Lietuvos konsulate Gardine (Baltarusija) po Vytauto Pociūno mirties neliko ministro patarėjo etato. Nėra ir aukšto rango VSD pareigūno, kuris rūpintųsi šio konsulato saugumu. Veikiausiai jo ir nereikia. Ši aplinkybė rodo ir taip gana aiškų faktą: garbinga tarnyba Lietuvai užsienyje naudojamasi ir tam, kad į ambasadas būtų išsiųsti vadovams neįtikę darbuotojai. Nors dažniau būna priešingai – siunčiami itin jiems įtinkantys žmonės.
„Tokios informacijos VSD nekomentuoja”, – vieno sakinio atsakymą iš VSD atstovo spaudai Vytauto Makausko gavo LŽ, pasiteiravusios, ar departamentas paskyrė kurį nors iš savo darbuotojų į žuvusio V.Pociūno vietą Gardine. Kartu LŽ domėjosi, kiek VSD darbuotojų dirba specialiaisiais atašė užsienyje, kaip vyksta jų atranka šioms pareigoms.
Kodėl VSD nekomentuoja, kad beveik pusantrų metų nuo tos dienos, kai saugumo karininkas V.Pociūnas 2006 metų rugpjūčio 23-iąją mįslingai iškrito pro Bresto viešbučio langą, nėra paskirtas kitas žmogus į žuvusio pareigūno vietą? Ar todėl, kad vengia išgirsti kitą klausimą – kodėl VSD ir URM 2005 metais sukūrė ministro patarėjo etatą Lietuvos konsulate Gardine, jei tokia pareigybė ten nėra būtina? Ar tai ne dar vienas įrodymas, kad šių įtakingų institucijų vadovai kadrų politiką panaudojo tam, kad atsikratytų Lietuvą nuo Rusijos įtakos bandžiusio apsaugoti karininko?
Specialioji kasta
„Ar ministro patarėjo etatas dar yra, ar jis panaikintas, aš nežinau, – į LŽ klausimą telefonu atsakė konsulė Gardine Daiva Mockuvienė. – Mūsų konsulate šių pareigų dabar niekas neina.”
Pasiteiravus, kaip V.Pociūnui sekėsi konsulate, D.Mockuvienė buvusiam diplomatui negailėjo gerų žodžių: „V.Pociūnas konsulate dirbo kaip kolektyvo narys, lengvai ir draugiškai bendravo su žmonėmis.”
Tačiau taip apie kitus Lietuvos atstovybėse užsienyje dirbančius įvairių žinybų deleguotus asmenis pasakytų anaiptol ne kiekvienos atstovybės vadovas. Specialieji atašė, kurie skiriami tam, kad būtų geriau atstovaujama Lietuvai užsienyje, vis labiau siekia atsiriboti nuo ambasadų. Atašė pareigybei įkurti valstybė iš biudžeto ministerijai skiria apie 0,5 mln. litų. Bet tai negarantuoja, jog specialusis atašė dirbs valstybei, o ne sau ir savo ministrui.
Užsienio reikalų ministro patarėjas Jurgis Jurgelis yra gerai susipažinęs su pastaruoju metu ambasadose atsiradusia įtampa tarp URM darbuotojų ir specialiųjų atašė: „Specialusis atašė lieka pavaldus tai ministerijai, kuri jį atsiuntė. Todėl Briuselyje, Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje, daug atašė, ir kiekvienas pavaldus savo žinybai, – piktinosi J.Jurgelis. – Žinybos juos finansuoja, aprūpina transportu, padėjėjais, kai kada specialieji atašė materialiai aprūpinti net geriau nei ambasados. Kai ambasadorius siekia, kad atašė ir diplomatinės atstovybės darbuotojai veiktų viena linkme, kad juos sietų bendra politika, atašė nenori paklusti. Būta atvejų, kai atašė netgi neinformuodavo ambasadoriaus, kada planuoja atostogauti, arba išvykdavo atostogų žinodamas, kad ambasadorius tam nepritarė.”
Negalutiniais duomenimis, 2007 metais užsienyje dirbo 122 specialieji atašė, kuriuos skyrė įvairios Lietuvos žinybos. Didžiausias atašė būrys – Lietuvos nuolatinėje atstovybėje ES. Čia dirba 34 atašė ir jų pavaduotojai.
Pretendentus pasirenka ministerijos
Kaip tampama atašė, negali pasakyti net URM darbuotojai.
„Sukurta tokia specialiųjų atašė skyrimo sistema, kad URM turi mažai įtakos juos atrinkdama”, – apibūdino padėtį šioje srityje URM sekretorius Žygimantas Pavilionis. Pasak jo, pretendentus URM teikia ministerijos, kandidatus dar patikrina specialiosios tarnybos. URM duota teisė pritarti kandidatūrai arba ne. Profesionalūs diplomatai net nepamato būsimojo ambasados darbuotojo, nepasikalba su juo.
Tokia sistema ideali siekiant į prestižinį postą paskirti savo žmogų. Taip buvo, kai sveikatos atašė Briuselyje 2005 metais netikėtai tapo buvęs Seimo narys, socialliberalas, hipnozės žinovas, buriuotojas ir medžiotojas Kęstutis Kuzmickas. Nors tuometinis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis abejojo, ar Briuselyje reikalingas antras sveikatos apsaugos atašė, kai vienas jau ten dirba, vis dėlto net du buvusieji sveikatos apsaugos ministrai – Juozas Olekas ir Žilvinas Padaiga – rekomendavo jį. K.Kuzmickas paskirtas neatsižvelgiant į tai, kad buvo įtartas supainiojęs viešuosius ir privačius interesus farmacijos srityje.
2004 metų pabaigoje Kultūros ministerija specialiąja atašė į Jungtinę Karalystę išsiuntė Indrę Daunytę. Ši niekuo įsidėmėtinu kultūros srityje nepasireiškusi jauna teatrologė į atašė kėdę persėdo tiesiai iš tuomet kultūros ministrės Romos Žakaitienės atstovės spaudai krėslo. I.Daunytės paskyrimą lydėjo nusistebėjimas, negi Lietuvoje nerasta žinomesnių, Lietuvos kultūrą jau garsinančių užsienyje, vardą turinčių žmonių.
Ne paslaptis, jog sunkiausia suprasti Kultūros ministerijos kriterijus skiriant atašė. 2000-aisiais ministerija specialiąja atašė Belgijoje paskyrė Eglę Saudargaitę – septynias kadencijas Užsienio reikalų ministerijai vadovavusio Algirdo Saudargo dukterį. Nors specialieji atašė skiriami trejiems metams, E.Saudargaitė Briuselyje išbuvo kur kas ilgiau, į Lietuvą ji grįžo tik 2005 metų rugsėjį.
Spalį į Kiniją dirbti komercijos atašė išvyko Gvidas Kerušauskas. Ta proga išplatintuose pranešimuose negailima pagyrų specialiajam atašė – nurodoma, kad jis dirbęs URM, buvęs ministro patarėjas Lietuvos ambasadoje Pekine, generalinis konsulas Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Kas nutylima? Ogi tai, kad 2000-ųjų balandį G.Kerušauskas atšauktas iš Dubajaus, nes buvo paskelbtas kaip nepageidaujamas JAE. Būdamas neblaivus jis įsivėlė į ginčus su vieno Dubajaus klubo apsauga.
Neaišku, kokiais motyvais vadovavosi Finansų ministerija, paskyrusi finansinių paslaugų atašė Briuselyje Dianą Dirgėlaitę, kuriai prokurorai buvo pareiškę įtarimus dėl tarnyboje galbūt padaryto nusikaltimo.
Vienam atašė – pusė milijono
Lietuvai specialieji atašė nepigiai kainuoja. Šį rudenį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pasiūlė įsteigti nelegalios imigracijos atašė pareigybę Ukrainoje ir skirti tam 0,5 mln. litų. Nuo komiteto neatsilieka Seimo narė Birutė Vėsaitė, pasiūliusi įsteigti komercijos atašė Japonijoje ir skirti tam 0,4 mln. litų.
Ar Japonija – svarbiausia mūsų komercinė partnerė, kad šioje šalyje vertėtų įkurdinti specialųjį atašė? Pernai, kai buvo nuspręsta įsteigti Japonijoje kultūros atašė pareigybę, pasigirdo spėjimų, kad ši vieta paruošta buvusiam Lietuvos ambasadoriui Japonijoje Algirdui Kudziui. O kam ruošiama komercijos atašė kėdė?
Chaotiški prioritetai
Kuriose šalyse Lietuvai reikėtų turėti specialiuosius atašė ir kokių sričių? Kodėl Kultūros ministerija rengiasi siųsti atašė į tolimąją Japoniją, o ne į Jungtines Amerikos Valstijas, kur gyvena ne vienos kartos lietuvių? Kodėl įsteigta komercijos atašė pareigybė Estijoje, o ne kurioje kitoje gretimoje valstybėje? Kokiais prioritetais vadovaudamasi Ūkio ministerija steigia Turizmo informacijos centrus Vokietijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, o ne kitose šalyse? Tokie klausimai kyla ir URM darbuotojams.
„Atsižvelgiant į valstybės interesus pirmiausia turi būti nuspręsta, kuriose šalyse ir kokios srities specialistų reikia Lietuvai, – įsitikinęs Ž.Pavilionis. – Turime vengti pareigų dubliavimo atstovybėse, turi būti labai konkrečiai apibrėžtos URM skiriamų diplomatų ir specialiųjų atašė pareigos ir atsakomybė.”
Atrodo, viskas logiška ir aišku. Tačiau nelabai patogu žinyboms. Ar ne todėl specialiųjų atašė skyrimui, nepaisant kylančių problemų, vis dar trūksta logikos?