Antibiotikai: ir draugai, ir priešai

Neseniai Higienos institutas paskelbė, jog būtina imtis mokslinio tyrimo ir išsiaiškinti, kaip racionalizuoti antibiotikų skyrimą pacientams. Apie tai, kokias klaidas darome skirdami ar vartodami šiuos vaistus,kalbėjomės su Klaipėdos apskrities ligoninės Vidaus ligų diagnostikos skyriaus vedėju Audriumi Lekštučiu.

Ne pirmus metus kalbama apie dažnai netikslingą antibiotikų vartojimą, tačiau, regis, niekas nesikeičia…

Tiesa, kad antibiotikai vartojami neracionaliai, skiriami be reikalo: per plataus spektro, veikiantys itin gausią mikroorganizmų populiaciją, nepakankamomis dozėmis arba per trumpai.

Vartojami per trumpai antibiotikai didina mikrobų rezistentiškumą, t.y. atsparumą. Mat jei neišnaikiname visų ligos sukėlėjų – turėsime reikalų su mikroorganizmų paderme, kuri bus atspari antibiotikams. Ir tada tą atsparumą mikrobai gali perduoti kitiems, netgi kitos rūšies mikrobams.

Tai nenauja problema. Pencilinas atrastas nelabai seniai, o jau 1950 metais aptikti stafilokokai, atsparūs pencilinui. Ir tų atsparių mikrobų rūšių daugėja. Ir mes aiškiai pralaimim karą su mikroorganizmais.

Naujų antibiotikų sintetinimas užima daug laiko, tam reikalingos didžiulės lėšų sąnaudos, ir artimoje ateityje naujas antibiotikas nebus atrastas. Tad ieškoma būdų, kaip esamais padaryti mikroorganizmus jiems jautresnius. Vienas iš būdų, kaip atsparų mikroorganizmą padaryti neatspariu, – genų inžinerija: iš mikrobų, esančių piene, laktokokų išskiriama bakterinė medžiaga ir modifikuojama, kad galėtų veikti mikrobų padermes.

Žmonija per visą savo istoriją yra ištyrinėjusi tik 1 proc. visų mikroorganizmų. Tad netikėtumų ateityje gali būti labai daug. Juk žmogus evoliucine prasme daug jaunesnis nei mikroorganizmai, o kovoja su daug senesniais organizmais, geriau prisitaikiusiais gyventi.

Gydytojai skiria antibiotikus neištyrę, kas sukėlė ligą – virusas ar bakterija. Gal tai juos ir verčia apsidrausti?

Antibiotikai skiriami iš patirties ir tada, kai nėra galimybės atlikti bakteriologinį tyrimą. Pavyzdžiui, žmogus serga plaučių uždegimu, bet kosėja neproduktyviai, atlikti skreplių pasėlio nėra galimybės. Gydytojas įvertina klinikinius simptomus – ar ligonis karščiuoja, ar skauda ką nors, kur užsikrėtė, – ir iš patirties nustato, kas yra ligos sukėlėjas ir kokį vaistą skirti.

Jei išsyk skiriamas plačiai veikiantis antibiotikas – greičiausiai pataikysime, bet pakenksime visuomenei ir pačiam žmogui – mikrobai taps atsparesni.

Padidinti antibiotikų veiksmingumą galima tam tikrą laiką tam tikro antibiotiko neskiriant, palaikant rezerve. Tuomet mikrobai atsparumą jam praranda. Taip daroma Skandinavijos šalyse, Olandijoje.

Beje, mikroorganizmai, kurie vegetuoja ir cirkuliuoja visuomenėje, daug jautresni antibiotikams už hospitalinę florą, t.y. tuos, kurie tarpsta ligoninėse. Hospitalinė infekcija, dažniausiai auksinio stafilokoko padermės, bijo tik tam tikrų brangių ir rezervinių antibiotikų. Laimei, juos lengvai išstumia konkurentai – visuomenėje cirkuliuojantys. Pavyzdžiui, jei žmogaus nosiaryklėje apsigyvena auksinis stafilokokas, atsparus antibiotikams, tai išėjus iš ligoninės jis po kurio greičiausiai praras atsparumą antibiotikams, nes jį išstums nerezistentiški stafilokokai.

Gripas – virusinė infekcija. Ar skirtini antibiotikai „dėl visa pikta“?

Iš tikrųjų dalis gydytojų skiria antibiotikus profilaktiškai, nuo galimos bakterinės infekcijos. Antibiotikas niekada negali būti skiriamas profilaktiškai, išskyrus ruošimą prieš tam tikras operacijas, manipuliacijas. Virusinės infekcijos negydomos antibiotikais. Gripo epidemijų atveju racionaliau skirti – jei žmogus neskiepytas – priešvirusinį gydymą.

Beje, net skirdami priešvirusinius preparatus vis tiek neužkertame kelio infekcijos plitimui. Tą kelią užkerta skiepai, nes pasiskiepijęs žmogus dažniausiai neserga. O jei serga – tai lengvai, be komplikacijų. Nuo gripo komplikacijų pasitaiko pavienių mirčių, dešimtims – sunkios komplikacijos, tokios kaip kaip širdies raumens pakenkimas, kuris reikšmingai sutrumpina gyvenimą.

Tenka girdėti, kad antibiotikai skiriami ir nuo sinusito, bronchito, tačiau kai kurios mamos gydymo jais atsisako.

Daugeliu atvejų sinusitą sukelia bakterijos. Kvėpavimo takai žemiau gerklų yra sterilūs. Esančiųjų aukščiau gleivinė išklota dvisluoksnėmis gleivėmis, kurios juda burnos link. Tokiu būdu nosiaryklė apsivalo, nes kas patenka į ryklę – nuryjame ir suvirškiname. O peršalimas, virusinės ligos, rūkymas, darbas kenksmingomis sąlygomis, per sausas oras sutrikdo šį apsauginį mechanizmą, todėl prienosio ančiuose gali kolonizuotis mikrobai.

Kai kuriuos sinusitus – katarinius, nepūlingus, – galima įveikti be antibiotikų, vaistais, kurie turi gleives skystinančių savybių bei antibakterinių eterinių aliejų. Taip pat reikia plauti nosį steriliu jūros vandeniu, vartoti kraujagysles sutraukiančius vaistus, kurie palengvina kvėpavimą. Bet jei prisidėjo bakterinė infekcija ir prienosio ančiuose skrepliai tampa pūlingais, reikia antibiotikų.

Bronchitams gydyti antibiotikų dažniausiai nereikia – kartais užtenka kosulį skatinančių ar slopinančių vaistų, naminių priemonių, inhaliacijų. Antibiotikų dažniausiai reikia esant lėtinių bronchitų paūmėjimams, kai iškosėjamas pūlingas sekretas, karščiuojama.

Būna, po gydymo antibiotikais vaikai vėl ima kosėti, sirgti. Galbūt šie vaistai susilpnina imunitetą?

Antibiotikai gali nusilpninti organizmą, sukelti pašalinius reiškinius, pakenkti kepenims. Bet tai praeina nutraukus gydymą jais. Atsiradus pakartotinei slogai, kosuliui, galima galvoti apie naują virusinį susirgimą. Slogos virusui įgyjame imunitetą tik vienam mėnesiui. Jei vaikas lanko darželį, tai jis 11 kartų per metus gali sirgti sloga. Jei jį kiekvieną kartą gydysime antibiotikais – tai geruoju nesibaigs.

Gydytojas, skirdamas antibiotikus, turi jausti daug didesnę atsakomybę ir galvoti ne apie artimą rezultatą, o mąstyti globaliau – apie žmogaus, kaip biologinės rūšies, ekologiją. Skirdami šiuos vaistus nemotyvuotai, pažeidžiame tą ekologiją ir keliame grėsmę ne tik dabartinėms, bet ir ateities kartoms. Juk antibakterinio gydymo rezervo beveik neturime.

Ar po antibiotikų vartojimo būtina gerti žarnyno florą atstatančius preparatus?

„Gerųjų“ bakterijų skyrimas taip pat ne visada motyvuotas. Tai kvepia tam tikru farmacijos kompanijų bizniu, mūsų kišenių tuštinimu. Jie reikalingi tik po kai kurių specifinių antibiotikų, sukeliančių žarnyno pažeidimus, vartojimo.

Tačiau jei skiriamas vienas antibiotikų kursas, dažniausiai jokio papildomo gydymo „geraisiais“ mikrobais nereikia, nes jie atsistato savaime. Medicininis įsikišimas reikalingas tik sutrikus žarnyno veiklai.

Ar naudinga nusilpusį organizmą gripo sezono metu pastiprinti imunostimuliatoriais? Ir kas jie tokie yra?

Tam tikrais atvejais. Imunostimuliatoriai – tai tam tikros peroralinės vakcinos, į kurias sudėti mikrobų membranų struktūrų fragmentai, stimuliuojantys organizmo imuninį atsaką į dažniausius kvėpavimo takų ligų sukėlėjus. Jei žmogus dažnai serga sezoninėmis ligomis, pvz., kasmet paūmėja bronchitas, suserga plaučių uždegimu, tuo laikotarpiu imunostimuliatorius galima gerti. Bet nereikia pasiduoti reklamai, o pasitarti su gydytojais.

Beje, kuo higiena geresnė – tuo didesnis sergamumas autoimuninėmis ligomis. Jei imunitetas negali kovoti su parazitais ir mikrobais, jis ima atakuoti mūsų pačių audinius. Todėl ir stebime alerginių bei autoimuninių ligų daugėjimą. Tose šalyse, kur higienos lygis žemesnis, labiau plinta parazitinės ir infekcinės ligos. Išeina, kad visiškai pasislėpti nuo ligų negalime ir šventa vieta tuščia nebūna. Jei galime nugalėti dalį infekcinių ligų – jų vietą užima kitos, kartais net daug sudėtingesnės.

Ką patartumėte žmogui, pajutusiam pirmuosius peršalimo požymius?

Nepamirškime, kad pats žmogus pirmiausia atsakingas už savo ir aplinkinių sveikatą. Jei susirgęs gripu eina į darbą – jį reikėtų bausti, nes daro didelę žalą visuomenei.

O jei jis susirgo banaliu kataru, nekarščiuoja, skundžiasi tik skausmu ryjant ir sloga, nebūtina išsyk eiti į polikliniką ir sėdint eilėje užkrėsti dar būrį. Jei gydytųsi namie, užtektų naminių priemonių – daug skysčių, žolelių arbatos, ežiuolės preparatų, cinko imunitetui stimuliuoti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.