Vienpartinė Rusijos demokratija

Po itin triukšmingos ir nesąžiningos rinkimų kampanijos Rusija išsirinko naują Valstybės Dūmą. Oficialiai paskelbta, kad į ją pateko keturios partijos, tačiau faktiškai ši Dūma yra vienpartinė. „Vieningoji Rusija” gavo 315 balsų iš 450 ir gali viena „nusverti” visas likusias partijas.

Valios triumfas.
Pastarieji Dūmos rinkimai patvirtino, kad Kremliaus valia – visagalė. Visa spauda, visos teisėsaugos tarnybos, federalinės ir regioninės valdžios žinybos, kitaip tariant, visa Rusija buvo sutelkta vienam tikslui – išrinkti tokį parlamentą, kuriame lemiamą žodį turėtų tik viena partija. Gal tiksliau būtų pasakyti, kad net ne partija, o neformalus jos lyderis Vladimiras Putinas.

Rinkimų rezultatai žinomi visiems, tačiau atkreipkite dėmesį į tai, kokią pažangą padarė Kremlius, kurdamas savo rinkimų schemas. Štai, pavyzdžiui, vadinamieji autsaideriai – partijos, nepatekusios į parlamentą, visos drauge surinko vos 8 proc. rinkėjų balsų. Per praėjusius rinkimus šiems nelaimėliams sekėsi geriau, jie gavo apie dvidešimt nuošimčių. Išvados dvi: arba Kremliui vėl pavyko efektyviai išdresuoti rusus, kaip balsuoti „teisingai”, arba valdžia paprasčiausiai pati išmoko tobuliau falsifikuoti rinkimų rezultatus.

Liaudies meilė

Vakaruose daug ką stebino, kam V.Putinui reikėjo tokios triuškinančios pergalės ir tokių pažeidimų kaina. Atsakymas gana paprastas. Yra racionali ir praktiška priežastis – jam buvo būtina užsitikrinti konstitucinę daugumą (mažiausiai 300 vietų Dūmoje). Esama ir kito, ne tokio praktiško motyvo: ar šiaip, ar taip sukinėk, o Rusija yra azijinio tipo valstybė (turint omenyje jos valdymo modelį), ir V.Putinui, kaip bet kuriam save gerbiančiam valdovui, neužtenka viso labo paprastos pergalės. Jam reikia parodyti pasauliui, šaliai ir turbūt pačiam, jog visa liaudis jį myli ir tik trokšta, kad gerasis valdovas kuo ilgiau liktų soste. Juk panašiai elgėsi ir Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka. Jis taip pat galėjo surengti sąžiningus rinkimus, kuriuos, be abejo (teatleidžia man Baltarusijos opozicija), būtų laimėjęs dar per pirmąjį turą. Tačiau tada jis būtų gavęs kokius niekingus 60-65 proc. balsų. Nesolidu… Ir A.Lukašenka prisiskaičiavo daugiau kaip 80 procentų. Štai čia tai tikrai liaudies mylimas prezidentas!

Pozicija ir opozicija

Rusijos Konstitucijoje parašyta, kad Valstybės Dūmoje turi būti ne mažiau kaip dvi partijos. Tai ko jūs norite? Dabartinėje Dūmoje yra net keturios! Ir nereikia jų visų vadinti kišeninėmis. Štai kad ir Genadijaus Ziuganovo komunistai. Nėra labai pavojingi, bet ir kišeniniu Kremliaus projektu jų nepavadinsi. G.Ziuganovo partija kaip tik yra pati tinkamiausia opozicija: garsiai rėkauja, tačiau nieko padaryti negali. Be to, komunistai patogūs ir dėl to, kad jų elektorato pagrindas – pensininkai. Kalbant tiesiai šviesiai, tas elektoratas nyksta natūraliai: kasmet lieka vis mažiau senukų, prisimenančių, kaip gera buvo gyventi Sovietų Sąjungoje.

Kitos dvi į parlamentą patekusios partijos – Vladimiro Žirinovskio liberaldemokratai ir Sergejaus Mironovo „Teisingoji Rusija” – yra aiškiai proprezidentinės. Juokingai atrodė jau vien tai, kad jų lyderiai labiausiai ragino rinkėjus balsuoti ne už savo partijas, o už prezidentą, kuris atstovavo konkurentams. Ką ir kalbėti, jas galima drąsiai vadinti „Vieningoji Rusija – 2” ir „Vieningoji Rusija – 3”. Kaip pasakė vienas Rusijos politikas, „dešinioji V.Putino koja yra „Vieningoji Rusija”, kairioji koja – „Teisingoji Rusija”, o tarp jų – V.Žirinovskis”.

Kaip vanduo nuo žąsies

V.Putinas visada pasižymėjo įgimtu imunitetu kritikai. Štai ir dabar jam nė motais, kad visos didžiosios pasaulio valstybės, tarptautinės organizacijos ir nemažai mažesnių šalių, tokių kaip Lietuva, pavadino rinkimus nesąžiningais. Na ir kas? Rusijos užsienio reikalų ministerija atkirto: „Kodėl esame kaltinami, jog valdžia veikė išvien su „Vieningąja Rusija”? Juk Vakaruose rinkimai vyksta lygiai taip pat.” Išties įdomu būtų pamatyti, kaip, sakysim, George’o W.Busho respublikonai siunčia policiją lazdomis išvaikyti jų pikčiausių priešų – demokratų – suvažiavimą, o visos JAV būtų taip nukabinėtos prezidento portretais, kad beveik iš kosmoso galėtum matyti.

Pats rinkimų klastojimo faktas turbūt niekam nekelia nuostabos. Tokia jau unikali ta rusiška demokratija. Bet nesižavėti pažeidimų įvairove ir originalumu tikrai negalima. Pavyzdžiui, versti įmonių darbuotojus dalyvauti išankstiniuose rinkimuose ir faktiškai patvirtinti, kad jie balsavo „teisingai”. Arba atvejis Baškirijoje, kai rinkėjams buvo

išdalyti balsalapiai, kuriuose jau buvo pažymėtas „Vieningosios Rusijos” numeris. Nenusileido ir Čeliabinskas. Šiame mieste susirūpinta tuo, kad neregistruoti asmenys neturi galimybės balsuoti. Rūpestingoji valdžia atidarė jiems specialią papildomą rinkimų apylinkę, kurioje savo valią galėjo pareikšti apie 800 benamių. Tiesa, rinkimų komisijos ten nebuvo, balsadėžės atvežtos neantspauduotos. Negana to, balsavimo kabinose kiekvienas buvo fotografuojamas.

Didysis planas

Daugelis politologų pažymi, kad artėjant 2008-iesiems vis intensyvėja Rusijos valdžios klanų kovos. Natūralu, juk kiekviena valdžios grupuotė nori pagriebti kuo didesnį kąsnį naujoje vyriausybėje ar prezidentūroje, kurioje bent jau formaliai nebus V.Putino. Kai kurie net tvirtina, esą minėti klanai taip užgrobs valdžią, jog V.Putinas bus pamirštas dar nė metams nepraėjus. Kur gi

ne! Politikas, jau dabar galintis kada panorėjęs keisti Konstituciją, turintis parlamente tokią daugumą, kad be jo pritarimo neišsivers nei premjeras, nei prezidentas, ir galiausiai – vienintelis iš tiesų populiarus valdžios atstovas, kuriam siūlomi mistiniai „lyderio” titulai, tikrai nebus pamirštas. Bent jau ne taip greitai.

„Vieningoji Rusija” paskelbė, kad gruodžio 20 dieną rinksis į suvažiavimą, per kurį prašys V.Putiną tapti oficialiu partijos vadovu. Kodėl jis turėtų atsisakyti? Tapęs partijos pirmininku V.Putinas ramiausiai galės paskelbti savo įpėdinį, kurio rinkimų kampanijai, kaip ir per Dūmos rinkimus, mes visus šalies administracinius, teisinius ir finansinius resursus.

Galiausiai juk valdžios klanai jam ne naujiena. Prezidentas aštuonerius metus kontroliavo jų tarpusavio rietenas. Galima sakyti, ir politikos esmė buvo palaikyti balansą tarp „silovikų”, „liberalų”, „maskviečių”, „piteriečių”, „juristų” bei kitų įvairiausių grupuočių. Kai kurių tų grupių šiandien net nebėra, o V.Putinas – vis dar valdžios viršūnėje. Vargu ar jį gąsdina ir klanų finansinės galios. Būtų naivu manyti, kad V.Putinas per aštuonerius prezidentavimo metus pats nesukaupė padoraus kapitalo. Visa Rusija tik ir kalba apie „Putino planą”, nors niekas neturi žalio supratimo, kas tai per planas. Pažvelkime atidžiau: o kuo netinka iki šiol vykdyta jo politika? Išlikti valdžioje – štai jums „Putino planas” visai Rusijai.