Ši gyvenimo daug kartų patikrinta tiesa dar kartą buvo patvirtinta net politikoje, o jei dar konkrečiau, – Valstybės saugumo departamento (VSD) istorijoje.
Kelis mėnesius dirbo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), jo pirmininkas žaibavo ir griaudėjo iš visų tribūnų taip, kad atrodė, tarsi pats senovės lietuvių dievas Perkūnas laikinai persikūnijo į komisijos pirmininką ir šoka kažin kokį mistinį šokį. Jo šokiui asistavo gausus valstybės „gelbėtojų” corps de ballet.
Visas šis ansamblis buvo pasiryžęs mus išgelbėti nuo Lietuvą apraizgiusio korupcijos tinklo. Tas tinklas esą plika akimi matomas VSD turimose pažymose, apie kurių turinį komisijai papasakojo keli jai liudiję saugumiečiai. Kadangi tuometis direktorius nesutiko perduoti komisijai pažymų, tai dėl to ir dėl savo politinių klaidų „neteko galvos”.
Taigi korupcijos sunaikinimo raktas, „gelbėtojų” įsitikinimu, slypi minėtose pažymose. Bet jų neatiduoda NSGK ir naujasis VSD vadovas. Ar tuomet reikėtų daryti prielaidą, kad ir jis staiga tapo korumpuotų asmenų „stogu”? Manau, taip tvirtinti neapsiverstų liežuvis net didžiausiems VSD vadovo nedraugams. Ir kodėl tada NSGK pirmininkas nebesvaido žaibų dėl Seimui nepateiktų taip geidžiamų pažymų ir iš dievo Perkūno staiga virto kažin ką nerišliai mekenančiu ėriuku. Nebegriaudėja jis ir dėl neatleistų VSD vadovo pavaduotojų. Nebereikalauja grąžinti į ankstesnį darbą „teisingai” liudijusių saugumiečių. Tūlas pilietis, matydamas nutilusį NSGK pirmininką ir ramiai poilsiaujantį „gelbėtojų” corps de ballet, gali pamanyti, kad vienintelis komisijos ir „gelbėtojų” corps de ballet tikslas buvo išversti iš klumpių aną vadovą, išdrįsusį iš darbo išmesti politikams taip reikalingus „kurmius”. Visi kiti reikalavimai buvo tik figos lapas gėdai paslėpti.
Galima ir kita versija, paaiškinanti pirmininko metamorfozę. Galbūt jis jau išsiaiškino, kuo skiriasi operatyvinė pažyma nuo analitinės, ir suprato, kad joks spec. tarnybos vadovas niekados neatiduos operatyvinių pažymų, kuriose, žinoma, pateikiama dar neverifikuota informacija, jei nenorės sugriauti pačių tarnybos pamatų. Kas kita analitinė pažyma, kuri rašoma patikrinus operatyvinius duomenis iš kelių šaltinių. Tai kokias pažymas turi VSD? Komisijai „teisingai” paliudiję keli pareigūnai laiko jas analitinėmis. Bet ar galima tikėti tokiais liudininkais, kurių vienas, baigęs KGB mokyklą, tik nespėjęs išlaikyti baigiamojo egzamino, buvo kadrinis KGB darbuotojas, kitas mokslus krinto Minsko milicijos mokykloje ir buvo atleistas iš VSD kaip „kurmis”, o trečias neteko tarnybos VSD, nes pernelyg dažnai „užlipdavo ant kamščio”? Ar jie, įniršę ant savo vadovo už tokią neteisybę, galėjo duoti objektyvius parodymus? Kurioziška, kai rezervininkai kalami prie kryžiaus, o etatinis KGB darbuotojas globojamas ir jo parodymais šventai tikima. Ir tikima dėl to, kad jie tokie, kokių reikia. Kad ir kaip ten būtų dėl pažymų, bet net analitinės pažymos nėra skirtos bulvarui. Jos turi patekti tik VSD įstatymu numatytiems asmenims.
Kodėl nurimo „gelbėtojų” corps de ballet? Ar ir jis rado svarbesnių darbų nei sutraukyti korupcijos tinklą? Nemanau, kad „gelbėtojams” nerūpėtų sužinoti, kieno pavardės minimos pažymose. Ir nesvarbu, kad dalis tų pavardžių, galbūt nieko bendro neturi su korupcija, bet tegul jie patys savo nekaltumą ir įrodo visuomenei. Juk svarbu paviešinti pavardes, žinoma, jei jos ne pačių „gelbėtojų”. Toliau skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas. Konstitucinė nekaltumo prezumpcija, sakote. Niekai, jei tauta reikalauja kraujo. Bet ir „gelbėtojai” nulipdyti iš to paties molio kaip ir „valstybininkai”. Ir jie stengėsi kaip geriau ir greičiau sunaikinti korupciją, bet ir jiems išėjo kaip visada.
Ir baigiant – prielaida, kad komisijos nariai dieną dirbo, o vakare skaitė Bibliją, nes jų darbo pagrindinis ir kol kas vienintelis rezultatas tiesiog nuplagijuotas iš Biblijos, pagal kurią Salomėjai reikalaujant ant lėkštės atnešta ją atstūmusio šv. Jono galva.