Juodžiausi nuogąstavimai, puse lūpų išsakyti vasaros pradžioje Valstybės saugumo departamento direktoriumi skiriant Povilą Malakauską, šiandien pasitvirtina su kaupu.
Turiu omenyje ne dešiniųjų baimes, kad šio pareigūno esminiai žingsniai sprendžiant senas valstybės saugumo problemas galėtų būti siejami su vienos partijos diktatu departamento veiklai. Ir net ne svarstymus, jog dvejus metus Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo poste praleidęs P.Malakauskas labiausiai pasižymėjo ne vadovaudamas korupcijos bylų tyrimui, o dejuodamas dėl menkų galių atlikti savo tiesiogines pareigas.
Šiomis savaitėmis galutinai paaiškėjo, kad naujasis VSD vadovas, su kurio atėjimu visuomenė siejo daugybę apsivalymo vilčių, yra mielo draugų būrelio narys, dainuojantis viename chore iš tų pačių natų. Vos per kelis mėnesius VSD direktorius P.Malakauskas, dozuodamas informaciją, ignoruodamas Seimą ir jo sprendimus, rinkdamasis ponus ir žaisdamas mūsų valstybėje norma tapusius pusiau tiesos žaidimus, įrodė esąs vertas Arvydo Pociaus įpėdinio vardo.
Šiomis dienomis P.Malakauskas darniai įsiliejo į chorą, pučiantį naują isteriją, pagardintą grėsmių valstybei prieskoniais: esą prieš naujos atominės elektrinės statybai kuriamą nacionalinį investuotoją suplanuotas puolimas, paremtas mistiniu sumanymo žlugdymo planu, parengtu gal net ne Lietuvoje. Schema tokia paini, kad bet kas, suabejojęs Vyriausybės ir privačios bendrovės sandoriu, turėtų patekti į valstybės priešų kategoriją.
Tiesa, šiuo atveju P.Malakauskas, nesiimdamas pripažinti, jog mistinio plano analizė buvusi parengta VSD, iš dalies „pakišo” premjerą Gediminą Kirkilą. Iš tiesų, jeigu saugumas sugebėtų rengti tik tokio lygio analizes, jį reikėtų nedelsiant uždaryti, kad nejuokintų žmonių. Tačiau VSD vadovui užteko patvirtinti žinant apie egzistuojantį „tekstą” ir mačius reikalą su juo supažindinti premjerą. Toliau viskas nusirito kaip sniego kamuolys.
Tačiau kur kas grėsmingiau nuskambėjo kitas faktas: VSD vadovas, jei tikėtume jo žodžiu, suskubęs apie mistinį „tekstą” informuoti premjerą bei visus kitus „sprendimų priėmėjus”, nematė reikalo apie tą patį bent užsiminti pagrindiniam derybininkui dėl nacionalinio investuotojo suformavimo – darbo grupės vadovui ūkio ministrui Vytui Navickui. P.Malakauskas be jokių skrupulų leido sau sudėlioti hierarchinę piramidę: „Tai ne darbo grupės reikalas. Jos reikalas – padaryti pačią efektyviausią sutartį, surasti joje visas silpnas vietas, jas eliminuoti, kad būtų pasiekti tikslai, suformuoti Atominės elektrinės įstatyme.”
Po tokio pareiškimo pačiu geriausiu atveju būtų galima manyti, jog VSD vadovas viršijo savo kompetencijos ribas apsiimdamas spręsti, kas yra vertas susipažinti su informacija, o kas – ne. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tokie skirstymai nenustebino nei premjero, nei už VSD vadovo veiklą atsakingo prezidento, tenka susitaikyti su mintimi, jog Saugumo departamentas, realiai vadovaujamas būrelio bičiulių ir beveik metus viešai demonstravęs savo galias bei norą diriguoti valstybės gyvenimui, šių užmojų neatsisako ir toliau.
Akivaizdu: valstybėje vyksta valdžios persidalijimas. Tik šį kartą – ne Konstitucijos pagrindu ar institucijų lygiu. Galias savo rankose vis labiau telkia mieli bičiuliai, į kurių būrelį priimtas saugumo vadovas nurodo ateities gyvenimo gaires: „Ir ateityje spręsiu, kokią informaciją teikti, o kokios – ne. Ir nereikia bijoti, jeigu kyla diskusijos arba trintis tarp politinės ir žvalgybinės bendruomenių.” Iš tiesų – ko bijoti? Susiskaldžiusias bendruomenes valdyti lengviau.