„Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius pirmadienį per spaudos konferenciją pareiškė esąs susirūpinęs, kad Vyriausybė itin vangiai sprendžia Ignalinos atominės elektrinės (IAE) II bloko likimo problemą.” Tau išgirdus telieka gūžtelėti pečiais.
Ne todėl, kad Vyriausybė spręstų problemą nevangiai. Stebina opozicijos lyderio tikėjimas, jog tokius klausimus Lietuvoje vis dar sprendžia Vyriausybė, ministrai ir parlamentarai. Deja, tai būtent tikėjimas, o ne faktais ir logika grįsta išvada. Arba mėginimas apsimesti, kad tuo tikima.
Ar verta aušinti burną ir kelti tokius sudėtingus klausimus vadinamajam premjerui? Jei norima pasikalbėti su infuzorijomis, galima įbristi į bet kurią karklais apžėlusią kūdrą, esančią Lietuvoje. Naudos bus maždaug tiek pat, tik nereikės vargintis šaukti spaudos konferencijų ir rištis kaklaraiščio.
Šalyje susiklosčiusi tokia padėtis, kad išrinkti politikai jau tiesiog paliekami nuošalėje. Kokiais politologiniais terminais apibūdinti situaciją, kai šnipus nacionalinio transliuotojo eteryje gaudo antirusiškais patriotais save skelbiantys, apie viską pagalvojantys verslo magnatai, tvarkant biznio reikalus tarpininkauja parsidavę saugumo darbuotojai, o politikai ragina visus nesikarščiuoti (A.Kubilius), reiškia pasitikėjimą derybininkais ir ragina nevilkinti (Valdas Adamkus), nujaučia sąmokslą (Gediminas Kirkilas)?
Anksčiau tik idealistams ir radikalams paliekamą Rusijos specialiųjų tarnybų įtakos temą iš rankovės lyg kalėdinę dovanėlę netikėtai ištraukė racionalumu ir cinizmu iki šiol besipuikuojantys verteivos. Verslo interesų grupės pagaliau oficialiai ir viešai parodė, kad būtent jos tvarko reikalus, priima sprendimus. Politikai jau net nebereikalingi ir kaip sumanymų įgarsintojai bei apipavidalintojai. Tai dar aštresnė ir įžūlesnė valstybės užvaldymo manifestacija už tą, kurią prieš porą savaičių leido sau Mečys Laurinkus.
Praėjo beveik dvi savaitės, bet politikai, regis, nesupranta, kad net TV forumams greitai grimuos ir pudruos ne juos, o tuos, kurie prarado kantrybę samdyti bailius nevykėlius, net nesugebančius atvirai ir iki galo tarnauti užsakovams.
Rinkėjams, kurių ir taip daugiau kaip pusė nenori eiti balsuoti, siunčiamas signalas, turintis juos įtikinti, jog tai tikrai neturi jokios prasmės. Pagal tokį kontekstą keista skaityti ir konservatorių suvažiavimo rezoliucijas, kuriose kalbama apie eroziją, tačiau nepasakoma, kas ją sukėlė, džiaugiamasi kuriama „dešiniąja alternatyva”, bet nepaaiškinama, kuo ji skirsis nuo tų, kuriuos baudžiasi pakeisti? Ir ar tikrai ruošiasi?
Konservatoriai besąlygiškai ir susitelkę rėmė nuo pat pradžių korupcija dvokiantį „trigalvio” kurpimą. Taigi dabar, regis, tiesiog nepatogu pareikalauti, kad iš politinio Olimpo būtų nedelsiant pašalinti visi iki vieno kokia nors forma prie to prisidėję tautos išrinktieji ir jų paskirtieji. Nieko panašaus nesiekiančios „alternatyvos” domina tik jų kūrėjus.
Ilgai glaustydamiesi su G.Kirkilo Vyriausybe konservatoriai įvaldė ir premjero talentus – kalbėti apie tiltus, kai klausiama apie miltus. Kaip kitaip pakomentuoti A.Kubiliaus atsakymą į klausimą, kodėl konservatoriams neužkliuvo pradinis projekto neskaidrumas ir tai, kad jame nuo pat pradžių figūravo scenarijų sau pasirašiusi bendrovė. Atsakymas: „Problema – ne privataus kapitalo dalyvavimas tokiame projekte. Problema tai, kiek Vyriausybė pasirengusi dalyvauti tokiame projekte.”
Kas ir kodėl parinko būtent šią bendrovę, kuri, kaip aiškėja, nelabai ką nori statyti, dešiniosios alternatyvos kūrėjo vis tiek nedomina. Kur ten domėsies – artėja rinkimai. Dar labiau nei dėl reitingų bus stumdomasi dėl to, kam valstybę savo reikmėms „prichvatizavusieji” skirs daugiau lėšų klipams, skrajutėms ir pudrai bei grimui. Mūsų politinio liūno infuzorijoms, kitaip nei gyvenančioms vandenyje, pudruotis būtina.
O elektrinė? Nebeklauskit apie tai politikų. Scenarijus perrašomas ir jie dar net nėra tikri, kurie bus pasamdyti vaidinti.