Skubu paaiškinti, kad skyrybos ženklų antraštėje nėra ne dėl to, kad straipsnio autorė mažaraštė, o todėl, kad kablelius sudėlioti palieka skaitytojams.
Paprastai kablelių panašiose frazėse itin nemėgsta dėlioti diplomatai. Labai jau sudėtingas tas diplomato darbas. Panašiai kaip ir moters, kuri nori patikti visiems ir visuomet, todėl vieną galvoja, kitą kalba, trečią daro, o paskui – visi kritikuoja.
Šiandien mūsų užsienio politiką ir jos vadovą vieni kritikuoja už tai, jog siūlo ieškoti sąlyčio taškų su Rusija ir nevaryti jos į kampą pernelyg griežtais reikalavimas, o kiti – kad pernelyg nuolaidžiauja toms šalims, kurios, kaip ir Lietuva, konfrontuoja su Rusija. Pavyzdžiui, Gruzija ar Lenkija.
Naujausią kritikos pliūpsnį išprovokavo neva pernelyg „tyli” Lietuvos diplomatų reakcija į Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio veiksmus malšinant opozicijos protesto akcijas. Atseit tyla reiškia pritarimą prezidento nedemokratiškai politikai.
Nesiimu svarstyti demokratinėmis svarstyklėmis to, kas vyko ir vyksta Gruzijoje. Pernelyg mažai objektyvios informacijos. Vieni prezidento nuopelnus Gruzijai dažniausiai vertina kaip labai reikšmingus, kiti pabrėžia jo arogantiškumą ir polinkį į autoritarizmą.
Jei susitelktume į prezidento asmenybės aptarimą, išties rastume pagrindo teigti, jog M.Saakašvilis nepasižymi nei kuklumu, nei krikščionišku nuolankumu. Bet kur, kokioje šalyje jūs matėte nuolankų ir neambicingą prezidentą? Gal Prancūzijoje ar JAV?
Tokių krikščioniškų savybių kupinas žmogus net nemėgintų siekti prezidento posto, nes tai nekuklu!.. Kita vertus, prezidento, kaip aukščiausio valstybės pareigūno, vertę rodo ne ti(e)k jo elgesys ar manieros, kiek priimamų politinių sprendimų bei veiksmų rezultatai, pasekmės visuomenei ir valstybei.
Kai kurie politikos apžvalgininkai Lietuvos diplomatams priminė „moralios užsienio politikos” reikalavimus ir ragino atvirai kritikuoti dorovės normų pažeidėjus. Mat Gruzijos prezidentas, padedamas jėgos struktūrų ir vandensvydžių, išvaikydamas demonstrantus esą pažeidė demokratinės „dorovės” normas.
Nematant politinio konteksto ir istorijos gali pasirodyti ir taip. Tačiau būkime griežti, bet teisingi, vadovaukimės ne doktrina, o išmintimi.
Pirma, prisiminkime, kokiomis priemonėmis ne taip seniai vaikė įsisiautėjusius Paryžiaus ir kitų priemiesčių riaušininkus Prancūzijos valdžia. Gėlytėmis ir baltomis skepetaitėmis? Taigi kad ne… O nepraėjus nė metams tas pats žmogus, kuris nurodė imtis griežtų priemonių visuomenės saugumui ir ramybei atkurti, buvo išrinktas nauju Prancūzijos prezidentu!
Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui?
Bet ar kas nors mėgino įtikinti M.Saakašvilį kad Gruzijos prezidentas civilizuotų ir labai demokratiškų Vakarų akimis yra ne Jupiteris, o viso labo jautis, ir turi vadovautis jaučiams rašomomis taisyklėmis? Beje, tų pačių Vakarų valstybių vadovų ne kartą išsakyta nuomone, „jaučių taisyklėmis” turėtų vadovautis ir Lietuva, ir kitos Baltijos šalys, kai tik jų natūralūs saugumo interesai susikerta su pragmatiškais vakariečių siekiais iš santykių su Rusija išpešti kuo daugiau pelno sau ir savo valstybėms. Rusijai ir jos politikos agentams, susisukusiems gūžtas tiek Vakarų, tiek Vidurio Europoje, toks „pragmatiškas” požiūris į Rusijos oficialiuosius asmenis ir jų vykdomą nedraugišką politiką mažesnių kaimynų atžvilgiu labai patinka, bet ar atitinka tos pačios „moralios užsienio politikos normas”, kuriomis raginama vadovautis Lietuva ir Gruzija? Ar vėl grįšime prie jaučio ir Jupiterio?
Antra, nemanau, kad visi lietuviai tokie tešlagalviai ir jau pamiršo, kokių priemonių anuomet teko griebtis naujajai Lietuvos Atkuriamojo Seimo vadovybei, norint apginti parlamentą nuo į jį besiveržiančių agresyvių „jedinstvininkų” minios. Tomis dienomis buvau Rusijoje ir gerai girdėjau oficialiais šalies žiniasklaidos kanalais transliuojamus verksmus ir skundus dėl to, kokia ta nedemokratiška naujoji Lietuva ir jos valdžia, panaudojusi prieš „jedinstvininkus” vandens srovę. Bet ar tai nebuvo panašu į ašaras katino, kuriam sugauta pelė išdrįso įkąsti ir pabėgti?
Žinoma, neteisinga būtų teigti esant visišką analogiją tarp šiandieninės Gruzijos situacijos ir anuometinių Lietuvos įvykių. Tačiau dėl vieno jų panašumo turbūt niekas neimtų ginčytis: dėl to, kokios jėgos už scenos skatino ir kaitino vadinamosios opozicijos emocijas ir (kas galėtų paneigti?) veiksmus tiek Lietuvoje, tiek Gruzijoje. Tai ta pati valstybė, kuri anuomet vadinosi SSRS, o dabar – Rusija. Ir nors iškaba pasikeitė, politika, ypač užsienio politika, kurią vykdo Vladimiro Putino Rusija, kuo toliau, tuo labiau ima panėšėti į SSRS įsuktą šaltojo karo politiką. O ir prezidento V.Putino retorika vis daugiau primena Nikitos Chruščiovo retoriką Karibų krizės išvakarėse. Gal ir patrankymų batu sulauktume, jei ne kagėbistiškai vokiškas V.Putino išsiauklėjimas…
Galbūt šiandien kai kam ir apmaudu, kad demokratijos normų pažeidimų Gruzijoje akivaizdoje Lietuva tyli, bet dabar susidūrėme kaip tik su tokia situacija, kurioje „žodis – sidabras, o tylėjimas – auksas”. Nes rašyti be skyrybos ženklų galima, o kalbėti be jų – neįmanoma.
Jei Gruzijos atžvilgiu nutarsime, jog: „Smerkti, negalima palaikyti”, išduosime ne prezidentą M.Saakašvilį, bet savo pačių nelengvą praeitį, Lietuvos ne visuomet tiesiausiais keliais vingiavusią istoriją ir tos istorijos herojus – nepriklausomybės kūrėjus bei gynėjus.
O jei garsiai pareikšime: „Smerkti negalima, palaikyti”, rizikuosime sulaukti dar vieno griežto pabarimo iš Briuselio ar kitos Vakarų demokratijos citadelės už neišmoktas „demokratinės dorovės” pamokas.
Kas blogiau?