Visoje Europoje kalbama, kad Belgijos valstybė gyvena paskutines dienas. Labiausiai jos subyrėjimo laukia atsiskirti trokštantys flamandai.
Belgija išnyks. Jei ne dabar, tai to tikrai sulauks dabartinė gyventojų karta. Tuo įsitikinę 65 proc. flamandų, t.y. Šiaurės Belgijos gyventojų. Kokia prasmė egzistuoti valstybei, kurią po rinkimų paskirtas premjeras Ive’as Laterme’as, taip ir neperėmęs vyriausybės vadovo pareigų, vadina „istoriniu nesusipratimu”.
Esmė, žinoma, ne užsitęsusioje politinėje krizėje, kuri nors ir muša visus rekordus, belgams yra įprastas dalykas. Gyventojų nuomone, jei šalyje nėra vyriausybės, tai geriau būti visai be valdžios, nei remti tą neefektyvią struktūrą, kuri šiuo metu susidarė šalyje.
Daugiau skiria, nei vienija
Belgijos karalystė susikūrė 1830 metais kaip bendros flamandų ir valonų kovos už Nyderlandų nepriklausomybę rezultatas. Nuo tada šios dvi tautos taip ir neturėjo nieko bendra. Olandiškai kalbantys flamandai ir frankofonai valonai gyvena tarsi skirtinguose pasauliuose. Tai, kas juos vienija, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: karališkoji šeima, nacionalinė futbolo rinktinė, kariuomenė ir teismas. Daug daugiau institucijų yra susikūrusios griežtai etniniu principu – tai politinės partijos, televizijos kanalai, labdaringos organizacijos ir net universitetai, iš kurių nė vienas nėra mišrus.
Belgijos valdymo piramidė – kažkoks siaubingas nesusipratimas: yra federalinė vyriausybė (kurios dabar kaip tik nėra) ir trys regioninės savivaldybės (Briuselis – Flandrijos sostinė, bet tuo pat metu ir savarankiškas administracinis vienetas). Dar yra valdžios organai, sudaryti pagal kalbinę priklausomybę, – skirtingi frankofonų ir skirtingi vokiškai kalbančios mažumos, tuo tarpu Flandrijos vyriausybė ir Flamandų kalbos reikalų valdyba yra vienas ir tas pats. Dar Belgijoje yra 6 lygiateisės vyriausybės, o tai gana neįprasta 10 milijonų gyventojų turinčiai valstybei.
Darbštieji prieš nerūpestinguosius
Du trečdalius Belgijos gyventojų sudaro flamandai. Jie pagamina ir didžiąją dalį nacionalinio produkto. Valonai sukuria tik ketvirtadalį BVP, be to, kas penktas valonas gauna bedarbio pašalpą. 40 proc. valonų dirba vyriausybei trindami kelnes jos įstaigose. Tad nereikia stebėtis, kad klestinti šalies šiaurė taip trokšta atsiskirti, tuo tarpu kai prancūziškai kalbantys šalies pietūs patenkinti esama padėtimi ir netgi žiūri į Belgiją kaip į tam tikrą susivienijusios Europos atvaizdą, kaip į mechanizmą, kuris perskirsto pajamas tarp turtingųjų ir vargšų.
Būtent Belgijos kaip atskiro mikrokosmoso suvokimas Europos visatos sudėtyje ir suteikia šios šalies subyrėjimo procesui tarptautinio pikantiškumo. Juk Flandrijos pavyzdžiu gali užsimanyti pasekti ir kiti turtingi Europos regionai – Bavarija, Škotija, Katalonija, Korintija ir kitos sritys, jau seniai niurnančios dėl to, kad joms tenka maitinti ne tik save, bet ir neturtingus giminaičius, kurie su lotynams būdingu nerūpestingumu šlamščia Europos integracijos vaisius.
Tačiau jei kris Belgija, ar išsilaikys Europos Sąjunga? Juk tai, kas realiai vyksta šioje žemėje, o ne sukuriama viziją turinčių žmonių galvose, greičiau patvirtina nacionalinį valstybingumo kūrimo principą, nei jį atmeta. Belgija skyla primiausia dėl to, kad joje nėra tikrų belgų, taip kaip Europoje nėra jokios „naujos nacionalinės bendruomenės”. Kur bepažvelgsi, gyvena atskiros tautos, kalbančios savo kalba, turinčios savus televizijos kanalus ir kuriančios savas politines partijas. Jei iš demokratijos atimsime „demos” (gr. -liaudis), iš jos liks tik nuograuža „kratos” (gr. – valdžia), t.y. valdžios struktūra, kuri išsilaiko tik dėl bendrų įstatymų. „Kratos” naujų valstybių nekuria, tačiau ir senų nesugeba išlaikyti. Tik ant „kratos” paremtos valstybės Briuselio berniukas gali nusišlapinti iš aukšto…