Ištikimoji V.Uspaskicho ginklanešė

Loretos Graužinienės vardas neatsiejamas nuo Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho. Talkinanti jam sunkiausiose situacijose, nuolankiai susitaikanti su lyderio kritika politikė nepaliauja kartojusi: vadas visada teisus.

Paskui L.Graužinienę nesivelka sovietinės nomenklatūros šleifas, ji nesiejama su buvusiomis represinėmis organizacijomis, negali pasigirti garsiais verslo sandoriais.

Dviejų rokiškėnų dukra, vos 22-ejų ištekėjusi už dvidešimčia metų vyresnio ukmergiškio, dar prieš ketverius metus stengėsi prasimušti nedideliame miestelyje. Įkūrusi audito bendrovę, talkino Ukmergės ir net Vilniaus verslininkams, stengėsi slaugyti nuo gimimo klausos problemų turintį vyresnįjį sūnų, sūpuoti mažylį, kuriam dabar – vos penkeri.

Tada lyg stebuklinėje pasakoje atsirado jis – Viktoras. Tik pasiūlęs ne ranką ir karalystę, bet kuriamą Darbo partiją. Nuo tada L.Graužinienė tapo ištikimu lyderio ruporu, jam aukodama savo laiką, žinias, neretai – gerą vardą, dažnai – vaikų interesus. Pati politikė prisipažįsta, kad „darbiečių” lyderiui grįžus iš Maskvos jos penkiametis Julius pradžiugo: „Ačiū Dievui, Viktoras grįžo.”

Nemaža dalis Seimo viešbutyje gyvenančių politikų ir dabar pasakoja apie juos graudindavusius vaizdus, kai besiožiuojantį, ašarojantį sūnų L.Graužinienė skubindavo į vaikų darželį. Nes jos laukė partija, laukė Viktoras, laukė kelionės į Maskvą.

Kai kurie „darbiečiai” prasitaria, kad atsidavimas V.Uspaskichui atsisuko prieš pačią L.Graužinienę. „Ji partijoje nebematė kitų žmonių, tik V.Uspaskichą”, – LŽ pasakojo vienas politikas. To pasekmės – prarastas Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnės postas, nesėkmė per 2006 metais vykusius partijos pirmininko rinkimus. Tada „darbiečiai” vietoj Maskvoje sėdinčio V.Uspaskicho pirmininku išsirinko Kęstutį Daukšį, o ne partijos įkūrėjo laišku rekomenduotą L.Graužinienę.

Nenuvylė L.Graužinienės net naujausias V.Uspaskicho akibrokštas, kai, jos parlydėtas iš Maskvos, lyderis bendražygę apkaltino per dažnai kėlus jo sugrįžimo temą. „Pirmininkui viskas atleistina”, – tikina ji.

Gyvenimas iki Viktoro

– Gimėte Rokiškyje. Kaip susiklostė, kad atsidūrėte Ukmergėje?

– Tėvai kraustėsi iš vietos į vietą. Dabar labai gaila, kad neturiu vienos mokyklos, kurią būčiau ir pradėjusi, ir baigusi. Iš Rokiškio, kiek prisimenu, išvažiavau baigusi 6 klasę. Septintąją jau pradėjau Lentvaryje, nes tėvai nutarė, kad reikia įsikurti arčiau Vilniuje studijuojančio brolio. Tačiau tėčiui, tikram aukštaičiui, Vilniaus krašte tarp lenkų, rusų buvo labai sunku, susikalbėti jis negalėjo. Jie vėl kraustėsi, ir vidurinę baigiau jau Žiežmariuose.

Tada tėvai dar kartą patraukė arčiau Rokiškio – kaip varlės keliauninkės. Tik Rokiškyje nerado kur įsikurti, tad apsistojo Ukmergėje. O aš ten ištekėjau. Ir likau.

– Tekėjote labai jauna, už našlio su vaiku. Ar aplinkiniai negąsdino, neatkalbinėjo?

– Ištekėjau 22 metų. Pagal dabartinius standartus – tikrai jauna, o mano laikais buvo manoma, kad 25 metų netekėjusi jau esi senmergė. Paskui buvo labai sunkus gyvenimo etapas. Kai tau dvidešimt treji, ir tau pasako, kad tavo pirmasis vaikas visą gyvenimą turės problemų (21 metų L.Graužinienės sūnus Eimantas mokosi Vilniaus kurčiųjų mokykloje – red.), būna tikrai nelengva su tuo susitaikyti. Bet manau, kad būtent tas etapas mane ir užgrūdino.

Tėvai nuo santuokos neatkalbinėjo. Tik, kaip šiandien prisimenu, buvo pasakyta: „Loreta, gerai pagalvok.”

Vyras nebuvo visai eilinis žmogus – gerai žinomas Ukmergėje (dirbo Ukmergės gamybiniame žemės ūkio susivienijime komercijos skyriaus viršininku – red.). Tuo labiau – našlys, jau kelerius metus gyveno vienas, augino dukrą. Konkurenčių man buvo nemažai. Dabar, po kartu praleistų 21 metų, manau, kad vyrui buvo nelengva su manimi. Vieno jubiliejaus proga jis pasakė: „Užauginau tris vaikus: dukrą, sūnų ir Loretą (tada mažojo Juliuko dar nebuvo). Labai gerai jį suprantu. Ir džiaugiuosi, kad jo 60-ojo jubiliejaus proga padovanojau jam pagranduką.

– Kalbama, kad su V.Uspaskichu susipažinote per Verslo darbdavių konfederaciją, kurios įmonėms teikėte paslaugas?

– Ne visai taip. Kas mane rekomendavo į partiją, nežinau ir šiandien. Bet mane tiesiog susirado, pakvietė į Kėdainius. Tarp kitko, Viktoro televizinis įvaizdis man nelabai imponavo. Bet kai pabendravau, paklausiau žmonių, kurie kalbėjo taip, kaip mąsčiau ir aš, įsitraukiau į veiklą.

– Sunku patikėti, kad paklusote nepažįstamo žmogaus siūlymui nuvažiuoti į Kėdainius, kur tapote Darbo partijos nare.

– Bet beveik taip ir buvo! Man paskambino Petras Baguška (vienas Darbo partijos kūrėjų, dabar – Pilietinės demokratijos partijos narys, teisingumo ministras – red.), pasiprašė priimamas. Atvažiavęs papasakojo apie kuriamą naują partiją, pakvietė į Kėdainius.

Kaip šiandien prisimenu: važiuojant į ten, Šėtoje į mano automobilį atsitrenkė kitas. Tada dar ilgai svarsčiau – važiuoti toliau ar grįžti namo. Matyt, tai buvo ženklas. Kadangi esu pareigos žmogus, nuvažiavau toliau.

Dėl lyderio

– Jau tada, kai kūrėsi Darbo partija, V.Uspaskichas buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Ar jūsų tai nebaugino?

– Per daug politika tuomet nesidomėjau. Kaip ir kiekvienas Lietuvos gyventojas, žiūrėdavau žinias, su siaubu stebėjau prezidento Rolando Pakso apkaltos procesą. Bet apie didžiąją politiką tiesiog negalvojau. Ar pasirinkimas geras, ar blogas – galbūt atsakysiu, kai išeisiu į pensiją, sėdėsiu supamajame krėsle, megsiu kojines. Ketveri metai – per trumpas laikas.

– Jūsų mažajam buvo vos dveji, kai įsitraukėte į rinkimų maratoną.

– Turiu labai gerą vyrą. Meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas vyko sklandžiai. Iš tiesų sunku suderinti ir namus, ir veiklą.

Jau dabar, kai Viktoras grįžo į Lietuvą, mano sūnus Julius pasakė: „Ačiū Dievui, Viktoras atvažiavo!” Tai buvo vaiko įvertinimas.

– Patekus į Seimą, turėjo būti skaudžių momentų, kai mažylis prašė dėmesio, o jūs važiuodavote partijos reikalais, paskui – į Maskvą?

– Be abejo, buvau labai užimta – ir Seime, ir partijos veikla. Laiko tam reikia daug, ir jis aukojamas šeimos sąskaita. Jei yra laisvesnė minutė, stengiuosi atiduoti skolą vaikams.

– Ar V.Uspaskichas tikrai vertas tokių aukų?

– Aš galvoju ne tik apie Viktorą, bet ir apie partiją. Galvojau ir apie Viktorą, bet kaip apie žmogų, nes apie tai niekas nekalba. Kiek visi pylė purvo, įvairiai vadino – bet jis irgi žmogus, jam reikėjo visa tai išgyventi. Džiaugiuosi, kad dauguma mūsų kolegų suprato, jog kitą kartą reikia tiesiog nuvažiuoti ir su juo pabūti.

– Atrodo, jūs gerai žinote V.Uspaskicho šeimos problemas. Vienam leidiniui net pasakojote apie įtampą, tvyrojusią toje šeimoje.

– Pažįstu jų šeimą tiek, kiek galiu pažinti, kiek turėjau pažinti, tai yra kiek reikėjo pažinti. Visa kita yra jų reikalas.

– Draugaujate su V.Uspaskichu šeimomis?

– Tikrai ne. Kiekvienas draugų turi ieškoti tarp žmonių, su kuriais nori būti. Draugas yra tas, su kuriuo susitikęs ir po 20 metų gali kalbėti visą naktį. O yra kitų žmonių, kurie susitinka gyvenime dėl to, kad dirba kartu, kad vienu ar kitu metu bendrauja. Tikrai negaliu pasakyti, kad esu draugė ar Viktorui, ar Jolantai.

– Bet dėl V.Uspaskicho padarėte daugiau negu geriausias draugas.

– Net nesusimąsčiau apie tai. Dariau tai, ką turėjau daryti.

Buvo ir kitų žmonių, kurie galbūt mažiau buvo matyti.

– Ar nebuvo skaudu, kai V.Uspaskichas, grįžęs iš Maskvos, pažėrė priekaištų ir jums?

– Pasakysiu taip: pirmininkui viskas atleistina. Aš visada maniau, kad tas žmogus, kuris sugebėjo įkurti partiją, sugebėjo suburti šitiek žmonių, visada turi būti vertas pagarbos.

Lemtingas įvaizdis

– Ar toks privalomas sprendimas buvo ir pakeistas jūsų įvaizdis per 2006 metų Darbo partijos suvažiavimą?

– Taip. Tada to reikėjo. Aš turėjau pasielgti netradiciškai. Kad keisiu įvaizdį, žinojo labai nedaug žmonių, ir tai buvo visiems šiek tiek netikėta. Net ne šiek tiek – gerokai, jeigu kolegos manęs nepažino. Manau, man pasisekė, nes dar po metų visi apie tai kalba.

– Ar dizainerio darbas jums patiko?

– Labai norėčiau dar sau tai leisti, bet nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta viešumą. Gal net nėra didelio poreikio būtinai atrodyti gražiai, būtinai padaryti sau malonumą. Bet tikrai džiaugiuosi, kad man teko pabūti Juozo Statkevičiaus kliente.

– Kaip į pakeistą įvaizdį reagavo jūsų vyras?

– Nekalbėjo savaitę. Jis manęs pakeitusios įvaizdį nematė, bet matė daugybę reportažų, nuotraukų. Nuotraukos buvo labai įvairios… Aš esu įpratusi nereaguoti, bet vyras tą kartą pasakė: „Kai vėl važiuosi į suvažiavimą, pirma užsuk namo.”

Sąmokslų apsuptyje

– Jūs įtikote V.Uspaskichui, bet to negalima pasakyti apie kitus partijos narius: per 2006-aisiais vykusį suvažiavimą jie atidavė balsus už Kęstutį Daukšį, o ne už jus, prieš tai buvote nuversta iš Seimo frakcijos seniūnės kėdės?

– Iš esmės, žmonės nesuprato, ką daro. Juk tai nuo pradžių buvo Viktoro Muntiano sumanymas. Labai gerai žinau, nuo ko viskas prasidėjo – kai pirmą kartą viešai pasakiau, kad V.Muntianas nėra tas žmogus, kuriuo dedasi. Prasidėjo kova prieš mane. Man tai buvo labai keista, nes aš buvau žemesnio rango. Bet parašų rinkimai, kiti dalykai buvo planuoto perversmo dalis. Jie negalėjo iš karto prieiti prie Viktoro, nors buvo bandymų ir tai daryti, o aš buvau smulki žuvelė, kuri pasitaikė po kojomis.

– Tačiau per partijos pirmininko rinkimus, pasitraukus V.Uspaskichui, V.Muntiano partijoje jau nebebuvo?

– Tada veikė jau visiškai kitas scenarijus. Prieš mūsų partiją buvo labai daug scenarijų. Visą laiką veikiama ne tik per išorę, bet ir iš vidaus. Savo pranešimuose visą laiką minėdavau, kad taikomas didžiulis psichologinis spaudimas. Tam pasitelkiami specialistai. Tai nebuvo atsitiktiniai veiksmai – jiems buvo labai rimtai pasirengta.

Tada reikėjo padaryti taip, kad Viktoras pasakytų, jog atsitraukia, kitas taikinys turėjau būti aš, paskui – dar kas nors. Bandyta atitraukti pagrindinius žmones, kurie laikė partiją. Galbūt kitą kartą mūsų kolegos į tai įsitraukė dėl asmeninių priežasčių, kažkokių neišspręstų ūkinių klausimų. Kiti tai darė sąmoningai – dalies jų partijoje jau nebeliko.

– Galima suprasti, kad K.Daukšys ir jį rėmę partiniai taip pat pasidavė kažkokioms įtakoms?

– Daugiau turėjau omenyje bandymus mane nušalinti nuo frakcijos vadovės posto. Suvažiavimas, manau, buvo labai demokratiškas.

– Bet partijos įkūrėjas V.Uspaskichas laišku tada parėmė būtent jus?

– Tegu tai lieka istorijai.

– Partijos kolegos kalba apie tai, kad jūsų atsidavimas V.Uspaskichui peržengė ribas, ir būtent tai paveikė nusistatymą jūsų atžvilgiu?

– Kiekvienas vertina savaip. Natūralu, kad vieni žmonės vieniems jaučia didesnes simpatijas, kitiems – mažesnes. Mums visiems buvo labai sunkus laikotarpis. Sakyti, kad mačiau tik Viktorą, yra klaida. Žmonės, kurie taip kalbėjo, manęs nepažįsta.

Auka partijai

– Esate sakiusi: „Parodykite man partiją, kurioje viskas skaidru.” Taikote tai ir Darbo partijai?

– Skaidru ar ne, turės įrodyti prokurorai. Apskritai pasakiau tai, ką ne tik galvoju, bet ir žinau. Pasikartosiu: kad kalbėtum apie kitą, pats turi būti skaidrus. Mes visai neseniai buvome kitoje pusėje, dauguma mūsų žmonių. Aš – galbūt ne, bet dirbau su daugeliu verslininkų ir žinau, kad pas juos ateidavo politikų. Mes žinome ir kitą pusę. Nereikia katino tampyti už ūsų. Nes vieną kartą jam irgi gali nusibosti.

– Darbo partijos bylos tyrėjai yra užsiminę, kad ten figūruoja ir jūsų pavardė. Kalbama apie 60 tūkst. litų, kurie be dokumentų galėjo būti pervesti jums asmeniškai?

– Tokių klausimų man nebuvo. Šiuos provokuojančius klausimus kėlė žiniasklaida. Yra tikrai ne taip.

– Jūsų vyras – jau pensininkas. Galima suprasti, kad šiuo metu šeimą išlaikote jūs?

– Ne, ne visai. Stengiamės abu kurti bendrą biudžetą. Be abejo, didžioji dalis pajamų dabar yra mano. Bet esu tiesiogiai suinteresuota, kad pensijos būtų didesnės.

– Jūsų turto deklaracijos rodo, kad tikrai negalite prilygti Darbo partijos grietinėlei?

– Mane labai nuodugniai patikrino Mokesčių inspekcija. Niekada gyvenime neturėjau turtų. Mano tokia filosofija: pinigų turi būti tiek, kiek reikia išgyventi.

Esame pasiėmę ir paskolų. Viena – iš ankstesnių laikų. Kita, kadangi mano senoji mašina visiškai sustojo, yra automobilio išperkamoji nuoma. Be to, nelemtą žemės gabaliuką Molėtų rajone taip pat pirkome pasiėmę paskolą. Taip, tai ganėtinai skausminga. Stengiamės po truputį paskolas grąžinti. Negaliu sakyti, kad gyvename sunkiai, bet skaičiuojame šeimoje pinigus.

– Kaip tokiu atveju sugebėjote šiais metais partijai paaukoti 15 tūkst. litų?

– Vyras dėl to barėsi. Bet partijos padėtis buvo labai sunki. Pinigų pervedė ir kitos partijos narės.

– Imkimės paprastos aritmetikos: sudėkime Seimo narės atlyginimą, vyro pensiją, prisiminkime du vaikus, kuriuos reikia išlaikyti, paskolas, kurias reikia grąžinti. Laisvų pinigų jūsų kišenėje surasti sunku.

– Mes turime santaupų. Visi mano pinigai deklaruoti.

– Ar ne protingiau būtų tuos pinigus pataupyti savo vaikams?

– Jei yra bendras tikslas ir darbas, manau, iš aš turiu prisidėti prie to. Nebuvo kitos išeities.

Pirmieji – kris

– Psichologai, kurdami jūsų portretą, yra sakę, kad „L.Graužinienė – savotiškas partijos atpirkimo ožys”. Kodėl sunkiausiais momentais atstovauti partijai tenka jums?

– Jeigu esu partijos vadovybėje, turiu prisiimti atsakomybę. Jeigu kolegos mano, kad galiu tai padaryti geriausiai, – vadinasi, privalau.

– Kalbėjote, kad padėtis Lietuvoje bloga ir dar blogės. Bet Darbo partija beveik dvejus metus buvo valdančiojoje koalicijoje – atsakomybės dalis tenka ir jums.

– Žinote, ne partiniams instruktoriams valdyti valstybę. Žmonės vieną kartą turi pamatyti save ir savo galimybes. Manau, yra Lietuvoje protingų žmonių, kurie sugebėtų valdyti valstybę. Ir jiems reikia leisti tai daryti.

– Ar valstybę geriau valdytų jūsų partijoje esantys verslininkai, kurių praturtėjimo keliai kartais kelia abejonių?

– Aš nekalbu apie verslininkus. Aš nekalbu apie savo partiją. Aš kalbu apie Lietuvą. Mūsų šalyje yra labai protingų žmonių, ir juos reikia pasitelkti. Dabar išeina taip: pasitraukė Algirdas Brazauskas, ir nebėra kam valstybės valdyti. Taip nėra! Protingų žmonių yra, ir nebūtinai kuriančių verslą, jeigu verslininkų taip visi bijo. Bet jeigu verslininkas susikūrė sau gerovę nuo nulio, jis labai gerai išmanys ir kaip valstybę valdyti.

– Jei dabar būtų siūloma surengti pirmalaikius Seimo rinkimus, ar jūsų partija idėjai pritartų?

– Ar pritartų, nežinau, nes tai turėtų svarstyti partija. Jeigu klausiate mano asmeninės nuomonės, manau, kad jau šiandien reikia rinkimų. Jeigu dar taip balansuosime, ekonominio nuosmukio kamuolys, jau pajudėjęs, įgaus pagreitį. Kalbant apie valstybės ateitį, pirmalaikiams rinkimams – pats laikas.

– Kad ir kada įvyktų rinkimai, galima spėti, kad nė viena partija daugumos neturės. Ar jūsų partija vėl eitų į valdančiąją koaliciją?

– Viena partija tikrai nelaimės ir net džiugu būtų, kad nelaimėtų. Manau, kad Seimo sudėtis bus net margesnė nei dabar. Imtis formuoti valdžią ir vadovauti valstybei, jei rinkimai įvyks, kaip planuota, kitų metų rudenį, bus labai sudėtinga. Apsiėmusieji tai daryti bus sumaigyti to pajudėjusio krizės kamuolio. Antrieji, kurie juos pakeis, išbus visą kadenciją.

Taip manau todėl, kad pirmiesiems, kurie po rinkimų stos prie valdžios vairo, teks imtis labai ryžtingų, dažnai nepopuliarių veiksmų stabdant ekonominį nuosmukį, o tai daug kam gali nepatikti. Taigi pirmoji Vyriausybė po rinkimų turės būti arba labai stipri, arba žinoti, kad yra pasmerkta, nes po kurio laiko teks atsistatydinti.

– Ar Darbo partija imtųsi kurti tokią Vyriausybę?

– Negaliu atsakyti į šitą klausimą.

——————————————————————————–

Liutauras ULEVIČIUS, ryšių su visuomene specialistas:

„Šiek tiek juokaujant, Loreta Graužinienė yra tam tikras Darbo partijos atpirkimo ožys. Būtent jai dažniausiai tekdavo tapti partijos veidu sudėtingose situacijose, aiškinti kartais protu nepaaiškinamą lyderio poziciją. Kaip politikė, ji yra puikus sistemos elementas, t.y. savo užduotį – viešai pristatyti partijos poziciją – atlieka gana gerai.

Nors L.Graužinienė ir yra puiki Darbo partijos mechanizmo dalelė, tačiau iš prigimties ji nėra lyderė, jai trūksta charizmos. Aišku, Lietuvoje L.Graužinienė galėtų tapti „mūkelės” tipo lydere (kai tauta pradeda garbinti politiką, kurį sistema visiškai izoliuoja ar pasmerkia).

Nenorėčiau spėlioti, kokie ryšiai sieja L.Graužinienę ir Viktorą Uspaskichą, tačiau politikės atsidavimas partijos lyderiui tik patvirtina jos kaip nuoseklios partijos mechanizmo dalyvės vaidmenį.”

Seimo pirmininkas, vienas Darbo partijos kūrėjų Viktoras MUNTIANAS:

„Apie kokį mano vykdomą sąmokslą prieš Darbo partiją gali kalbėti L.Graužinienė, kai ir šios partijos organizacinės struktūros, ir programa, ir įstatai buvo sukurti mano vadovaujamos grupės? Ne aš išdaviau Darbo partiją, bet tie, kurie, patekę į Seimą, atsisakė deklaruotų tikslų. Partija yra padaryta vieno žmogaus įkaitu, Seime dirbantys partijos nariai – įkaitais kitoje valstybėje. Ar tai atitinka Darbo partijos nuostatus, tikslus ir programą, deklaruotus prieš rinkimus?

L.Graužinienė, kaip ir kiti, formuojant Darbo partijos struktūrą, buvo surasta ir pakviesta įgyvendinti keliamus tikslus. Tada, kai išsiskyrėme, viso to buvo atsisakyta.

Apie L.Graužinienės atsidavimą V.Uspaskichui galiu pasakyti tik tiek, kad padlaižiavimas toje partijoje dabar yra pagrindinis dalykas. Tų, kurie nevertina kritiškai situacijos, kurie pasiryžę pritarti viskam, ką sako lyderis, ten yra nemažai.”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

2 atsiliepimai į "Ištikimoji V.Uspaskicho ginklanešė"

  1. gaila moteriskes

    Parsidavusi vargsele… Net iki debilisko lojalumo… Visiskas savo nuomones neturejimas, visiskas nesiorientavimas realybeje. VARGSELE…

  2. Aivaras Ivaškevičius

    Iš tiesų – stebėtinai perdėtas lojalumas, sakyčiau – nesveikas.; Tai ne per seniausiai pastebėjo ir pats Viktoras 🙂 tik štai kaip ten dėl Loretos vyro lojalumo jai pačiai?.. tema būtų labai įdomi „geltoniesiems”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.