Vilniaus kongresų rūmuose praėjusį sekmadienį nuskambėjo W.A.Mozarto operos „Užburtoji fleita” premjera, papasakojusi egiptietišką tūkstantmečių senumo istoriją.
Kaip ir pernai tų pačių menininkų – režisierės ir prodiuserės Dalios Ibelhauptaitės, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Gintaro Rinkevičiaus ir dizainerio Juozo Statkevičiaus – pastatyta G.Puccini opera „Bohema”, taip ir šiemet W.A.Mozarto „Užburtoji fleita” įrodė, kad opera laužydama įprastus stereotipus tampa tik įdomesnė, gyvesnė, šiuolaikiškesnė. Ir nebūtinai spektaklis turi būti statiškas, kaip buvo įprasta iki šiol. Pagrindinis dėmesys tada būdavo skiriamas tik muzikai. Pasitaikydavo, kad jaunų įsimylėjėlių partijas atlikdavo ir pagal amžių nelabai tinkantys solistai. Šįkart operoje derėjo viskas, ir niekas nebuvo antrarūšis. Ir muzika, ir solistai, ir dekoracijos, ir kostiumai buvo vienodai svarbūs, kreipė į save žiūrovų dėmesį. Tai kūrė užburiančią visumą – pasakos su laiminga pabaiga įspūdį.
Beje, toks operos keitimasis, modernėjimas pasaulio muzikologų yra siejamas su šio muzikos žanro atgimimu ir prisitaikymu prie žiūrovams šiais laikais įprasto tempo. Minėtoji menininkų trijulė dar prieš „Bohemą” sakė tokiu būdu bandysianti Lietuvos žiūrovus sugrąžinti į operą. Ir jiems pavyko. Bilietai jau išpirkti į trylika „Užburtosios fleitos” spektaklių (gruodį vyks septyni, kovą ir balandį – po šešis).
Muzika nuginkluoja
Prisimenant sklandantį mitą, esą W.A.Mozartas, užšifravęs šioje operoje masonų paslaptis, buvo už tai nužudytas, norisi pabandyti tų paslapčių ieškoti. Pirmiausia į galvą ateinanti mintis – magiška muzikos galia, kuria net galima valdyti žmones. Gal tai ir yra didžioji paslaptis? Ne be reikalo egzistuoja gydymo būdas – muzikos terapija ir net atskira jos sritis – gydymas būtent W.A.Mozarto muzika.
„Užburtojoje fleitoje” užgrojus stebuklingąja fleita piktų ir nedorų kėslų turintieji yra nuginkluojami. Jie tarsi angelėliai ant pirštų galiukų atsitraukia – žaismingai strakalioja mauras Monostatas (Arūnas Malikėnas) su savo palyda.
Stebuklingi muzikos garsai ne kartą gelbsti gėrio ir blogio kovoje. Pavyzdžiui, dovanota fleita ir varpeliai padeda princui Taminui (Edgaras Montvidas) ištverti tylos įžadus ir išbandymą ugnimi bei vandeniu (beje, tai tipiški masonų įšventinimo ritualai). Arba, kai nusiminęs paukščių gelbėtojas Papagenas (Laimonas Pautienius) rengiasi nusižudyti, pasigirsta krištoliniai varpelių garsai, kurie prišaukia stebuklą. Jis pagaliau sutinka savo išsvajotąją, taip pat Papageną (solistė Joana Gedmintaitė).
Masonai – prieš moteris?
Nakties karalienė (Heidi Wolf iš Austrijos, ypač retas koloratūrinis sopranas, sugebantis išdainuoti ne kiekvienos dainininkės įvaldytą trečiosios oktavos garsą f) verda kerštu ir noru susigrąžinti galią. Jos dukros tėvas saulės disko galią atidavė ne jai, o Zarastrui (Egidijus Dauskurdis) sakydamas, kad moters protas nepajėgus valdyti, ir jį turi atsiduoti išmintingų vyrų globai. Tai dar viena iš masonų, į savo ratą neįsileidžiančių moterų, paslapčių?
Galų gale princas Taminas ir gražioji Nakties karalienės dukra Pamina (Asmik Grigorian), nugalėję visus išbandymus (suprantama, padedant stebuklingajai fleitai) įžengia į saulės diską.
Apie operos sąsajas su masonyste kalbėjo dar W.A.Mozarto laikų kritikai, operos personažus sutapatinę su tikrais politiniais veikėjais.
Egiptologija vokiškai
Ir nors jauniesiems operos solistams buvo nelengva išmokti kalbėti vokiškai (be dainuojamo teksto kūrinyje daug kalbama), tai privertė atlikėjus vaidinti tarsi dramos spektaklyje, o tai klasikinei operai nebūdinga.
Zingšpylio žanrą (muzika su kalbamais intarpais) libreto autorius E.Schikanederis pasirinko neatsitiktinai. Jis lengvu nevarginančiu kūriniu, kurį W.A.Mozartas sukūrė per vieną vasarą, norėjo miestelėnus atvilioti į teatrą. Ir per pirmus metus po premjeros 1792-aisiais, įvyko šimtasis spektaklis. Labai greitai po šios operos pastatymo, 1798 metais Napoleonas išsirengė į karo žygį-ekspediciją po Egiptą. Tai davė pradžią egiptologijai. O gal Egipte vykstantis „Užburtosios fleitos” veiksmas pakurstė ir patį Napoleoną?
Operos kostiumų dizaineris J.Statkevičius, sukūręs 200 nuostabių, auksu ir sidabru žvilgančių egiptietiškų kostiumų su 37 tūkst. sagų ir 7 tūkst. metalinių pinigėlių, tikisi, kad po premjeros Vilniuje gali pasklisti Egipto mados virusas. Beje, egiptietiško stiliaus perukus, aukso plokšteles galvos papuošalams, kepurėms, apavui pakaitomis kelioniniuose lagaminuose iš Londono gabeno ir D.Ibelhauptaitė, ir J.Statkevičius.
Dicko Birdo, dirbančio įvairiuose Europos dramos, operos ir šokio teatruose, sukurta ir dvylika kartų žiūrovų akyse pasikeitusi scenografija Kongresų rūmų scenoje sukūrė įspūdingą tūkstantmečių senumo Egipto atmosferą. Solistai atsidurdavo tai prašmatnioje valdovų menėje su piešiniais ant sienų, tai staiga šiam „tapetui” sulindus pro duris, ties akmenine šventykla. Kai kur neapsieita be techninių darbuotojų pagalbos. Jie viską padarydavo akimirksniu ir nepastebimai, nes vilkėdami pilkus egiptietiško stiliaus kostiumus neišsiskyrė iš personažų.
Nauja operos trupė
„Ant mūsų veidų nusėdusios Egipto aukso dulkės… Nes jos tiesiog nenusiplauna. Tai labai skiriasi nuo Europos operos, kurią pavadinčiau didžiuliu fabriku, – sakė nuo 2001 metų Londone gyvenantis ir dainuojantis E.Montvidas. – Londono karališkoje operoje vienu metu vyksta penkių operų pastatymai. O čia mes matome naujo teatro užuomazgas. Turbūt gali kilti klausimas – kam reikia dar vienos operos trupės Vilniuje? Atsakysiu paprastai: tai padės klausytojams brandinti savo skonį ir galimybę lyginti – kokybės ir repertuaro prasme.”