guralija sužinojęs, kad jiems itin gerai sekasi audringame Lietuvos ūkio privatizavimo procese, ir pasiūlęs modernų bei efektyvų būdą, kaip kontroliuoti po kraštą išsimėčiusias įmones.
E.Guralija pataręs įsteigti saugos bei informacijos tarnybą su „plataus diapazono” ryšių mazgu. Tuomet EBSW galėsianti „prasukti” ir stambų tarptautinės informacijos verslą.
Bet labiau tikėtina kita šio susitikimo versija – šį trejetą bendro verslo labui suvedė šiuo metu aukštas pareigas Lietuvos Vyriausybėje einantis asmuo, daugelį metų gerai pažinojęs ir E.Guraliją, ir brolius Petrikus.
Atsitiktinumų virtinė
Tame pačiame EBSW koncerno pastate buvo prisiglaudusi ir kita „plataus diapazono” įmonė – uždaroji akcinė bendrovė „Alšia”. Jos direktoriaus pavaduotojo pareigas ėjo iš Vilniaus atvykstantis KGB generolas R.Marcinkus.
Paties R.Marcinkaus versija: kartą koridoriuje jis atsitiktinai sutikęs G.Petriką. Šis, nežinia iš kur sužinojęs apie įspūdingą vilniečio praeitį KGB sistemoje, pasiūlė generolui tapti jo konsultantu ekonominio saugumo klausimais.
Vienoje Kauno gatvių E.Guralija taip pat „atsitiktinai susitiko” su „iki tol visiškai nepažįstamu” žmogumi – telekomo ryšių inžinieriumi Kęstučiu Žiedeliu, gimusiu 1957-aisiais, o sovietiniais metais gerais pažymiais baigusiu tuometinį Politechnikos institutą.
E.Guralija paprašė K.Žiedelio „pratraukti papildomą kabelį” nuo telekomo iki Ryšių gatvės 19-ojo namo. Ten esąs steigiamas informacinis centras vienai solidžiai Kauno firmai.
Kodėl papildomą kabelį? Todėl, kad abu „atsitiktinai susitikę nepažįstamieji” gerai žinojo, jog dar 1980 metais iš Kauno telefonų stoties į KGB-GRU elektroninio šnipinėjimo centro „Nemunas” karininkų kvartalėlį Ryšių gatvėje buvo nusidriekęs slaptam klausymuisi skirtas ryšių kabelis.
R.Marcinkui ir E.Guralijai pradėjus bendrą veiklą su EBSW koncernu, šis kabelis tapo „per ankštas”, nes buvo užsimota išplaukti į užsieninius vandenis.
Nešė šampano ir pėdkelnių
Bent kiek besidomintieji žvalgybos istorija žino, kad vertingiausi „svarbios informacijos nešėjai” paprastai būna pilki, nepastebimi, kuklų atlyginimą gaunantys žemesniųjų grandžių darbuotojai. Jie dažnai pavadinami „pilkosiomis pelėmis”.
K.Žiedelis kreipėsi į vidutinio amžiaus telekomo ryšių monterę Ireną V., kuri daugelį metų atlikdavo paprastas, bet itin svarbias užduotis – pašalindavo telefono ryšio gedimus, reguliariai tikrindavo įrenginius, prižiūrėdavo aparatūros spintas.
Iš pradžių ryšių inžinierius paprašė „parengti poras” (du ryšio laidus) klausymuisi – neva norįs kontroliuoti, su kuo telefonu bendraujanti jo gero bičiulio žmona.
Monterei Irenai V. tai gerai pažįstamas darbas. Ir sovietiniais laikais, ir nepriklausomoje Lietuvoje tokių paslaugų jos prašydavo specialiųjų tarnybų pareigūnai. Bet nei anuomet, nei šiais laikais ji net nedrįsdavusi prašyti pateikti prokuroro sankciją.
Tiesa, buvo vienas skirtumas.
Specialiųjų tarnybų pareigūnai dažnai pamiršdavę net padėkoti Irenai V. už „porų parengimą”. O K.Žiedelis už paslaugas kartais atsilygindavo šampano buteliu ar pėdkelnėmis.
Tuo tarpu pats K.Žiedelis vien už „papildomo kabelio pratempimą” iš E.Guralijos gavo 1000 litų. O ir vėliau kartu su lapeliais, kur E.Guralija užrašydavo telefonų numerius, kuriuos reikėdavę, ryšininkų žargonu tariant, „užkrosuoti” – perjungti iš telekomo į Ryšių g. 19-41 esantį SIT slapto klausymosi mazgą, – K.Žiedelis gaudavo šimtinių pluoštelius.
„Pilkųjų pelių” tinklas
Taip buvo sukurta nelegali ir plačiai išsišakojusi sekimo sistema. Jos centre buvo EBSW saugumo ir informacijos tarnyba.
Smulkiais papirkinėjimais pasitelkiant „pilkąsias peles” – ryšių monterius, iš visų „Lietuvos telekomo” stočių ir pastočių buvo galima, profesiniu žargonu tariant, „užkrosuoti” – perjungti į SIT slaptą klausymosi mazgą bet kurio abonento liniją. Neišskiriant nei Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės struktūrų, specialiųjų tarnybų ar užsienio šalių atstovybių.
Tokiu būdu šiandien Los Andželo kalėjime sėdintis G.Petrikas ir surinko informaciją, kuria dabar užsimojo šantažuoti Lietuvos valdžios instancijas: Seimo komisijai vengiant su juo derėtis, Lietuva niekada nesužinosianti, kaip iš tiesų viskas anuomet vyko.
Informacija nuplaukė į Rytus
Norėčiau apmalšinti kai kurių Seimo narių kelionės į saulėtąją Kaliforniją troškimus. Jie visiškai be reikalo suskato skristi, kad ten galėtų „pasikalbėti su G.Petriku apie jo keliamas sąlygas ir jo liudijimų turinį”.
Beje, dėl tos kelionės netruko susitarti socialdemokratai su savo nuolatiniais oponentais – konservatoriais.
Reikalas tas, kad, pagal vieną Maskvos žurnalistų versiją, į JAV su Rusijos piliečio pasu G.Petrikas pateko plikutėlis. Visa SIT surinkta medžiaga šiandien disponuoja šio rašinio pradžioje minėta Maskvos „Pekino mafija”.
Mainais už tai buvusį koncerno prezidentą maskviečiai aprūpino Aleksandro Davydovo dokumentais ir „legenda”, tokiu būdu paversdama jį savo „šešetuku” – smulkius pavedimus atlikinėjančiu ryšininku.
Yra dar vienas aspektas. SSRS KGB 16-osios valdybos veteranai be jokių skrupulų susidoroja su savo „apsišvietusiais šešetukais”.
Todėl kas galėtų paneigti, kad atgabentas į Lietuvą jis vieną dieną nebūtų aptiktas vienutėje be gyvybės ir smurto žymių?
Tuo tarpu Los Andželo kalėjime sėdinčio G.Petriko liudijimai apie Maskvos „Pekino mafiją” JAV specialiosioms tarnyboms, ko gero, praverstų labiau nei mūsų valstybės pareigūnams.
Ryšių gatvės protokolai
Nuo pernai, kai Lietuva sužinojo, jog JAV sulaikytas buvęs EBSW prezidentas G.Petrikas, per kai kurių Kauno verslininkų rankas pradėjo keliauti vadinamieji Ryšių gatvės protokolai. Tai jau minėtojo SIT slaptojo ryšių mazgo užfiksuotų pokalbių telefonu išklotinės.
Pasirodo, Ryšių g. 19-ojo namo slaptame klausymosi mazge buvo fiksuojami ir visi G.Petriko pokalbiai, nors jis iš savų „saugumiečių” buvo išpešęs tvirtą pažadą turėti „švarią” telefono liniją, kuri buvo skirta itin svarbiems pokalbiams.
Tačiau KGB 16-osios valdybos veteranai sulaužė šį pažadą. G.Petriko pokalbių turinys atsidurdavo Maskvoje.
Šiuos „protokolus” dabar galima skaityti kaip aštrios intrigos politinį-erotinį kūrinį apie gal patį įdomiausią naujųjų laikų nepriklausomos Lietuvos istorijos periodą – ūkio privatizavimą. Jie atspindi vyrukų iš senojo Kauno viešnamių kvartalo užmojus, nutrūktgalvišką energiją, apsukrumą, įtaką aukščiausiuose politikos ir ekonomikos sluoksniuose.
Pokalbiuose minimos Lietuvos aukštų pareigūnų, priklausiusių visiems politiniams sparnams, pavardės – nuo A iki Ž. Detaliai aptariami „priėjimo” prie jų būdai ir įkainiai, silpnybės, vieša ir užkulisinė veikla, neišskiriant intymiausių gyvenimo epizodų.
Dažnai EBSW vadovai kartojo: „Mes juos laikome už pautų!”
Kontekstas leidžia suprasti tikrąją šios frazės reikšmę: „Mes jų klausomės”. Žinoma, ne smalsumui patenkinti.
Gintarėlis būdavo atsargus
Iš „Ryšių gatvės protokolų” galima suprasti, kad EBSW prezidento artimiausioje aplinkoje buvo ypatingos reikšmės patikėtinis, vardu Gintarėlis.
Antai Gintarėliui sakoma, kad visą savaitę buvo „laikomas už pautų” vienas aukščiausių Lietuvos pareigūnų (su pasimėgavimu kartojama pavardė). Bet jo pokalbiai buvę aptarti su konsultantu (KGB generolu R.Marcinkumi?) ir prieita prie išvados, kad per lemtingas derybas dėl strateginės reikšmės įmonės privatizavimo jis gali „sudreifinti” (Kauno senamiesčio žargonu tai reiškia praskysti, suabejoti, atsitraukti).
Pašnekovas jausmingai kreipiasi į Gintarėlį: „Tu žinai, kaip visada man svarbi tavo šalta pozicija” ir prašo patarimo, „ar verta dvigubai padidinti „karbovancų čemodaną” (kyšį).
Tokių pokalbių su Gintarėliu apie slapčiausius EBSW vadovybės sumanymus – ne vienas. Jam išsisakoma, klausiama patarimo. Bet Gintarėlis atsargus. Jis dažniausiai tik mykia, inkščia, aikčioja. Gal jis žino, kad ir vadų pokalbiai įrašomi, todėl patarimus perduos ne telefonu?
Buvę bendradarbiai neabejoja
Siekdamas atskleisti atsargiojo Gintarėlio mįslę, kalbinau ne vieną iš buvusių EBSW aukštutinės grandies darbuotojų.
Kai kurie netgi neabejojo, kad toks ypatingos reikšmės patikėtinis galėjo būti tik dabartinis vidaus reikalų ministras Gintaras Jonas Furmanavičius, ir pateikė tokius argumentus.
1991-1992 metais minėtasis asmuo buvo uždarosios akcinės bendrovės „Tricon” komercijos direktorius. Ši įmonė buvo pagrindinė, nes visos jos akcijos priklausė išimtinai Petrikų klanui. Būtent ten buvo padėti materialiniai ir intelektiniai EBSW pagrindai.
G.Furmanavičiui išėjus iš „Tricon” ir atėjus naujiems vadovams, darbuotojams pritaikytas ypatingas slapto klausymosi mazgo režimas. Jų pokalbiai buvo fiksuojami ne tiktai darbovietėje, bet ir namuose.
1992-1996 metais G.Furmanavičiui buvo patikėtas svarbaus EBSW padalinio „Žemprojektas” generalinio direktoriaus postas. Būtent ten, Gedimino gatvėje 47, veikė pagrindinis koncerno finansinių srautų mazgas – liūdnai pagarsėjusi Kauno holdingo kompanija, išviliojusi iš indėlininkų daugiau nei 80 milijonų litų.
Tiesa, G.Petrikas prieš porą mėnesių interviu „Lietuvos rytui” teigė su G.Furmanavičiumi susitikinėdavęs tik krepšinio aikštelėje. O dabartinis ministras pats aiškino EBSW sistemoje buvęs tiktai samdomas darbuotojas.
Alvydas Dargis