Prezidentas Valdas Adamkus praėjusią savaitę paragino politikus galvoti apie valstybės ateitį, šalies vietą Europoje ir atidėti į šalį asmenines ambicijas. Tik nesuklyskite: ateities gairės buvo brėžiamos ne Lietuvos, bet Gruzijos veikėjams.
Iš tiesų Lietuvai reikia tik džiaugtis, kad staiga mūsų artimiausia kaimyne tapusioje Gruzijoje yra tiek problemų, jog karštakraujai pietiečiai tiesiog neturi laiko pasidomėti padėtimi „mokytojų” šalyje. Antraip mūsų prezidentas būtų apipiltas ne padėkomis už taikdarišką veiklą, bet užmėtytas kepurėmis.
Žinant, kas šiomis savaitėmis vyksta Vilniuje, V.Adamkaus aiškinimai, kad Lietuva nori padėti išspręsti Gruzijoje susidariusią politinę situaciją, skamba daugiau nei makabriškai.
Ką galime pasiūlyti gruzinams, remdamiesi asmenine patirtimi? Faktinę bevaldystę, nes net labai turtingų prekybininkų, kurių parengtus dokumentus bei projektus išsižioję skuba vykdyti Vyriausybė ir didžiuma Seimo, laikyti valstybės vadovais nesinori net baisiausiame sapne? Visišką piliečių nusivylimą, vis aštrėjantį ir išsiliejantį jau nebe protestais, bet totalia emigracija? Ekonomikos krizę, dėl vadovų netoliaregiškumo ir arogancijos užklupusią lyg iš pasalų deklaruojamojo totalinio gerovės kėlimo metais?
Jeigu dabartinis chaosas Lietuvoje nebus sutvarkytas artimiausiu metu, jei valdantieji ir toliau vienintele savo (ne šalies) gerovės vizija laikys tik po metų rengiamus rinkimus, iš Lietuvos eksportuojamos demokratijos, grindžiamos vidaus patirtimi, susiėmę už pilvų, galės juoktis ne tik gruzinai, baltarusiai, bet net juodžiausių diktatūrų karaliukai.
Raginimai paleisti Seimą skamba beveik metus. Viešai tam pritaria visi politikai, nuo kurių šis sprendimas faktiškai priklauso. Tačiau realybėje požymių, kad kalbos virstų sprendimu, nėra.
Jau dabar akivaizdu, kad tokio sprendimo pirmiausia kratosi socialdemokratų vedlys premjeras Gediminas Kirkilas, viešumoje garsiausiai rėkiantis nebijąs nei rinkimų, nei Vyriausybės kaitos. Tačiau kas ištiktų G.Kirkilą, jeigu jo kėdė griūtų? Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad demagogiškos premjero veiklos metai baigia sužlugdyti pasitikėjimą socialdemokratais, beveik aštuonerius metus sugebėjusiais būti geidžiamiausiųjų valdovų viršūnėse. Seimo rinkimai, ypač jei vyktų artimiausiu metu, graso nušluoti šią partiją – taip, beje, jau buvo įvykę prieš dešimtmetį. Tada kairiuosius išgelbėjo dešiniųjų užsižaidimas valdžia ir, ne naujiena, Algirdo Brazausko stotas, iki šiol keldavęs daliai Lietuvos pagarbų virpulį – o kartu ir rinkėjų rankas.
G.Kirkilo situacija kita. Jo padėtis socialdemokratų viršūnėse gana trapi. Į nugarą iki šiol kvėpuoja bent keli stiprūs konkurentai, nepraleisiantys progos paspirti tą, kuris mielai išspardė iš kelio jam trukdančiuosius. Ar G.Kirkilui pakaktų jėgų vėl pakilti? Iki dabartinių postų jis kapstėsi daugiau kaip penkiolika metų. Pradėti viską iš naujo būtų itin sunku. Ypač šluostantis graudžias ašaras dėl prezidento posto, kuris šmėžavo prieš akis. Bet kuriuo atveju šią svajonę jau galima laikyti sudužusia.
Ne itin į pirmalaikius rinkimus veržiasi ir konservatoriai. Dabartinis tarpuvaldis – puiki proga užsiauginti sparnus. Tik padėtis vis labiau pradeda panėšėti į vieną pietų pasaką apie auksinę antilopę. Iš po jos kanopų krintančių monetų geidžiantis maharadža rėkė: „Dar, dar”, kol prispaustas aukso kalno suriko: „Gana!” Ir sustingo molio krūvoje. Konservatoriai irgi šaukia: „Dar!” Dar aukštesnio reitingo, dar daugiau progų kritikuoti.
Viskas būtų gerai, tik tose pačiose apklausose, rodančiose balsingų konservatorių kilimą, yra ir kitas skaičius – šalia liberaldemokratų. Sakoma, kad tose pačiose pietų šalyse po liūtų skerdynių į lauką išlenda hienos. Susirenkančios didžiausią grobio dalį.