Su unikalaus Akmenų muziejaus įkūrėju atsisveikinantys mosėdiškiai prisimins jį ir kaip niekada savęs netausojusį, bet kitiems nuolat padėjusį daktarą.
Pirmadienio vakarą mirė Mosėdį išgarsinęs gydytojas Vaclovas Intas. Pastaraisiais metais daktaras (taip jis buvo vadinamas šiame Žemaitijos miestelyje), patyręs kelis insultus, jau nebevaikščiojo, jį slaugė duktė Danutė Intaitė. Be jos, V.Intas turėjo dar keturis vaikus ir visą būrį anūkų.
Veš kremuoti
Praėjusį antradienį, lapkričio 13-ąją, V.Intui sukako 82 metai. Tądien jį aplankė dabartinis Akmenų muziejaus direktorius Evaldas Razgus. „Daktarui įteikėme gėlių. Pastaruoju metu jis sunkiai šnekėjo, tačiau supratome, kad už gėles padėkojo, – paskutinį susitikimą su V.Intu prisiminė E.Razgus. – Muziejui vadovauju neseniai, tik nuo šių metų liepos. Per tuos kelis mėnesius taip ir nepavyko su jau sergančiu V.Intu pasikalbėti, ko jis nespėjo įgyvendinti, ką nauja norėtų pamatyti savo įkurtame muziejuje.”
Artimieji ketina išpildyti paskutinę V.Into valią – kremuoti jo palaikus. Daktaras taip pat pageidavo, kad būtų palaidotas nedalyvaujant Bažnyčios atstovams. Velionis pašarvotas Mosėdžio gimnazijos salėje. Rytoj jo kūnas bus nuvežtas kremuoti į Rygą. Laidotuvės numatomos penktadienį. Urna su V.Into pelenais bus palaidota miestelio kapinėse.
Užkrėtė „akmenlige”
Nors istorijos šaltiniuose Mosėdis minimas nuo 1253 metų, miestelį labiausiai išgarsino unikalus Akmenų muziejus, kurį įsteigė gydytojas V.Intas. Naujai atidaromai ligoninei šis vyras, vėliau mosėdiškių pavadintas keistuoliu, atvyko vadovauti 1957-aisiais. Tuo metu miestelyje gyveno per 600 žmonių.
Kartą gretimame kaimelyje lankydamas pacientus V.Intas pamatė apie 50 kilogramų sveriantį akmenį ir pats jį dviračiu parsivežė į Mosėdžio ligoninės kiemą. Nuo tada ir prasidėjo didžioji gydytojo „meilė” akmenims. Vasarą rytais prieš darbą jis dviračiu apvažiuodavo apylinkes, pažymėdavo įdomesnius riedulius, aplankydavo skaldyklas. Žemdirbiai ir melioratoriai žinojo, kad nedera liesti daktaro pažymėtų ir sunumeruotų akmenų. Juos V.Intas gabendavo į Mosėdį. Dalį akmenų pats susivežė vežimu, traukiamu ligoninės arklio. Vėliau, žiemą, samdydavo galingą melioratorių techniką. Kartais keliasdešimt tonų sveriančių akmenų kelionė į Mosėdį trukdavo keletą dienų. „Akmenlige” daktarui pavyko užkrėsti visą rajoną.
V.Intas akmenis gabeno, užtvanką statė ir teritoriją tvarkė už savo lėšas. Žinoma, neapsiėjo ir be melioratorių, Mosėdžio kolūkio vadovų, mosėdiškių, kitų bendraminčių pagalbos. „Manau, šiais laikais tokį muziejų būtų sunkiau įkurti nei anais sovietiniais metais”, – svarstė E.Razgus.
Pats V.Intas nė kiek netausojo savęs. Vasarą visada vaikščiodavo iki pusės nuogas, o žiemą – vilkėdamas tik ploną treningą. Tačiau mosėdiškiai jį prisimena kaip puikų gydytoją, ypač vaikų.
Unikali kolekcija
Kai akmenys jau nebetilpo ligoninės kieme, V.Intas pradėjo juos statyti gatvės pakraščiuose. Dar vėliau akmenys tapo ir pačių mosėdiškių sodybų puošmena.
Po 1962 metų Mosėdį nusiaubusio gaisro, per kurį sudegė dauguma miestelio medinių statinių, nutarta ant žemesnės Bartuvos upės šlaito dalies stovėjusių namų nebeatstatyti, o paversti šią vietą skveru. Dabar čia didžiuliais akmenimis ir pasodintais ąžuolais pagerbti žymūs Žemaitijos ir Lietuvos veikėjai, įamžintos reikšmingos mūsų valstybės datos.
Dar po kelerių metų V.Intui kilo idėja palei Bartuvos upę, ties senuoju vandens malūnu, įkurti akmenų parką. Muziejaus-parko projektą parengė kraštovaizdžio specialistai Rūta ir Alfonsas Kiškiai, dendrologinę dalį – Genovaitė Prakapaitė. Projekto moksliniu vadovu buvo paskirtas profesorius, geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras Algirdas Gaigalas. Dešiniajame Bartuvos kranto slėnyje darbai prasidėjo 1972 metais, o 1979-aisiais buvo įsteigtas Respublikinis unikalių akmenų muziejus, kurio direktoriumi tapo pats V.Intas.
Dabar muziejuje sukaupta apie 150 tūkst. akmenų – Baltijos regiono uolienų riedulių, paplitusių Šiaurės, Rytų, Vidurio ir Vakarų Lietuvoje. Mažiausias jų sveria vos keletą gramų, o didžiausias – 50 tonų.
Prieš dvejus metus, 2005-aisiais, muziejui suteiktas jo įkūrėjo vardas. Dabartinis įstaigos direktorius E.Razgus džiaugiasi, jog tai spėta padaryti V.Intui dar gyvam esant. „Kokia būtų prasmė, jei vardas būtų suteiktas įkūrėjui mirus? – kalbėjo E.Razgus. – Prieš dvejus metus V.Intas dar vaikščiojo ir labai džiaugėsi jam rodomu dėmesiu. Ta proga jis buvo apdovanotas ir Gedimino ordinu.”