„Gucci”, „Chanel”, „Armani”, „Prada”, „Louis Vuitton” ir kitus žymius prekių ženklus Lietuvoje labiausiai populiarina ne tikrieji šių mados namų gaminiai, o piratinės jų kopijos – falsifikatai.
Kai XX a. 6-ajame dešimtmetyje garsioji dizainerė Koko Šanel sužinojo, kad turguje prekiaujama jos sukurtų kostiumų falsifikatais, ji buvo sužavėta. „Mada – komercija, o ne menas. Idėjos ir yra skirtos tam, kad sklistų”, – sušuko ji.
Įdomu, ką būtų pasakiusi panelė Šanel, jei užsuktų į kai kurias Klaipėdos parduotuves ir išvystų savo logotipu pažymėtas netikros ryškiaspalvės odos rankines, nuo kurių gausos raibsta akys, sintetinio trikotažo palaidines ir kitokius šedevrus… „Klaipėdoj gyvena mergaitė vardu Dolčė Gabana”, – sukasi galvoje dainelė.
Situacija per pusę amžiaus gerokai pasikeitė – plinta nebe stiliaus idėja, o prekės ženklas, daugeliui tampantis gero skonio ir finansinio solidumo simboliu, nepaisant to, kad juo pažymėta prekė nekainavo tūkstančių ir pirkta ne įgalioto atstovo parduotuvėje. Kova su falsifikatais – aktuali visame pasaulyje.
Kinai vargsta, bet siuva
Lietuva – ne išimtis, ir mūsų kraštą pasiekiančių klastočių srautai auga. Anot Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Pažeidimų prevencijos skyriaus vyriausiosios inspektorės Daivos Niedvarienės, daugiausia klastočių į Europą atkeliauja iš Kinijos, pasitaiko siuntų iš Turkijos, Jungtinių Arabų Emyratų ir kitų valstybių.
Kova su piratavimu Kinijoje tolydžio plečiama, kadangi šio mastas tapo tarptautinių skandalų prielaida. Jungtinės Amerikos Valstijos dėl komercinio piratavimo apskundė Kiniją Pasaulinei Prekybos Organizacijai.
Kinija savo ruožtu tikina dedanti visas pastangas kovai su piratais, tačiau kol kas apčiuopiamų rezultatų nedaug. Šiai valstybei, JAV Prekybos ministerijos teigimu, tenka 66 proc. visos pasaulyje pagaminamos piratinės produkcijos. Kasmet teisėtiems prekių ženklų savininkams ir gamintojams Kinija pridaro apie 50 mlrd. JAV dolerių nuostolių.
Piratai leidžiasi tramdomi ne taip greitai, kaip norėtųsi. Tai parodo ir mūsų šalies muitinės statistika. Kol kas suklastotų prekių sulaikymų skaičius tolydžio didėja: 2005 m. Lietuvos pasienyje sulaikytos 47 siuntos, 2006 m. – 79, per devynis šių metų mėnesius – 66.
Reikia laiko ir entuziazmo
Prekių ženklų, kaip vienos iš intelektinės nuosavybės formų, apsauga – problemiška sritis, – pripažįsta advokatės Redos Žabolienės kontoros „Metida”, Lietuvoje atstovaujančios tokiems ženklams, kaip „Armani”, „Cavalli”, „Escada”, „Gucci”, „Bodenschatz”, „Azzaro”, teisininkas Erikas Saukalas.
Kadangi prekių ženklų apsauga yra teritorinio pobūdžio, tam, kad garsus ženklas būtų ginamas mūsų valstybėje, jis turi būti čia įregistruotas. Pokalbininko teigimu, ši procedūra užima apie 1-1,5 metų. Jeigu teismo sprendimu prekių ženklas pripažįstamas plačiai žinomu, apsauga jam suteikiama ir be registracijos.
Tačiau oficialiu pripažinimu visų bėdų neišspręsi. Prekių ženklų apsauga neįsivaizduojama be jų savininkų bei šių atstovų iniciatyvos. Radę akivaizdžių pažeidimų, kaip, pavyzdžiui, šią savaitę nutiko Klaipėdoje, prekybos centre BIG įsikūrusiose parduotuvėse „Prestige Mode” ir „Auksažolė”, kuriose prekiauta falsifikuota produkcija, jie gali pasitelkti į pagalbą policijos pareigūnus.
Nespėja paskui „piratus”
Su klastočių gamintojais ir pardavėjais galima kovoti tiek administracinės, tiek civilinės bei baudžiamosios teisės priemonėmis – nelygu pažeidimo mastas. E. Saukalo nuomone, teisinę bazę patobulino šių metų vasarą Administracinių teisės pažeidimų kodeksą papildęs straipsnis dėl pramoninės nuosavybės teisių pažeidimų.
Jame nurodoma, kad prekių, neteisėtai pažymėtų svetimu ženklu, laikymas ar gabenimas siekiant turtinės naudos užtraukia baudą nuo 1000 iki 2000 litų su prekių ir jų gamybos priemonių ar įrangos konfiskavimu.
Pakartotiniai tokios veiklos bandymai užtraukia baudą nuo 2000 iki 3000 litų su prekių ar įrangos konfiskavimu.
Administracine tvarka kovoti su klastotėmis yra efektyviau nei bylinėtis civiline tvarka teisme. Toks bylinėjimasis su pažeidėjais reikalauja ne tik laiko, mat bylos nagrinėjimas teisme užtrunka ilgiau nei pusmetį, bet ir finansų teisininkų paslaugoms apmokėti.
Todėl, anot E. Saukalo, ne kiekvienas prekės ženklo savininkas gali sau leisti kilti į kovą su falsifikuotos produkcijos gamintojais, nes teismas dažniausiai priteisia tik dalį bylinėjimosi išlaidų. Kita vertus, žymių prekių ženklų savininkai susiduria su daugybe jų teisių pažeidimo atvejais daugelyje pasaulių šalių, todėl akivaizdu, kad jie nėra pajėgūs reaguoti į kiekvieną atvejį, kai aptinkama klastočių.
„Esama kompanijų, kurios imasi priemonių aptikus mažiausiai 100 jų produkcijų klastočių. Kitos, itin daug dėmesio skiriančios savo reputacijai, pasiruošusios kovoti ir dėl vienos netikros prekės, nesvarbu, kad jų tikrų gaminių konkrečios šalies rinkoje realizuojama nedaug”, – kalbėjo teisininkas.
Kenkia sveikatai
Problema aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. E. Saukalas prisiminė ir savo viešnagę Londone, kai užsukęs į parduotuvių rojų – „Oxford Street” – susigundė iškaba „Garsių firmų gaminiai – maža kaina”. „Šioje parduotuvėje prekiauta akivaizdžiomis garsių firmų drabužių ir madingų priedų klastotėmis”, – pasakojo vyras. Prekyba klesti ir Europos miestų imigrantų kvartaluose.
„Kad ir kaip būtų gaila, muitinė ir policija kol kas nepajėgia sukontroliuoti visų nelegalios produkcijos srautų ir rengti reidų į parduotuves. Pirkėjams patarčiau ugdyti savo, kaip vartotojų, kultūrą ir nepirkti klastočių – paklausos nebuvimas mažintų ir pasiūlą.
Beje, čia aktualus ne tik prekės ženklo savininko privatus interesas, bet ir viešasis. Vienas svarbiausių klastočių trūkumų – nekokybiškos žaliavos, kurioms pagaminti naudojama nemažai neleistinų cheminių medžiagų. Jos ypač kenksmingos vaikams.
Vieną sezoną pasidžiaugsite neva „Gucci” megztuku, o vėliau pastebėsite nebūdingos jums alergijos apraiškų, net nenumanydami, kad ją sukėlė būtent tas prastos kokybės gaminys. Blogiausia, kad pasekmės gali pasireikšti ne iškart, o kad ir po kelerių metų”, – kalbėjo E. Saukalas.
„Būtų gėda vilkėti”
Natalija ZVONKĖ, grupės YVA lyderė
Man atrodo, kad falsifikatas iškart matosi. Todėl tokią „paddielką” būtų gėda vilkėti. Jeigu jau renkuosi ką iš tokiomis prekėmis prekiaujančių parduotuvių, neva „firminius” ženklus nuardau. Kartą pirkau marškinėlius, atrodė geri ir trikotažo kokybė neprasta, bet „Chanel” ženkliukus nuėmiau. Jie atrodė pigiai. Juo labiau kad autentiški garsių firmų drabužiai, kurių yra mano garderobe, neturi tokių akį rėžiančių etikečių.
„Nereikia apgaudinėti savęs”
Eglė JACKAITĖ, aktorė, radijo ir televizijos laidų vedėja
Geriau nežinomo gamintojo daiktas nei akivaizdi klastotė. Juo labiau kad absoliuti dauguma jų yra akivaizdžios. Nieko nesmerkiu, kam kas patinka, tą žmonės ir perka, tačiau jei pirkdamas mėgini apsimesti, neva įsigijai brangų vertingą daiktą, – tai kelia šypseną. Nereikia apgaudinėti savęs, o kitų apgauti ir nepavyks. Ką daryti, jei nemoki atskirti? Akivaizdžiausias ženklas – kaina. Autentiški garsių mados namų gaminiai – kosminių, neadekvačių kainų, tūkstančiais eurų. Pasiklauskime gerą skonį turinčio draugo, specialisto galų gale. Svarbiausia – reikia prisiminti, kad ne drabužis puošia žmogų, o šis – drabužį. Būkime originalūs ir nesivaikykime etikečių.
„Turtingu neapsimesi”
Goda GIEDRAITYTĖ, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja
Parduotuvių ir vadinamojo „šopingo” labai nemėgstu ir neturiu tam laiko. Vadovaujuosi principu – madinga tai, kas žmogui tinka. Nusipirkęs falsifikatą, nei stilingu, nei turtingu neapsimesi – visi žino, kaip tie falsifikatai atrodo ir nereikia būti ekspertu, kad atskirtum kičą nuo geros kokybės produkcijos. O prekyba falsifikatais – didelė problema. Verslininkai, kurie imasi prekiauti netikra produkcija, elgiasi pažeisdami teisės normas ir nepaisydami etikos.