Ilgiausias krašto kelias

Moderni ir šiuolaikiška magistralė tarp Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos pažymi dvidešimtmetį.

Lietuvoje kelių būta dar XIV a., tačiau ištisinė magistralė nuo sostinės Vilniaus rytuose iki Klaipėdos vakaruose atsirado tik XX a. antroje pusėje. Tai buvo didžiulė statyba, kurios patirties neturėjo nei latviai, nei estai, nei kiti kaimynai.

Už Kryžkalnio prasidedančių kalvų viršūnes teko nukasti. Upių slėniuose plytėjusių durpynų gylis siekė 20 metrų. Durpių gelmes teko išsprogdinti, kaip ir upių šlaitų gruntą. Netoli Kryžkalnio esančio Ančios upelio šlaitai iš abiejų pusių buvo statūs, iš kieto priemolio. Kartais kildavo netikėtų kliūčių. Prie Viduklės statant viaduką per naktį kelių šimtų metrų ilgio kelio pagrindas nuplaukė į šoną. Pasirodo, dėl to kaltas grunte buvęs plaukiojantis smėlis. Sankasos pakraštyje teko kasti tranšėjas, pilti į jas smėlį ir taip sustabdyti slenkantį pagrindą. Žemės darbai buvo itin sudėtingi.

Organizavo tiekimą

Rudenį darbus priimdavo Valstybinė komisija. Ji įvertindavo sankasas, kelio dangos tvirtumą ir lygumą, patikrindavo inžinerinius įrenginius. Šiuo metu darbų kokybė buvo gerai matoma. Automagistralės statybos generalinio rangovo – Kelių statybos tresto valdytojas Antanas Černiauskas pasiūlė organizuoti magistralinio kelio statybai trūkstamos technikos tiekimą talkinant Sibire dirbusiems mūsų kelininkams. Kaip tik tuo metu Lietuvos kelininkai dirbo Tiumenės srityje ir kelių technikos gaudavo užtektinai. Taip dalis naujos technikos iš gamyklų pateko ne į Sibirą, o į Lietuvą.

Perėmė iš Sibiro

Kelių statybos trestas turėjo mažai „KrAZ”, o „KamAZ” ratai buvo mažesni, greitai užbuksuodavo. Didesnių sunkvežimių itin trūko darbams Rietavo apylinkėse, kur tyvuliavo balos. Todėl susiorganizavę perėmėme daugiau kaip 20 „KrAZ”, skirtų Sibiro keliams tiesti. Šiai technikai nereikėjo sudėtingų apvažiavimų – ji puikiai važiuodavo lauko keliukais. Gavome ir daugiau Sibirui skirtos technikos: ekskavatorių, buldozerių, greiderių. Ši technika itin pasitarnavo Rietavo aplinkkeliui, kur darbų vykdytoja dirbo labai organizuota, darbą gerai išmananti kelininkė Kristina Keturakytė.

Iš abiejų pusių

Modernios ir šiuolaikiškos magistralės, pradėtos tiesti 1960 metais ir sujungusios tris didžiuosius šalies miestus darbai vyko dviem etapais. 1970 metais asfalto juostomis su skiriamąja veja buvo sujungti Vilnius ir Kaunas, o 1987-aisiais jos nusidriekė iki Klaipėdos. Kelias buvo tiesiamas iš abiejų ruožo pusių. Tuo pat metu kelininkai iš Vilniaus pajudėjo Kauno link, o iš Kauno – Vilniaus kryptimi. Kelias buvo tiesiamas ir iš Kauno į Klaipėdą. Automagistralę projektavo per 100 specialistų. Vilniaus-Kauno ruožo projektui vadovavo instituto Kelių skyriaus projekto vyriausiasis inžinierius Lionginas Antanavičius. Geologinius tyrinėjimus atliko grupės vadovės Dalios Linkevičiūtės geologai.

Verta pasididžiavimo

Kauno-Klaipėdos automagistralės ruožo oficialus atidarymas įvyko 1987 metų rugsėjo 4 dieną prie Babtų. Lietuvos Respublikos vadovybės delegacijos vadovas Algirdas Brazauskas perkirpo autorinės lentos uždangalo juostelę. Svarbiausios iškilmės vyko Šilalės sankryžoje (236-ajame kilometre nuo Vilniaus). Vilniaus-Kauno magistralės statyba kainavo 18 mln. rublių, Kauno-Klaipėdos magistralės (212,2 km) tiesimo kaina – 181 mln. rublių. Baigę darbus automagistrale didžiavomės visi. Už kelių tinklo išplėtimą mūsų krašte grupei kelių specialistų buvo paskirta 1987 metų Lietuvos valstybinė mokslo ir technikos pažangos premija.