BIX niekada nepataikavo publikai

Rytoj lietuviškojo roko veteranai grupė BIX koncertu paminės dvidešimtąjį jubiliejų

Artėjant jubiliejiniam koncertui, kuris vyks gruodžio 8 dieną sostinės „Galaxy” klube, pagauti devyndarbį grupės BIX įkūrėją Saulių Urbonavičių-Samą itin sudėtinga. Muzikanto diena suplanuota minučių tikslumu. Nenumatyti koncerto rūpesčiai, dekoracijų parinkimas, vizitas į kirpyklą ir daugybė kitų darbų ne kartą Samą privertė keisti interviu laiką, net ir per pokalbį netilo jo mobilusis telefonas. Tačiau Samui miela prisiminti tuos „auksinius” laikus, kai su grupe išmaišė beveik visą Europą.

Žinojo, ko nori

– Priminkite grupės susikūrimo istoriją…

– Idėja įkurti grupę BIX kilo dar 1982 metais, tada studijavau Šiaulių universiteto Dailės fakultete. Tais laikais namų sąlygomis parengėme kiek juokingą pirmąjį albumą, vėliau jį ir išleidome. Tada Lietuva dar nebuvo laisva. Prisimenu, kad albumu domėjosi netgi saugumas – vyrukai analizavo, kokie čia „nusikaltėliai” kuria tokius tekstus.

Tikrasis BIX muzikinis kelias prasidėjo 1987 metais, lygiai prieš dvidešimt metų. Pirmasis koncertas įvyko Šiaulių kultūros namuose prieš pat Naujuosius metus. Tąsyk buvo paskelbtas konkursas, kuriame visos norinčios koncertuoti muzikos grupės turi pasirodyti komisijai ir jeigu įveiks konkursą, galės repetuoti naudodamosi kultūros namų aparatūra. Tais laikais buvo itin sudėtinga situacija – neturėjome nei instrumentų, nei garso technikos, todėl ir nusprendžiau pasinaudoti tokia proga. Suskubau suburti muzikuojančių šiauliečių komandą.

Turėjome aiškią koncepciją, kokią muziką norėtume atlikti, todėl negailėjome laiko ir reikalavome iš savęs kokybės. Nuo pat pradžių orientavomės į pasaulinės muzikos rinką. Viskas vyko priešingai negu dabar, kai lietuvaičiams aktualu tik tai, kas vyksta jų kaime. Muzikantai nebenori išsiskirti, jiems tereikia vienintelio dalyko – bet kokia kaina patikti publikai. Šiuo atveju mes buvome ir tebeesame kitokie.

Vertinami Vakaruose

– Kaip sekėsi pasiekti publikos pripažinimą?

– Tikrai nesunkiai. Mes, matyt, su savo muzika pataikėme atsirasti tinkamu laiku. Žmonės mus labai gerai priėmė. Tai rodo faktas, kad tuo metu tebuvo tik du „fanų” klubai – grupės „Foje” ir mūsų. Juk net pilnus Sporto rūmus ir stadionus gerbėjų sugebėdavome surinkti. O vėliau dar daugiau dėmesio ėmėme skirti užsienio rinkai. Prasidėjo nuolatinės gastrolės po užsienio šalis. Drįstu teigti, kad iš Lietuvos grupių BIX gastroliavo daugiausia. Būdavo, kad per metus namuose praleisdavome tik du mėnesius. Visas kitas laikas prabėgdavo JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Olandijoje ar Vokietijoje.

– Ar užsienio klausytojai jus priimdavo taip pat audringai kaip ir lietuviai?

– Vakaruose mums tikrai puikiai sekėsi, todėl ir rengdavome tokius didelius koncertinius turus. Vokietijoje, Olandijoje, taip pat Prancūzijoje patekome į jų televizijas ir radijo stotis, kviesdavo į festivalius, koncertuodavome su pačiomis ryškiausiomis grupėmis.

Protestas prieš vartotojų visuomenę

– Jūsų tekstai, vaizdo klipai, fotosesijos – visa tai buvo labai drąsu ir net šokiravo. Ar tyčia siekėte tokio skandalingo dėmesio?

– To nepavadinčiau sąmoningu siekiu, greičiau tai būtų galima apibūdinti kaip mano saviraišką. Aš savo muzika, išvaizda, tekstais sakiau tai, ką norėjau sakyti, niekada nesitaikiau prie kitokio skonio. Man nerūpėjo, ką pamanys žmonės ir ką apie mane kalbės kaimynai. Kadangi tekstai buvo tikrai drąsūs, manau, ir dabar jaunimui jie atrodo tokie pat aktualūs. Šios priemonės buvo jauno žmogaus protestas prieš vartotojų visuomenę. Tai toli gražu ne karas su ja, nes viskas buvo pagrįsta saviironija.

– Esate nebe toks jaunas žmogus, ar tos drąsios idėjos jums ir dabar nesvetimos?

– Mano manymu, tokie dalykai metais nematuojami. Galiu pasakyti nebent tiek, kad su metais ateina patirtis ir profesionalumas. O kalbant apie idėjas – tai žmogus arba yra stiprus idėjomis, arba jis jų išvis neturi. Manyje verda tas pats, kaip ir prieš tuos dvidešimt metų. Gal tik besikeičiančios gyvenimo sąlygos viską truputėlį apsunkina. Dėl to ir neišleidžiame naujų albumų. Jaučiame laiko stoką, o mūsų principas – nedaryti bet kaip ir bet ko, nes š…

aplinkui ir taip pakanka – todėl negalėdami visiškai atsidėti muzikai paprasčiausiai „nekepame” kompaktų.

Kolektyvinė filosofija

– Kurį laikotarpį laikote pačiu sėkmingiausiu?

– Nuo pat pirmojo koncerto Šiauliuose visa mūsų veikla kilo į kalną. Nors neneigiu, kad buvo krizių. 1993 metais po ilgųjų koncertinių turų išgyvenome tikrai nelengvą laikotarpį. Keliaujant nebelikdavo nei laiko, nei jėgų kūrybai. O visas laikotarpis iki tol buvo tikrai itin sėkmingas.

Vėliau dėl vadybos problemų laikinai prigesome. Tai lėmė ir mūsų pirmojo vadybininko žūtis. Sumažėjo kelionių į Vakarus, o Lietuvoje su tokia muzika tikrai sudėtinga. Visuomenė smarkiai pasikeitė, todėl mūsų pastarasis albumas pasirodė 1997 metais. Pajutome, kad žmonėms tapo svarbiau įsigyti kuo naujesnį automobilį, kuo geresnį mobilųjį telefoną, kuo didesnius namus – viskas buvo matuojama pinigais ir pamiršti esminiai dalykai. Tačiau pamažu žmonės atmerkia akis ir ima suvokti, kad vertingiausia yra toli gražu ne tai, kas matoma ir apčiuopiama.

Visi grupės nariai vadovaujasi panašia filosofija ir mums visada buvo svarbiausia stovint ant scenos nemeluoti nei sau patiems, nei publikai. Todėl visuomet grojome ir grosime tik savo kūrybą.

– Nors esate bendraminčiai, tačiau ar ilgas buvimas kartu nesukeldavo įtampos grupėje?

– Normalu, kad kai tris mėnesius visi kartu trindavomės ankštame autobusiuke, tai pavargdavome vienas nuo kito. Tačiau didžiausi pykčiai kildavo tik tada, kai kažkuris iš mūsų „chaltūrindavo” scenoje. O šiaip esame gera „šyzikų” kompanija, visi labai skirtingos asmenybės ir nebijantys būti savimi.

Visas dėmesys muzikai

– Koks bus jubiliejinis koncertas?

– Tikrai geras. Mes patys labai nuoširdžiai jam rengiamės, prisiminėm labai daug dainų, kurių jau seniai negrojome. Tai bus didelė šventė. Pasikvietėme grupes „Skamp”, „InCulto”, „Biplan”, Psichą (iš grupės „Requiem”) , Marijų Mikutavičių, Nojų ir kitus savo draugus, kurie parengs naujas grupės BIX dainų interpretacijas. O antroje dalyje pasirodysime patys.

Šis koncertas – tai ne mergaičių plikais užpakaliukais pasistaipymas ant scenos, o tikra muzika. Čia svarbiausia ne grimas, ne kostiumai ir dizaineriai, ne lakuoti nagai.