Aštuonerius metus Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kūrė ir visokeriopai stiprino autoritarinės valdžios sistemą. Jam dar nebaigus antrosios kadencijos prezidento poste, aiškiai matyti, kad dėl „supervalstybės” statuso siekio Rusija visiškai atsisakė demokratinių mechanizmų.
Pirma buvo karas
2000 metais niekuo nepasižymintis ir neišvaizdus saugumietis V.Putinas tapo Rusijos prezidentu. Jo rinkimų kampanijos šūkiai buvo skirti paprastiems rusams, išvargintiems skurdo ir įsitikinusiems, kad jų šalį apvogė ir išniekino žydai oligarchai, emigrantai iš Kaukazo ir Vakarų slaptosios tarnybos. Neveltui kaip svarbiausią prioritetą V.Putinas paskelbė kovą prieš tarptautinį terorizmą. Pasirinkta tinkamai, nes pagrįsta šimtmečiais žinoma tiesa: niekas taip nešlovina valdovo, kaip pergalingas karas. Taigi naujasis Rusijos prezidentas paskandino kraujyje Čečėniją. Visuomenė netruko suprasti, kad turi tikrą lyderį.
Turto perdalijimas
Iki šiol nežinoma, kokios konkrečios interesų grupės stovėjo V.Putino užnugaryje jo valdymo pradžioje, bet buvo aišku, kad joms nepatiko „žydiška klika”, klastingai užvaldžiusi Rusijos gamtos turtus ir iš jų susikrovusi didžiulius pinigus. Buvo pradėtas „kryžiaus žygis” prieš oligarchus. Visuomenė jį entuziastingai palaikė – kas galėjo būti maloniau skurstančiam rusui, nei matyti, kaip į kalėjimą grūdami turtuoliai.
Tiesa, minėti lobiai paprasčiausiai „permigravo” į kitų kišenes, o paprasti rusai iki šiol kenčia skurdą. Bet tai nesvarbu, nes žmonėms buvo parodytas beribis vado teisingumas, o gerbūvis, kaip visada, pažadėtas „jau maždaug už poros metų”. Visuomenei nebuvo jokio reikalo žinoti, kad „blogiukais” tapo tik tie oligarchai, kurie nesutiko šokti pagal Kremliaus dūdelę. Žinoma, jie nebuvo šventieji, greičiausiai netgi buvo verti bausmės, tačiau politizuotas selektyvus teisingumas jau nebėra teisingumas. Paprastiems rusams nebuvo atskleista ir tai, kad valdant „oligarchų siaubui” V.Putinui, turtuolių skaičius kažkokiu mistiniu būdu išaugo. 2002 metais Rusijoje buvo vos septyni milijardieriai, o šiemet jų jau daugiau nei penkiasdešimt. Milijonierių šiemet jau daugiau nei šimtas tūkstančių. Skurde besikapanojančių rusų skaičius mažėja – jie po truputį miršta. Tačiau statistikams juk nebūtina skelbti, kodėl varguolių darosi mažiau.
Žodžio nelaisvė
Norint efektyviai „pudrinti smegenis” visai šaliai, reikia turėti galingą žiniasklaidos aparatą. V.Putinas ir jo bendražygiai visa puikiai suprato ir dar pirmosios kadencijos metais „suvalstybino” daugelį televizijos kanalų ir didžiųjų laikraščių. Antrosios kadencijos metais valdžios poreikiams buvo mobilizuotos praktiškai visos Rusijos žiniasklaidos priemonės. Liko vos keli nepriklausomi interneto vartai ir vienas kitas laikraštis.
Kremlius niekada neslėpė, kad žiniasklaidos kontrolė reikalinga tam, jog būtų konsoliduota visuomenė. Kas gali suvienyti žmones labiau nei bendras priešas? Ir Kremlius ėmėsi kurti priešus, kurių šiandien jau skaičiuojami ištisi tuntai. Rusams jau aštuonerius metus kalama į galvą, kad į jų žemę kėsinasi oligarchai, islamo teroristai, NATO generolai, Baltijos šalių fašistai, Katalikų Bažnyčia, įvairiausios slaptosios tarnybos, demokratinė Rusijos opozicija ir daugybė kitų niekdarių. Nacionalizmas, galima sakyti, tapo centrine Rusijos ideologija ir jos politikos pagrindu.
Gerokai išplovęs smegenis rusams Kremlius ėmėsi tą patį daryti užsienyje. Vadinamajai informacinei politikai kasmet skiriama dešimtys milijonų. Ši politika turi du tikslus: sukurti rusišką informacinę erdvę buvusiose sovietinėse šalyse ir grūsti tendencingą informaciją visam pasauliui. Ačiū Dievui, bent jau Vakaruose žmonės atskiria, kas yra žiniasklaida, o kas – propagandos ruporas. Baltijos šalyse situacija atrodo prasčiau. Nors ir lėtai, bet rusiška propaganda randa kelią į mūsų sąmonę.
Valdžios vertikalė
Pirmąją kadenciją V.Putinas kūrė savo autoritarinę piramidę ir pavadino ją valdžios vertikale. Šis terminas taip paplito Rusijoje, kad jį pradėjo šlovinti net Stačiatikių Bažnyčia. Kai sistema buvo sukurta ir įtvirtinta, antrosios kadencijos metais V.Putinas ėmėsi rengti išlikimo valdžioje scenarijus.
Šiuo atveju jis net išlaikė tam tikrą demokratiškumo iliuziją. Juk jis atsisakė keisti Konstituciją ir kandidatuoti trečiajai kadencijai. Tačiau to jam net nereikėjo – jis puikiausiai gali valdyti Rusiją ir nebūdamas prezidentas, o trečią kartą tapti prezidentu jis gali kada tik panorėjęs. Juk ruošėsi jis iš tiesų intensyviai ir sėkmingai. Visos vyriausybės reformos, teisėsaugos tarnybų išaukštinimas, „nacionalinių projektų” paskelbimas ir kiti „reformatoriški” veiksmai buvo daromi turint vienintelį tikslą – užtikrinti V.Putino politikos kurso ir jo valdymo tęstinumą.
Būta daugybė svarstymų, kuo V.Putinas taps 2008 metais, kai sostą užims kuri nors iš jo marionečių? Kalbėta apie „Gazprom” vadovo kėdę, tačiau šis variantas mažai tikėtinas. Kur kas realiau atrodo premjero variantas. Juk turėdamas Valstybės Dūmoje konstitucinę daugumą, V.Putinas gali paversti Rusiją parlamentine respublika, kurioje prezidento vaidmuo būtų tik nominalus. Vis dėlto ir šis variantas atrodo gana drastiškai. Tiesą pasakius, V.Putinas gali valdyti Rusiją ir neužimdamas vieno iš aukščiausių postų. Jam pakanka būti „Vieningosios Rusijos” partijos pirmininku. Valdydamas Dūmą jis asmeniškai lemtų kiekvieno įstatymo projekto likimą. Kitų partijų lyderiai, premjeras, ministrai ir netgi prezidentas, norėdami priimti bet kokį įstatymą, turėtų užsitikrinti V.Putino paramą. Kuo ne absoliuti valdžia? Be to, parinkus naujuoju prezidentu kokį nors dabartinio premjero Viktoro Zubkovo tipo biurokratėlį, bus galima jį nesunkiai valdyti. Jam net nebūtina iškentėti visos kadencijos. Galima būtų sukelti naują propagandinę audrą dėl blogėjančios ekonominės padėties, silpstančių šalies gynybinių galių ar dėl kokios kitos fiktyvios bėdos. Prezidentas-marionetė turėtų atsistatydinti, o žmonės imtų maldauti V.Putino sugrįžti ir išgelbėti juos. Ir jis, be abejonės, sugrįžtų ir taptų dar įtakingesnis ir valdingesnis, nei yra dabar. Juk jį pašaukė tauta! Tada jis iš tiesų galėtų pasivadinti kuriuo nors iš šiandien jam siūlomų absurdiškų titulų, tokių kaip „nacionalinis lyderis” arba „tautos vadas”. Pastarasis titulas būtų ypač gražus italams ir vokiečiams, ne jie vieni tada galėtų džiaugtis turėję „fiurerį” ir „dučę”.