Kuo kvepia Lietuvos demokratija?

Apie tai, jog gyvenimo reiškiniai, procesai gali turėti kvapus, rašyta jau ne kartą. Galiu remtis Jaroslavo Hašeko aprašytuoju šauniuoju kareiviu Šveiku, kuriam toks labai nesimpatiškas tipas pakišo kumštį panosėn ir pasiūlė pauostyti, kuo kvepia. Šveikas rimtai (jis tuo ir žavus, kad viską, net didžiausias nesąmones vykdydavo rimtai) pauostė ir, aišku, nieko gero nesuuodė.

Neabejingas gyvenimo kvapams buvo ir kitos slavų tautos klasikas Aleksandras Puškinas. Įkvėptai eiliuotai aprašinėdamas pasakišką šalį Lukomorje, jis užbaigė: „Zdiesj russkij duch, zdiesj Rusju pachniet” („Čia rusiška dvasia, čia Rusija kvepia”).

Uostau aš šiandien tai, kas vyksta Lietuvoje, ir pradedu įtarti, kad čia – ne Lietuva, o Lukomorje, nes labai jau Rusia kvepia.

Spręskite patys.

Kai Lietuvoje pradėjo nežabotai kilti kainos, visi ėmė sukioti galvas, ieškodami, iš kur dygsta infliacijos kojos. Pirmiausia, žinoma, pamatė Vakarų Europos valstybes, net tos, kur infliacijos tempai nė iš tolo nepriminė mūsiškių. Latvijos mūsų valdžia gal nebūtų „pastebėjusi”, bet kad latviai ėmė nepadoriai triukšmauti, mitinguoti pavojingai arti Lietuvos… Viskas gražiai buvo susieta su dujų, naftos, elektros kainų kilimu. O kas dedasi į Rytus nuo Lietuvos, kažkodėl nedaug kas tenorėjo žinoti…

Verslininkai, tiesa, buvo kiek dalykiškesni ir prisipažino, jog lietuviškų prekių kainų kilimą nulėmė tų pačių prekių kainų kilimas eksporto šalyse. O kur, sakykit, tos maisto prekių kainos taip aukštai šoktelėjo, kad ir kainoms Lietuvoje atsiliepė? Ogi toje šalyje, į kurią lietuviškų skanėstų daugiausia importuojama: Rusijoje, kur ir dujos, ir nafta pigiausios… Ten kainų kilimas stačiai paniką sukėlė, kad net vyriausybė įsikišo ir davė nurodymą kainas reguliuoti. Kaip sovietinės planinės ekonomikos laikais. Dabar Rusijos pirkėjai susigūžę laukia kito sovietinės ekonomikos fenomeno – deficito, eilių, talonų…

Niekaip negali mūsų „vaizbūnai” praminti platesnių kelių į Vakarus ar kitas šalis ir pirmenybę atiduoda jau gerai ištyrinėtai Rusijos rinkai, kur pelnai tokie, kad užtušuoja ir didesnės rizikos pavojų. Bet kodėl dėl didesnių ir lengvesnių mūsų negudrių verslininkų pelnų turi kentėti Lietuvos vidaus rinka? Gal, sakau, įvesti didesnius muitus į Rusiją išvežamoms prekėms? Gal tai paskatintų verslininkus aktyviau tiesti kelius į civilizuotesnės ekonomikos šalis, o mūsų vartotojams nereikėtų šokti pagal Rusijos kainų dūdelę?

Kita institucija, kurios skleidžiami rusiški kvapai baigia uždusinti Lietuvą, – Vidaus reikalų ministerija. Kad ponas Vytautas Grigaravičius su jam ištikimų ekonomistų komanda buvo išpuoselėjęs „rusišką” tvarką aukštais atlyginimais ir dar aukštesniais priedais, nulaižytais nuo skurdžių eilinių policininkų, buvo žinoma daug kam, bet kam tai rūpėjo?

Tačiau ne vienas generalinis komisaras Rytų „parfumais” taškėsi.

Į rusiškus-sovietinius standartus rūpestingai lygiuojasi ir tas VRM departamentas ar skyrius, kuriam pavesta vykdyti Lietuvos savivaldybių reformą.

Prisimenate, kaip Gorbis rengė referendumą SSRS tautoms, kas „už” SSRS išsaugojimą, o kas norėtų iš jos išstoti? Viskas buvo sutvarkyta taip, kad sprendžiamasis balsas liktų didžiajai rusų tautai, nes jų buvo „demokratinė” dauguma, kurią porai milijonų lietuvių arba dar mažiau estų ar latvių buvo neįmanoma perspjauti. Ir demokratija „soti” (referendumas!), ir vilkas – Rusija – nenuskriaustas… Balsuok nebalsavęs, niekas nesikeistų…

Mūsų reformatoriai tą sistemą patobulino. Jie pareiškė, kad gyventojų nuomonė, net ir daugumos, jei ji prieštaraus reformų sumanytojams, teturės tik patariamąją galią. Jūs ten galit balsuoti, galit nebalsuoti – valdžiai vis tiek. Kaip reikės, taip ir bus, nes jei pasakyta „dajioš reformu”, tai ir duok! O kvaili aborigenai tegu sau Airijoj ar Ispanijoj savo teisių ir demokratijos ieško…

Tą sekmadienį, kai Lietuva tebegedėjo Aleksandrijos vaikų, kai kurių miestelių gedulo rimtį sutrikdė necenzūriškų emocijų šurmulys: gyventojai naudojosi savo teise pareikšti nuomonę dėl naujų savivaldybių steigimo. Ypač nesantūriai emocijas liejo Kretingos rajono Darbėnų seniūnijos gyventojai, kuriems buvo pasiūlyta keliauti į Grūšlaukės bažnytkaimį, esantį už dešimties kilometrų, kad ten pasakytų, nori ar nenori jungtis prie būsimos Salantų savivaldybės.

Jau pats klausimas darbėniškiams, nuo amžių susijusiems su Kretingos visų laikų ir lygių savivaldybėmis, buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Maža to, kad atstumas iki Salantų vos ne dvigubai didesnis negu iki Kretingos (kas ten Vilniuj čiauška, kad reforma siekiama „priartinti valdžią prie žmonių”?), bet dar ir toks pasityčiojimas – bruktis už jūrių marių savo nuomonės pareikšti, lyg pačiuose Darbėnuose nebūtų tam sąlygų.

Beje, sekmadieniais privatūs autobusiukai nevažinėja, o kito susisiekimo su Grūšlauke kaip ir nebėra. Pasakojama, jog Darbėnų seniūnas, Klaipėdos apskrities administracijoje išgirdęs apie rengiamą masinį darbėniškių valios trėmimą į Grūšlaukę, naiviai pasiteiravo apie transporto priemones, girdi, kaip ten nuvyks daugiau kaip tūkstantis darbėniškių? Į tai buvo atsakyta, jog ministerija transportui organizuoti lėšų neturi.

O naujoms savivaldybėms steigti turi lėšų? Kur logika?

Tiesa, vos ne paskutinę dieną lėšų transportui atsirado, darbėniškiai važiavo, sakė savo tvirtą „ne”. Bet ar jų kas klausys?

Tai kam ta visa reforma reikalinga: reformuojamų savivaldybių gyventojams ar valdžiai, kuri sumanė savo kraujo ar politiniams „švogeriams” sukurti naujus pasipinigavimo šaltinius?

Tad ir sakau – nebe Lietuva čia, kur lietūs lyja, o Lukomorje…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.