Kai prabyla medicinos profesorius Balys Dainys, liejasi gražiai išlaikytos aukštaičių tarmės melodija. Nereikia nė išlavintos ausies, iškart atpažinsi – kalba tikras rytų aukštaitis.
Aukštaitis iš Zarasų krašto, nuo Antalieptės marių kranto. Mokyklą B.Dainys baigė Salake, miestelyje, kurio gyventojai didžiuojasi, kad jo vardą skaitant atbulai išeina prasmingas žodis – Sakalas. „Taigi taisyklingai kirčiuoti turbūt jau ir neišmoksiu, – tarsi priekaištą sau išsako profesorius. – Ypač kirčiuotės man buvo sunkiai įkandamos.”
Vietoj trobų – ganyklos
– Kokie saitai sieja jus su tėviške – važiuojate, bendraujate su tėviškėnais?
– Tėviškės, deja, jau nebėra. Mūsų kaimas buvo įsikūręs nepaprastoje vietoje – ežero pusiasalyje. Bet valdžia užsimojo padaryti ganyklas ir 1974 metais kaimą iškėlė. Taigi vietoj žmonių ir trobesių ten ėmė ganytis kolūkio karvės. Kasmet kaimas susirenka prie kapinių, pabūna, pabendrauja. Kai tik turiu galimybę, važiuoju.
– Ar kraštiečiai kreipiasi į jus ieškodami protekcijų?
– Džiaugiuosi, kad mano kraštiečiai gana sveiki, bet, žinoma, nugyventi gyvenimą ir nepatirti sveikatos bėdų retam tepasiseka. Vienas kitas kreipiasi – stengiuosi padėti, jei tik yra galimybių.
– Dabar sėdime ir kalbamės, bet jus bet kada gali pakviesti operuoti.
– Dabar mano statusas pasikeitė. Esu jau per senas labai aktyviai dirbti – taip nuspręsta. Operuoju truputį mažiau. Esu Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Urologijos ir Nefrologijos centrų profesorius konsultantas. Centrams vadovauja jauni energingi kolegos.
– Bet vis tiek turbūt sėdite kaip ant adatų? Telefonas svirpia kas penkios minutės, kabineto durys varstosi.
– Taip, žinoma. Džiaugiuosi, kad nesu visiškai nurašytas.
Liga yra pasekmė
– Rytais per radiją girdime žvalius jūsų pamokymus vyrams, kaip gyventi, kaip rūpintis prostata. Įsuko reklamos karuselė?
– Kaip čia pasakius… Neretai sulaukiu pastabų, kad gal neetiška man kalbėti per radiją apie vaistus. Nors ten ne vaistai, o maisto papildai. Pasiūlė ir mielai sutikau. Štai kodėl. Kad ir kaip keista, visą gyvenimą (ir dabar) aš gydau pasekmes – ligas. Liga yra pasekmė: kokių nors žalingų įpročių, nederamo elgesio, netvarkingo gyvenimo, piktnaudžiavimo kuo nors, nesubalansuotos mitybos ir panašiai. Medikai turi per mažai galimybių aiškinti žmonėms, kaip šie turėtų elgtis, kad nesusirgtų. Gydytojas užverstas gydomuoju darbu – pasekmių gydymu, o apie profilaktiką su pacientu kalbasi palyginti mažai. Aišku, visada su ligoniu pakalbu, kaip ir ko saugotis, ką derėtų mesti, ką ir kaip tvarkyti gyvenime. Bet šiuo atveju turiu progą kalbėti nemažai auditorijai. Ką mes, vyrai, turėtume daryti, kokius papildus vartoti, kad išliktume sveiki. Ligą gydyti yra kur kas sudėtingiau negu nuo jos apsisaugoti.
Kaip gydytojas, manau, turiu teisę taip elgtis.
– Taip ir atsakote oponentams?
– Kai sulaukiu kritikos, klausiu: o ką jūs padarėte, kad žmonės būtų sveikesni? Aš kalbu apie man labai gerai žinomus ir labai rūpimus dalykus. Jei nors keli vyrai dėl to taps sveikesni, labai džiaugsiuosi.
– Ar pastebite kokį nors pacientų sąmonėjimą, supratimą, kad visų pirma jie patys yra atsakingi už savo sveikatą?
– Mano darbo stažas gana didelis, nesakysiu koks, kad neatrodyčiau pernelyg senas. Taigi galiu lyginti padėtį prieš keletą dešimtmečių ir dabartinę. Tam tikrų gerų tendencijų galima pastebėti. Pavyzdžiui, ateina pacientas ir sako: nutariau investuoti į sveikatą ir noriu pasitikrinti; jaučiuosi gerai, bet ketinu užbėgti bėdoms už akių. Tokių vyrų vis daugiau. Neretai juos atveda moterys. Vis daugiau pacientų apsilankę ištaria žodį „profilaktika”. Anksčiau taip nebuvo.
– Tai pasiturintys žmonės, jeigu jau susirengė investuoti?
– Dalis tokių. Vis dažniau darbdaviai atsiunčia savo darbuotojus pasitikrinti. Sakyčiau, tai protingi darbdaviai, branginantys personalą. Visiems gerai: darbdavys gal turės išlaidų, tačiau darbuotojas jaus rūpestį ir dėmesį – tai svarbu darbo jėgos stygiaus laikais.
Iššūkis – pasiekti geriausią rezultatą
– Kaip per dešimtmečius keitėsi medicinos technologijos?
– Radikaliai. Į gerąją pusę. Daugelis Lietuvos medicinos sričių yra pasaulinio lygio. Ir aparatūra, ir vaistai. Ką turi Amerika, turime ir mes. Jei tik kur nors įdiegiama nauja efektyvi technologija ir ji yra mums reikalinga, turime galimybę ją įsigyti.
(Sulig šiais profesoriaus žodžiais paskambina pacientas ir teiraujasi apie medicinos naujovę: esanti tokia kapsulė, kurią pacientas praryja, o medikas kompiuteriu seka, ką ji sutinka keliaudama žarnynu: auglį, kraujosruvą, kliūtį…).
Ilgą laiką buvau Nefrologijos ir urologijos centro vadovas. Galiu tik džiaugtis, kad Lietuvoje skiriama nemažai lėšų ligoniams, kuriems reikalinga hemodializė, gydyti. Labai gera hemodializės kokybė. O prieš dvidešimt metų padėtis buvo katastrofiška, daug ligonių mirdavo nesulaukę pagalbos.
– Kokia inkstų persodinimo operacijų situacija?
– Transplantacijos technologijomis neatsiliekame nuo išsivysčiusių šalių. Panašūs ir rezultatai, ir bėdos. Viena svarbiausių problemų – transplantatų trūkumas. Reikia turėti ką persodinti. Nėra tokios parduotuvės ar banko, kur ligonis nueitų su mano išrašytu receptu ir kur jam duotų inkstą… Žmonės laukia metus ar netgi ilgiau. Dideles pastangas deda Nacionalinis organų transplantacijos biuras. Visada sakau: atiduokime organus ne sliekams, o žmonėms. Nors sukurta labai gerų vaistų, tačiau kol kas nėra medikamentų, kurie paveiktų organizmą taip, kad jam persodintas svetimas organas visiškai prigytų. Imunologinis barjeras dar nėra įveiktas, nors jau seniai buvo pranašauta, kad XXI amžiuje tai taps pasiekiama.
– Kokios operacijos buvo didžiausi iššūkiai jums?
– Per savo ilgą gyvenimą teko susidurti su įvairiomis chirurginėmis pakraipomis. Iš pradžių darbavausi urologijos, paskui bendrosios chirurgijos, paskui kraujagyslių chirurgijos srityse. Porą metų esu dirbęs širdies chirurgu. Ilgiausiai – inkstų transplantavimo srityje. Paskui vėl urologijoje. Eksperimentavau – nemažai inkstų persodinimų esu atlikęs gyvuliukams: šunims, katėms, paršiukams. Kiekvienoje srityje kėliau tikslą įsisavinti ką nors naujo: kokią nors operaciją ar medicinos technologiją.
Prisimenu hemodializės pradžią Lietuvoje. Laikus, kada vyresnio amžiaus žmonėms jos nebuvo galima atlikti, nes amžius dar buvo kontraindikacija. Taip pat nebuvo galima hemodializės atlikti sergantiesiems lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu ar cukralige. Kitaip sakant, šie ligoniai buvo pasmerkti mirti. Dabar nei amžius, nei cukraligė ar kitos ligos – ne kliūtis hemodializei. Pasikeitimai radikalūs, esminiai. Jei septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje hemodializės ligoniai išgyvendavo vienus metus, tai buvo didelis pasiekimas. O dabar išgyvena kelis dešimtmečius.
Gydytojui svarbiausias iššūkis – norėti pasiekti patį geriausią rezultatą.
Pagerėjo diagnostika. Jei kalbėsime apie prostatos ligas, tai anksčiau buvo, galima sakyti, nepagydoma (pvz., prostatos vėžys), dabar tapo arba labai gerai kontroliuojama, arba išgydoma. Jei liga neįsisenėjusi, ją galima išgydyti.
Platus akiratis būtinas
– Kad pasiektų geriausio rezultato, gydytojas privalo būti darbo fanatikas?
– Ši profesija reikalauja tam tikro gyvenimo būdo. Pagal galiojančius įstatymus gydytojas negali atsisakyti suteikti skubios pagalbos.
– Ar jūsų gyvenimas pakito pasikeitus statusui? Atsirado daugiau laiko?
– Kaip matote ir girdite, darbo netrūksta. Dar konsultuoju viename medicinos centre. Turiu privatų urologijos kabinetą.
– Kada pastarąjį kartą lankėtės koncerte?
– Vakar lankiausi. Net dviejuose muzikiniuose renginiuose. Vilhelmo Čepinskio ir „Camerata Klaipėda” koncerte. Pirmą kartą klausiausi šio kolektyvo. Gerai groja. Ir dar „Užburtosios fleitos” premjeroje. Taigi vakar buvo labai kultūringa diena.
Gydytojo akiratis turi būti platus. Žinau, kad mano kolegos nefrologai, urologai dirba daug (ir dirba puikiai), bet domisi ir kitais dalykais. Tai labai svarbu ir diagnozuojant, ir gydant. Mane gyvenimas vėtė ir mėtė į įvairias chirurgines specialybes, bet tai praplėtė ne tik medicinos akiratį. Ir savo studentams aiškinu, kad gydytojas neturėtų apsiriboti medicina, reikėtų domėtis ir visuomeniniu, ir kultūriniu gyvenimu, žinoti, kas kur vyksta. Tai ne tik plečia akiratį, bet ir pasitarnauja profesinei veiklai.
– Esate melomanas?
– Melomanas nesu, bet geros muzikos mielai pasiklausau. Mielai pažiūriu spektaklį. Stengiuosi pagal galimybes sekti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Su malonumu perskaitau sporto naujienas.
– Kokią knygą šiuo metu skaitote?
– Mėgstu istorinius veikalus. Ką tik baigiau Alfonso Eidinto „Ieškok Maskvos sfinkso”. Stengiuosi perskaityti naujas lietuvių autorių knygas.
– Ar gyvenimo kelias klostėsi taip, kaip norėjote?
– Jis nebuvo tiesus – po keletą ar keliolika metų dirbau įvairių sričių chirurgu, bet esu labai patenkintas.