Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisų Teisme (EŽTT) Elvyra Baltutytė teigia, kad Lietuvoje žmogaus teisės ginamos vis aktyviau. Tačiau teisininkė įsitikinusi, kad prigimtinių teisių ir laisvių Cerberis galėtų būti kiek piktesnis.
Pastaraisiais metais mūsų šalyje vis garsiau kalbama apie įvairius žmogaus teisių pažeidimus. E.Baltutytė teigia, kad dėl to kalta ne jų gausa, o būtinybę rūpintis savo teisėmis vis labiau suvokiantys paprasti žmonės. Pasak teisininkės, ypač svarbu, kad įvairias problemas į viešumą kelia ne tik nuskriaustieji, bet ir žiniasklaida, nevyriausybinės organizacijos, mokslininkai. Tačiau daugiau atsakomybės turėtų prisiimti pati valstybė. Šiandien minimos Tarptautinės žmogaus teisių dienos proga apie tai LŽ ir kalbėjosi su E.Baltutyte.
– Kokios žmogaus teisės Lietuvoje pažeidžiamos dažniausiai?
– Į šį klausimą tiksliausiai galėtų atsakyti sociologiniai tyrimai. Prieš kelerius metus daryta apklausa parodė, kad žmonėms rūpi teisė į teisingą teismą, į privataus gyvenimo apsaugą, socialinės teisės.
Iš savo darbo EŽTT patirties galiu pasakyti, kad prieš kelerius metus šiame teisme dominavo pažeidimai, susiję su teise į teisingą teismą bei teise į laisvę. Dabar nusiskundimų amplitudė gerokai platesnė. Dažnai kreipiamasi dėl pažeidimų, susijusių su privačiu bei šeimos gyvenimu, saviraiškos laisve, teise į gyvybę, taip pat dėl nuostatų, garantuojančių kankinimų draudimą ir nuosavybės teisės apsaugą.
Sprendžiant iš EŽTT praktikos, ryškių tendencijų, kai galima kalbėti apie būdingesnius tam tikros rūšies pažeidimus, nėra. Tačiau reikia pasakyti, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija negina socialinių ir ekonominių teisių, o reglamentuoja tik civilines ir politines teises. Jei žmonės į EŽTT galėtų kreiptis ir dėl socialinių dalykų, galbūt paaiškėtų, kad Lietuvoje kur kas daugiau tokio pobūdžio problemų.
– Kaip vertinate žmogaus teisių padėtį mūsų šalyje?
– Manau, kad ji nėra tokia jau bloga, kaip kas nors bando pateikti. Žinoma, kaip ir kiekviena valstybė, turime problemų. Noriu pažymėti, kad su žmogaus teisių pažeidimais susiduriama net ir tose šalyse, kuriose jų, mūsų manymu, neturėtų būti.
Man atrodo, kad padėtį geriausiai atspindi tai, kiek ir kokių galimybių esama žmogaus teises apginti. Svarbu, kad žmonės kuo daugiau žinotų apie savo teises, galėtų laisvai naudotis teisine pagalba. Taip pat būtina, kad veiktų kuo daugiau institucijų, padedančių žmonėms apsiginti. EŽTT neturėtų būti vienintelė ir paskutinė viltis.
– Ne vienus metus dirbate žmogaus teisių srityje. Kaip atrodome Europos kontekste?
– Padėtis daugeliu atžvilgiu keičiasi į gera. Pavyzdžiui, galimybių asmeniui apginti savo teises dabar tikrai daugiau nei bet kada anksčiau. Atsiranda vis daugiau kvalifikuotų advokatų, kurie itin profesionaliai suformuluoja skundus bei atstovauja asmenims mūsų teismuose, o prireikus – ir EŽTT. Antras reikšmingas dalykas, kad tobulinama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistema. Ji labai svarbi daug lėšų neturintiems asmenims.
Vakarų valstybėse veikia nemažai nevyriausybinių organizacijų, kurios padeda žmonėms tinkamai suformuluoti savo reikalavimus teismams. Norėtųsi, kad panašių įstaigų rastųsi ir pas mus.
Palyginti su kitomis valstybėmis, labai neišsiskiriame. Pagal bylas EŽTT galiu pasakyti, kad Lietuvoje padėtis tikrai ne blogesnė nei kitose valstybėse.
– Ar dažnai lietuviai kreipiasi į EŽTT? Kuo dažniausiai skundžiamasi?
– Besikreipiančiųjų į EŽTT iš mūsų šalies mažėja. Anksčiau per metus sulaukdavome apie 500 skundų, dabar jų gerokai mažiau – kartais nesiekia nė 300. Tačiau reikia pasakyti, kad šie skundai surašomi kvalifikuočiau.
Skundžiamasi dėl įvairių dalykų. Pastaruoju metu gauname nemažai pareiškimų dėl nuosavybės teisės apsaugos žemės grąžinimo bylose. Tačiau tenka apgailestauti, kad dažnai žmonės nesupranta, jog EŽTT negali priimti sprendimų dėl žemės grąžinimo, o tik kontroliuoja, ar Lietuva vykdo savo institucijų priimtus sprendimus.
– Lietuvoje veikia kelios žmogaus teisėmis besirūpinančios nevyriausybinės organizacijos. Kaip vertinate jų vaidmenį?
– Šios srities nevyriausybinis sektorius kai kuriose kitose šalyse itin svarbus. Manau, kad tokių organizacijų Lietuvoje galėtų būti daugiau. Jos, be kita ko, galėtų atlikti labai svarbų šviečiamąjį darbą aiškinant žmonėms jų teises ir nurodant galimybes jas apginti. Problemas pastebėti ir raginti valstybę jas spręsti naudinga visiems.
– Kokių prevencinių priemonių, siekdama užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams, imasi Lietuva?
– Pirmiausia atsakinga už tinkamą pagarbą šioms teisėms yra būtent valstybė. Ji ne tik turi laikytis tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė prisijungdama prie įvairių sutarčių dėl žmogaus teisių. Priimdama įstatymus, kitus teisės aktus valstybė privalo remtis tarptautiniais standartais, įskaitant ir EŽTT suformuotą praktiką. Nuolat turi būti stebima, ar yra priimami tinkami įstatymai, ar jie yra vykdomi nepažeidžiant žmogaus teisių.
Vien kalbėjimo čia neužtenka, šiam tikslui įgyvendinti turėtų veikti nuoseklus teisės aktų projektų, jų taikymo praktikos derinimo su konvencija mechanizmas. Tačiau nedrįsčiau teigti, kad šiandien pas mus veikia visa ši sistema. Ne mažiau svarbus yra valstybės institucijų, ypač teisėsaugos, pareigūnų tinkamas žmogaus teisių mokymas. Šioje srityje, manyčiau, daroma vis daugiau, į šį darbą įsitraukia ne tik valstybės institucijos, bet ir kai kurios nevyriausybinės organizacijos.
Atsakymas į Baltutytės tuščią ir melagingą propagandą:
PIRMAS – Iš tikrųjų Lietuvai priskirta Europos Žmogaus Teisių Teismo antra teisėjų kolegija (septyni teisėjai) nieko nenagrinėja ir nieko nenusprendžia, jie tik pasirašys, ką Lietuvos teisėja ir buvusi vyriausybės atstovė Strasbūre, jauna Danutė Jočienė, jau iš ankšto nusprendė, nes ši dama yra, lyg tyčia, irgi teismo pranešėja, reiškia, tik ji (kartu su jos padėjėja – „Lietuvos teisės referente“) „nagrinėja“ iš Lietuvos atkeliavusius skundus, „ar nebuvo pažeistos savininkų nuosavybės teises“ (!!!).
Kiekvienam protingam žmogui visiškai aišku, ką tai reiškia. Be to, Jočienė yra buvusio Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjo, Prano Kūrio (kuris buvo lyg tyčia paskutinis okupantų valdžios „teisingumo komisaras“), auklėtinė, ir tik jo pastangų dėka buvo paskirta į šį postą. O kaip teisėja-pranešėja ji dirba ten niekeno nekontroliuodama ir vykdo postkomunistinės vyriausybės paliepimus kaip ir ankščiau, dar būnant vyriausybės astovė Strasbūre.
ANTRAS: Jeigu nebūtų Jočienės padėjėjų juodo darbo (padėjėja šiuo metu yra 26 metų ir Lietuvos CPK pilnai nežinanti ir nepatyrusi Agnė Glodenytė, ankšciau padėjėju buvo Dovydas Vitkauskas, kuris nuo gegužės atleistas iš pareigų), pavyzdžiui, redaguoti, manipuliuoti, o jeigu negalima kitaip, suklastoti arba papraščiausiai – nuslėpti, Europos Žmogaus Teisių Teismo septyni antros kolegijos teisėjai normaliai yra įpareigoti, nagrinėti, ar Lietuvos vyriausybė nepažeidė nuosavybės apsaugą (pirmą Konvencijos protokolą), pavyzdžiui, neteisėtai parduodant savininko nuosavybę kitiems asmenims kaip „valstybės nuosavybę“ – o teisėtam savininkui, sakykime, tik po šešių metų „atstatyti“ nuosavybės teises (kurios, kaip nedviprasmiškai pabrėžė LR seimas savo preambulėje į „Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą“ nebuvo panaikintos ir vien dėl to negalėjo buti atstatytos – „kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“ – dėl to paminėtas įstatymas yra niekinis su visomis teisinėmis pasekmėmis). O svetimo turto pasisavinimas, išsvaistymas ir išeikvojimas yra nusikaltimai pagal Lietuvos baudžiamąją kodeksą. Tuo būdu vyriausybiniai žemgrobiai gali mokėti juokingą „kompensaciją“ teisėtam savininkui, o buvusi okupantų kolaborantai (kiti neturi galimybių „nusipirkti teisėtų savininkų turtą“ iš vyriausybės nusikalstamų pareigūnų) tuo tarpu gali laisvai disponuoti savo „teisėtai“ įgytu turtu ir perparduoti sklypą už milijonus. O tai ne vien šešto, bet irgi keturiolikto Konvencijos straipsnio pažeidimas.
Toliau, kiekvienas teisininkas žino labai gerai – arba turėtų žinoti, kad Lietuvos teismai yra griežtai įpareigoti, taikyti civilinio proceso kodekso nuostatas. O jeigu Lietuvos teismai (iš tikrųjų – teisėjai, nes teismai yra tik statiniai, o ne žmonės) savininko byloje tyčia netaiko CPK nuostatas ir jeigu dėl to padarė tam tikram savininkui finansinę žalą savo nekilnojamo turto atžvilgiu, tai irgi toks atvėjis yra grūbus šešto Konvencijos straipsnio („teisė į teisingą teismą ir teisingą bylos nagrinėjimą“) bei pirmo protokolo (nuosavybės apsauga) pažeidimas. Suprantama, kad nomenklatūros valdžios atstovė-komisarė to per mielai nuslepia.
Aišku, kad toks nusikaltimas yra Žmogaus Teisių Konvencijos šešto straipsnio ir pirmo protokolo grūbus pažeidimas, ir kad vien dėl to Lietuva bus nuteista. Tačiau, ka padarysi, kai dabartinė vyrausybės atstovė bendradarbiauja su buvusi vyriausybės atstove (kuri, kaip jau aprašyta, dabar yra Lietuvos paskirta teisėja Europos Žmogaus Teisių Teisme ir kartu –lyg tyčia – irgi pranešėja, pranešėjanti apie lietuvių savininkų pareiškimų turinį kitiems lietuvių kalbos nemokantiems teisėjams – butent, kad reikia atmesti visus tokius „aiškiai nepagrįstus“ (angliškai: „manifestly ill-founded“) skundus?
Reikia pastebėti, kiek ilgai Nomenklatūros įrankiai dar gali tęsti savo juodą darbą Strasbūre ir Teisingumo ministerijoje, nes pasaulyje viskas gali atsitikti …